Джоанна Троллоп - Kita šeima

Ji pakilo Klaveringo pastato liftu su puokšte gėlių ir jau atšaldytu šampanu šaltkrepšyje, o Skotas pasitiko ją laiptų aikštelėje, pagyvėjęs ir orus su kostiumo kelnėmis ir baltais marškiniais, prasegtais ties kaklu. Jis žengė į priekį šypsodamasis, bet tylėdamas, pabučiavo ją, paėmė šampaną, gėles, pirmas įžengė į butą ir sustojo, kad ji galėtų jam per petį pamatyti steinvėjų, žvilgų ir tvirtą, stovintį prie lango, lyg jis niekada nebūtų niekur išgabentas.

– Oi, vaikeli, – ištarė Margareta.

– Puikiai atrodo, – tarė Skotas, – tiesa?

Ji linktelėjo.

– Atrodo… – ir nutilo. – Jau skambinai? – po kurio laiko paklausė.

– Taip, taip. Po kelionės reikia suderinti. Bet jau skambinau.

Margareta įžengė į kambarį.

– Ką skambinai?

– Kai ką Kolio Porterio. Kai ką Sondhaimo. Kai ką Šopeno.

Prie fortepijono Margareta sustojo.

– Šopenas? Oho…

– Nesakiau, kad skambinau gerai, – išsišiepė Skotas.

Jis padėjo gėles ant virtuvės stalo ir paėmė šaltkrepšį.

– Spėju, šampanas?

– „Laurent-Perrier“, – atsakė Margareta.

– Oho…

– Na, jis tinka Berniui Harisonui, vadinasi, tiks ir steinvėjui, kaip manai?

– Mūsų steinvėjui.

Margareta nedrąsiai atsisėdo ant pianino kėdutės.

– Tavo steinvėjui, vaikeli.

Skotas ištraukė iš krepšio butelį.

– Aš net šampano taures turiu.

– Įspūdinga…

– Dovana ką nors perkant.

Margareta lengvai paspaudė baltą klavišą.

– Mane krečia šiurpas.

– Iš laimės? – paklausė Skotas, beveik juokdamasis. Jis ištraukė kamštį, šampanas putodamas išsiveržė iš butelio ir nubėgo jam per ranką.

– Šiurpas, ir tiek, – atsakė Margareta. – Aidai. Vėl išnirusi praeitis, lyg niekas nebūtų baigta.

Skotas įpylė į taures šampano ir atnešė jas per kambarį prie fortepijono.

– Nedėk čia! – pasipiktino Margareta.

– Man nė į galvą neateitų, – atsakė Skotas ir padavė jai taurę. – Į kieno sveikatą?

Margareta dvejojo.

– Tėčio? – paklausė Skotas.

– Nemanau, vaikeli.

– Mūsų? Vieno ir kito?

Margareta įdėmiai pažiūrėjo į jį.

– Irgi netinka, mielasis.

– Gerai, – ryžosi Skotas. – Už fortepijoną, muziką, ateitį…

Margareta prunkštelėjo.

– Tvardykis…

– Nenoriu. Nesitvardysiu. Aš sužavėtas.

Margareta pakėlė akis į sūnų. Gurkštelėjo šampano, bet skonio nepajuto.

– O kas sumokėjo už atgabenimą? – paklausė ji. – Kas sumokėjo, kad fortepijonas atsirastų čia?

Skotas svyravo. Įsistebeilijo į šampaną.

– Aš, – pagaliau ištarė.

Stojo tyla. Margareta nenuleido nuo jo akių. Vėl gurkštelėjo.

– Kodėl?

– Norėjau, – atsakė Skotas. – Turėjau.

– Kaip susitarei?

– Nesvarbu.

– Su kuo kalbėjai?

– Mama, tai nesvarbu, – atsakė Skotas. – Darbas padarytas, viskas sutvarkyta, aš gavau fortepijoną. Negalėčiau likti joms skolingas.

– Taip, – sutiko Margareta, – suprantu. – Ji patylėjo. – Kažin kaip ji jautėsi, kai jis buvo nešamas lauk, – tyliai pasakė.

Skotas užėjo už fortepijono ir atsišliejo į palangę, atsukęs nugarą vaizdui.

– Jos nebuvo, – tarė jis.

Margareta staiga pakėlė galvą.

– Ką?

– Jos nebuvo. Fortepijonas buvo išgabentas jai išėjus. Dukterys tyčia taip sutvarkė. Ji buvo išėjusi su drauge.

– Iš kur žinai?

Skotas mauktelėjo šampano.

– Eimė sakė.

– Eimė.

– Aš jai paskambinau.

– Vėl?

– Taip, – atsakė Skotas, – paskambinau paklausti, ar ji nepyksta dėl fortepijono, ar nemano, kad dalyvauju sąmoksle. Paskambinau pasakyti, kad noriu sumokėti už atgabenimą. – Jis išsišiepė žiūrėdamas į taurę. – Ji atsakė, jog motina su seserimis ir taip tikisi, kad mokėsiu aš.

Margareta vėl purkštelėjo.

– Ji tikisi, kad juo iš tikrųjų skambinsiu, – tarė Skotas. – Ji tikisi, kad fortepijonas atneš man sėkmę. Pasakė… – Skotas nutilo.

Margareta laukė, suėmusi taurę, kitos rankos pirštu vis dar atsargiai liesdama klavišą.

– Ką?

– Ji pasakė, – pabrėžė Skotas, – kad tikisi, jog vieną gražią dieną išgirs, kaip juo skambinu. Ji nori kada nors išgirsti mane skambinant. Ji taip sakė.

Margareta paspaudė pirštu pirmosios oktavos do.

– O aš jai atsakiau, kad irgi tikiuosi, – kalbėjo Skotas. – Pasakiau, kad man būtų malonu, jei ji girdėtų, kaip skambinu. Norėčiau.

– Aišku.

Skotas pastatė šampano taurę ant palangės.

– Pasislink, – tarė motinai.

– Ką?

– Pasislink, – pakartojo Skotas. – Man reikia vietos.

– Ką darai?..

– Skambinsiu, – tarė Skotas. – Aš skambinsiu tėčio fortepijonu, o tu manęs klausysies.

Margareta pasitraukė ant dešinio pianino kėdutės krašto. Jautėsi taip, lyg prieš vieną iš Ričio koncertų.

– Ką skambinsi?

Skotas atsisėdo. Ji žiūrėjo, kaip jis mankština dešinę pėdą virš pedalų, atsargiai deda rankas ant klavišų.

– Geršviną, – atsakė. – „Žydrąją rapsodiją“. Gali verkti, jei nori.

Margaretai gumulas įstrigo gerklėje.

– Nė nemanau, – atšovė ji.

Ričio kambario durys buvo uždarytos. Jam esant gyvam, jos, išskyrus keletą labai retų atvejų, būdavo tik privertos, nes jam būdavo malonu jausti, kad skambina visoms, visam namui; skambina taip, kad Krisei teko izoliuoti bendrą su kitu namu sieną, o prie lubų pritvirtinti bjaurias garsui nelaidžias plokštes. Bet dabar durys buvo uždarytos, kad, pasak Krisės, nė viena nematytų ryškių įdubėlių kilime, kur fortepijono kojų ratukai įsirėžė beveik iki kanvos.

– Baisiau negu jo batai, – tarė Krisė.

Po šių žodžių stojo tyla. Visoms dukterims palengvėjo išvežus fortepijoną, bet tai pripažinti lengva nebus. Tamsinai palengvėjo, nes dabar galės įgyvendinti kelis sumanymus; Dilei palengvėjo, nes nebereikia dalyvauti sąmoksle, kuris jai kėlė nerimą; o Eimei akmuo nuo širdies nusirito, nes pasielgta teisingai ir fortepijonas pagaliau atsidūrė ten, kur turi būti.

– Nesitikiu, kad kuri nors jaučiasi kaip aš, – tarė Krisė.

Grįžusi namo po bevaisės išvykos su Sju – jos viso labo bandė aptarti, kokio darbo ieškoti Krisei, – ji pamatė virtuvėje įsitempusias Tamsiną ir Dilę. Virdulys buvo užkaistas, kamščiatraukis po ranka (nelygu, ko ji norės). Eimė, sukryžiavusi kojas, sėdėjo ant tuščio kilimo tarp įdubėlių, kur kadaise stovėjo fortepijonas.

– Aš nenorėjau, – liūdnai pasakė Eimė, – kad čia būtų tuščia, kai grįši.

Krisė tylėjo. Ji stovėjo pratybų kambario tarpduryje su rankine ir raktais rankose ir žiūrėjo į Eimę, paskui labai lėtai apžvelgė kambarį, lyg tikrindama, ko dar trūksta, ir paklausė:

– Sju irgi žinojo?

Eimė linktelėjo.

– Kelkis, – paliepė Krisė.

Eimė atsistojo. Krisė žengė į priekį, griebė jai už rankos ir ištempė į prieškambarį. Paskui uždarė pratybų kambario duris ir įstūmė Eimę į virtuvę.

Ten stovėjo Tamsina su Dile. Net Tamsina atrodė šiek tiek išsigandusi. Ji išsižiojo paklausti: „Gal taurę vyno, mama?“ bet negalėjo ištarti nė žodžio.

Krisė paleido Eimę ir padėjo raktus su rankine ant stalo.

– Turbūt iš tų pačių paskatų raginate mane atsikratyti jo drabužių, – tarė.

– Mes norime padėti, – narsiai išpoškino Tamsina.

– Sau – galbūt, – piktai atkirto Krisė.