Джоанна Троллоп - Kita šeima

– Aš nenorėjau, kad jis būtų išvežtas, – suaimanavo Dilė.

– Negalite sielvartauti už kitą žmogų, – pareiškė Krisė. – Negalite nustatyti kitam žmogui laiko, tinkamo jums, o ne jam.

Eimė atsikrenkštė.

– Bet jei ketiname gyventi kartu, – tarė ji, – mes tokios pat svarbios kaip tu. Negali mūsų sulaikyti tik dėl to, kad pati nenori išsijudinti.

Tamsina aiktelėjo. Krisė įsistebeilijo į Eimę.

– Tai štai kaip tau atrodo.

– Taip yra, – atšovė Eimė. – Supratau, kad tau bus skaudu, todėl ten ir sėdėjau. Bet galėtum pagalvoti, kodėl taip padarėm, kartais galėtum pamėginti galvoti.

– Kaip tu drįsti, – pasipiktino Krisė.

– Kažkas čia turi drįsti, – šiurkščiai atsiliepė Eimė.

Krisė žaibiškai žengė į priekį ir skėlė jai antausį. Šėrė dešine ranka, ir didysis žiedas, mūvimas ant bevardžio piršto, iškart paliko rumbą Eimei ant skruostikaulio, mažą raudoną ruožą po kaire akimi. Krisė apsipylė ašaromis.

Niekas nė nekrustelėjo. Spengė tyla, buvo girdėti tik Krisės verksmas. Paskui Tamsina prišokusi stumtelėjo Eimę prie kriauklės ir atsuko šaltą vandenį.

– Geriau ledas, – tyliai ištarė Dilė ir nuėjo prie šaldytuvo. Krisė puolė įkandin, nustūmė ją šalin ir griebė ledo kubelius. Svirduliuodama, kūkčiodama ir šnarpšdama, nubėgo per virtuvę, nevikriai sumetusi ledukus į popierinį rankšluostį, ir drebančiomis rankomis prispaudė Eimei prie veido.

– Atleisk, oi, atleisk, labai atsiprašau, mieloji…

– Nieko baisaus, – tarė Eimė. Ji žiūrėjo į tolį, ne į motiną.

– Fortepijonas – svarbus reikalas, – tarė Tamsina. Ji tebelaikė apkabinusi Eimę. Eimė paėmė ledukus ir prispaudė prie skruostikaulio.

– Aš niekada… – lemeno Krisė. – Labai atsiprašau, aš…

– Nereikėjo šito daryti! – suriko Dilė.

Tamsina sušnairavo į ją.

– Sju… – prabilo Dilė.

– Nekaltink Sju, – tarė Krisė ir atsišliejo į spintelę. – Nekaltink nieko.

– Taip patarė Kevinas, – įsikišo Tamsina.

– Ką jis išmano…

Niekas neatsakė. Krisė sunkiai atsiduso ir atplėšė skiautę popierinio rankšluosčio nosiai nusišluostyti.

– Taigi bus dar viena sąskaita…

– Ne, – tarė Eimė. Ji tebežiūrėjo į tolį, spausdama prie veido ledukus. – Ne, nebus. Jis sumokėjo.

Krisė į ją nežiūrėjo.

– Neklausiu, iš kur sužinojai.

Eimė išsprūdo Tamsinai iš rankų.

– Einu į savo kambarį.

– Paieškosiu tau arnikos, – tarė Krisė.

– Man nereikia arnikos.

– Eime, leisk man…

– Man nereikia arnikos, – pakartojo Eimė. – Ir nenoriu, kad dar ką nors sakytum.

– Užplikysiu arbatos, – pasiūlė Dilė.

Krisė lėtai linktelėjo. Ištiesė ranką Eimei sulaikyti, bet ši išsilenkė ir nuėjo per virtuvę į prieškambarį, paskui jos išgirdo nuo jos žingsnių dundant laiptus.

– Ką aš padariau? – ištarė Krisė.

Vėl stojo tyla. Dilė čiupo virdulį, ruošdamasi pilti vandenį. Tamsina išsitraukė iš kišenės mobilųjį.

– Ko gero, paskambinsiu Robiui, – tarė ji.

Vėliau Dilė nunešė padėklą Eimei į kambarį. Ji viena sėdėjo virtuvėje ištisą amžinybę, nes Tamsina išėjo į pasimatymą su Robiu, o Krisė užsidarė svetainėje su telefonu ir televizorium. Dilė girdėjo, kaip ji ilgai kalbėjo telefonu, turbūt su Sju, be perstojo kažką kartodama, paskui išniro, užsiplikė kavos, pabučiavo Dilę į galvą ir grįžo į svetainę netarusi nė žodžio. Dilė nedrįso išsižioti. Visą laiką, kol Krisė užsivirė vandens, Dilė spoksojo į skreitinuko monitorių, spoksojo neatplėšdama akių ir nieko nematydama, o kai Krisė ją pabučiavo, nežinojo, ką daryti, tik apstulbusi kažin ką sumekeno. Svetainės durys vėl, labai ryžtingai, užsidarė. Dilė išgirdo muzikinę „Ist Endo gyventojų“ temą ir pamanė, kad jai reikia kito žmogaus, ji nebegali viena tūnoti virtuvėje, nes Krisė nuo jų atsiskyrė, pratybų kambarys uždarytas, o ją apėmęs siaubingas jausmas, lyg visas pasaulis – vien laisvasis kritimas.

Taigi Dilė apkrovė padėklą maistu, koks tik pakliuvo po ranka, vaisiais, indeliais su šiuo bei tuo, pjaustyta duona su visu maišeliu, padėjo pakelį sulčių, kelias stiklines ir pirštų galais nutipeno pro uždarytas svetainės duris prie laiptų į viršų.

Eimė griežė fleita. Melodija Dilei buvo pažįstama, kas tai, nebūtų galėjusi pasakyti, bet žinojo, kad Eimė ją išmoko iš Džeimso Golvėjaus kompaktinės plokštelės. Dilė suprato, kad Eimė groja puikiai, atsidėjusi ir susikaupusi. Dilė paliko padėklą laiptų aikštelėje ir atidarė savo kambario duris. Rašomojo stalo stalčiuje gulėjo dėžutė migdolų šokolade, padovanotų bendrakursės, kad pati nustotų juos kimšti. Dilė išėmė migdolus iš stalčiaus ir padėjo ant padėklo. Miglotai numanė, kad reikėtų kaip nors sušvelninti antausį.

Eimė baigė griežti. Dilė suskaičiavo iki dešimt ir pasibeldė į Eimės duris.

– Įeikit, – atsiliepė Eimė. Neatrodė, kad džiaugsmingai.

Dilė atidarė duris ir pasilenkė pakelti padėklo.

– Kas čia? – paklausė Eimė.

– Vakarienė. Šiokia tokia.

– Mama atsiuntė?

– Ne, – atsakė Dilė. – Argi ji būtų siuntusi tokį maistą?

Eimė žvilgtelėjo į padėklą.

– Ačiū, Dile.

– Apačioje nepakeliama, – tarė Dilė ir įsistebeilijo į Eimę. – Kaip tavo veidas?

– Ledas padėjo. Dažniausiai padeda. Nenoriu apie tai kalbėti.

– Aš irgi, – sutiko Dilė.

– Vis pamanau, kad blogiau būti nebegali, ir staiga kas nors nutinka, – tarė Eimė.

Dilė padėjo padėklą ant grindų.

– Kregas sako…

– Kregas sako… – pamėgdžiojo Eimė.

– Jei elgsies kaip ragana, išeisiu, – pyktelėjo Dilė.

– Atleisk.

– Negiežk apmaudo ant manęs. Atnešiau tau vakarienę.

– Atsiprašau, Dile.

Dilė atsiklaupė šalia padėklo.

– Nepaėmiau lėkščių. Nelabai noriu lipti žemyn. Užmiršau peilius ir šaukštus.

Eimė irgi atsiklaupė.

– Bus gerai. Ką sako Kregas?

Dilė atkakliai tylėjo.

– Dile, nepyk, – paprašė Eimė. – Ką sako Kregas?

– Kai tau daužo per galvą, pasitrauk, kad nepasiektų.

Eimė išėmė iš maišelio riekę duonos.

– O jei gyveni viename name?

– Jis taip ir gyvena, – paaiškino Dilė. – Su mamos sugyventiniu. Negali jo pakęsti. Todėl beveik nesėdi namie.

Eimė atsiduso, atsilaužė kąsnelį duonos ir pamirkė indelyje su padažu.

– Juk negaliu sakyti, kad nekenčiu mamos. Tiesiog nemoku jai paaiškinti, kad ne visi mąsto kaip ji.

Dilė paėmė ir vėl padėjo bananą.

– Ko gero, jos padėtis sunkiausia. Ji dabar atsakinga už mus. Negaliu sulaukti mokslų pabaigos, susirasčiau darbą.

– Tau gerai, – pasakė Eimė pilna burna.

– Aš bijau, – prisipažino Dilė ir įsidėjo į burną vynuogę. – Noriu dirbti, bet nežinau, nuo ko pradėti. Nežinau, kaip žmonės susiranda darbą ir butą.

– O Kregas nepadės?

Stojo trumpa tyla, paskui Dilė atsakė:

– Ne.

– Dile…

– Bandau nuo jo atprasti, – tarė Dilė. – Išsiversti be jo.

– Dile, ar jis…

– Ne, – atsakė Dilė, – jis vis dar mano vaikinas. Bet aš jau geriau jį pažįstu. Žmogaus nepakeisi.

– O Dieve, – tarė Eimė, padėjo duoną ir paėmė Dilei už rankos. – Tau labai skaudu?

– Skaudu, – atsakė Dilė. – Dėl visko. Bet aš bent neapsimetinėju. – Ji pažvelgė į Eimę. – Noriu, kad tėtis grįžtų.