Джоанна Троллоп - Kita šeima

Išgėrė kavą ir atsistojo. Laimė, kad kontoroje liko Glenda, laimė, ji turi patikimą ir sąžiningą darbuotoją, atsižvelgiančią į kiekvieną smulkmeną ir nesibjaurinčią rutina. Ir vis dėlto jautė, kad Glenda laukia jos grįžtant taip, kaip turbūt niekada nelaukia Dosonas. Ši nuojauta truputėlį erzino ir neskatino skubėti, nors Margareta buvo protinga moteris ir suprato, kad neturėtų šios gaišaties nei norėti, nei pakęsti. O kad taip manęs lauktų kokios nors naujovės, staiga užsigeidė, skatinančios veikti, keliančios nuotaiką, o kad Skotas ko nors imtųsi… tarkim, susirastų merginą ir susilauktų kūdikio.

Kontoroje prie atviros metalinės dokumentų spintos, kurioje laikomos sutartys su klientais, stovėjo Glenda ir naršė bylas.

– Jau pradėjau nerimauti, – tarė ji. – Žadėjai grįžti penkiolika po vienuolikos, o dabar jau po dvylikos.

– Stabtelėjau išgerti kavos, – tarė Margareta.

– Būčiau užplikiusi…

Margareta, nekreipdama dėmesio į jos žodžius, priėjo prie savo stalo ir pažvelgė į monitorių.

– Kas nors buvo?

– Ponas Harisonas, – atsainiai ištarė Glenda.

– Mat kaip.

– Susitikti su manim.

– Pasiūlė tau darbą?

Glenda palaukė, kol dėl stojusios tylos paaiškės, kokia ji įsižeidusi.

– O gal jis skatino tave pasistengti, kad apsigalvočiau?

Glenda trinktelėdama uždarė stalčių.

– Pasiūlymas geras.

Margareta pakėlė akis. Žiūrėjo, kaip Glenda grįžta prie stalo, sėdasi ir atverčia aplanką, išimtą iš spintos.

– Nori, kad sutikčiau? – galop paklausė.

– Ne man spręsti, ir tu tai puikiai žinai, – atkirto Glenda.

Palikusi savo stalą ramybėje, Margareta priėjusi atsistojo Glendai prieš akis.

– Kas yra, brangioji?

Glenda papurtė galvą ir kažką piktai nerišliai murmtelėjo.

– Ką? – paklausė Margareta.

– Jis išmušė mane iš vėžių, – piktai atkirto Glenda.

– Kaip?

– Kol jis buvo čia, – prabilo Glenda, – galvojau, kas per įžūlumas, taip atsivilkti žinant, kad tavęs nėra, ir užkalbinėti man dantis, pasakoti, ką gaučiau, jei mes dirbtume su juo, minėjo pinigus ir galimybes, o kai išėjo, pasijutau nevykėlė, lyg jis būtų kažką išsinešęs, vos neapsiverkiau, tikrai. Mat… – Ji nutilo.

– Kas?

– Nenoriu aimanuoti, – tarė Glenda, – pati žinai. Žinai, kaip myliu šeimą. Vaikai puikūs. O Baris… Baris daro ką gali. Nežinau, kaip elgčiausi, visą gyvenimą prikaustyta prie vežimėlio. Bet kai ponas Harisonas išėjo, pajutau, kad kai kas nutiko. Nemoku paaiškinti, lyg būčiau pražiopsojusi progą, kokia niekada nepasitaikys.

Margareta valandėlę luktelėjo ir paklausė:

– Kokią progą?

Glenda įsmeigė akis į sutarčių aplanką ant stalo.

– Tau atrodys, kad aš visai pakvaišau…

– Neatrodys…

– Tu…

– Kokią progą, Glenda?

Nepakeldama akių, Glenda tyliai pasakė:

– Progą ką nors pakeisti.

Margareta nieko neatsakė. Paskui apėjo Glendos stalą ir palietė jai petį.

– Man irgi taip atrodo, – tarė ji.

Skotas ėmė kviesti bendradarbius namo pasiklausyti, kaip jis skambina fortepijonu. Maždaug kartą per savaitę jis atsainiai paklausdavo Henrio ar Adriano: „Gal norėtumėt penktadienį pas mane pamuzikuoti?“ Žinia pasklisdavo, ir jo bute susirinkdavo aštuoni ar dešimt žmonių, užsisakydavo picų, kartais dainuodavo. Henris puikiai mėgdžiojo Noelį Kauerdą9, Skotas kartais skambindavo klasikinę muziką, kiti susigrūsdavo ant sofos ar suguldavo ant grindų ir klausydavosi, o kai išeidavo, Skotas suvokdavo per muziką trumpam užmezgęs su jais ryšį ir pasijusdavo keistai vienišas ir tuščias po visko. Ir kartą po tokio vakaro, uždaręs fortepijono dangtį, surinkęs picos dėžutes ir išpylęs į šiukšliadėžę pelenines, jis užsigeidė paskambinti Eimei.

Užsigeidė ne pirmą kartą. Atvežus fortepijoną, ketino paskambinti ir pranešti, kad jis jau Niukasle. Paskui nutarė, kad geriau nusiųsti žinutę – mandagią, bet abejingą. Parašė, ištrynė, parašė kitą, ne tokią trumpą, ištrynė ir suprato, kad jam būtų maloniau išgirsti jos atsakymą, papasakojus, kur dabar fortepijonas. Bet nedrįso. Atvirai kalbant, jis neturėjo priežasties jai skambinti – nebent pripažintų tikrąją: nenori sutikti, kad fortepijonui atsidūrus Niukasle nebeliko dingsties jiems bendrauti. Juk ji tik įseserė, jų nesieja bendra istorija, ir vis dėlto po kelių padrikų skambučių jis pasijuto daug turtingesnis žinodamas, kad turi seserį – gal net tris – ir kaip nenori vėl būti vienturčiu vienišos motinos sūnumi; jis labai nenori, kad artimų žmonių pasaulis vėl susitrauktų.

Skubiai, staigiai surinko Eimės numerį negalvodamas, ką pasakys. Ji neatsiliepė, Skotas išklausė jos greitą nerišlų pranešimą ir įkvėpimo pagautas išbėrė: „Labas, čia Skotas, paskambinau palinkėti tau sėkmės. – Ir jausdamas, kad tuoj pritrūks drąsos, pridūrė: – Paskambink man.“ Paskui padėjo telefoną ant fortepijono, atsisėdo ant kėdutės ir pradėjo skambinti „Liūto karaliaus“ muzikinę temą, kurios šį vakarą kažkas paprašė ir kuri atkakliai tebeskambėjo ausyse, vadinasi, buvo vykusi.

Suskambėjo telefonas. Eimė.

– Eime, – prabilo jis.

– Labas.

– Atleisk, kad paskambinau taip vėlai…

– Aš nemiegojau, – atsakė ji. – Šį tą dirbau.

– Aš sėdžiu prie fortepijono, – tarė Skotas.

– Tikrai?

Jis pridėjo telefoną prie kairės ausies ir prispaudė petimi, kad nenukristų.

– Skambinu štai ką. – Jis pagrojo kelis akordus. – Atpažįsti?

– „Liūtas karalius“, – atsakė Eimė.

Skotas šypsojosi.

– Taip. „Liūtas karalius“. Paskambinau palinkėti tau sėkmės.

– Kokios?

– Laikant egzaminus. Juk tuoj juos laikysi?

– Ne, – atsakė Eimė.

– O aš maniau…

– Egzaminai prasidės, – paaiškino Eimė, – bet aš jų nelaikysiu.

Skotas laukė. Atitraukė dešinę ranką nuo klavišų ir paėmė mobilųjį. Atsikrenkštė.

– Pakartok.

– A lygio egzaminai prasideda šią savaitę, – tarė Eimė. – Ispanų literatūra ir muzikos teorija. Bet aš jų nelaikysiu.

– Kodėl?

Stojo tyla.

– Kodėl? – pakartojo Skotas.

– Nes turiu susirasti darbą, – atsakė Eimė.

– Tikrai?

– Taip, – atsakė ji. – Aš jau nebe vaikas ir nebe mokinė. Reikia eiti į žmones, ką nors veikti ir užsidirbti pinigų, nes… – ji nutilo.

– Nes?

– Nesvarbu.

– Numanau…

– Nes, – piktai išpoškino Eimė, – mus ištiko krachas, ir nebegaliu apsimesti, kad viskas taip, kaip anksčiau, kad man niekas negresia. Turiu ką nors daryti.

– Nelaikyti egzaminų…

– Taip.

– Mokytojams sakei?

– Niekam nesakiau. Tiesiog nepasirodysiu. Apsimesiu, kad einu į mokyklą, bet nenueisiu. Ieškosiu darbo.

– Kokio?

– Bet kokio, – atšovė Eimė. – Aptarnausiu lankytojus užkandinėje, mėtysiu reklaminius lapelius į pašto dėžutes, man vis tiek.

Skotas atsistojo, priėjo prie lango ir žiūrėjo į žėrinčią tamsą.

– Eime?

– Ko?

– Tu manęs klausaisi?

– Taip…

– Nebūk velnioniškai kvaila, – tarė Skotas.

– Aš neklausiau tavo nuomonės…

– Čia ne nuomonė, – atšovė Skotas ir atlošė pečius. – Čia įsakymas. Įsakau tau nebūti tokia neapsakoma ir tobula paikše. Įsakau tau eiti į mokyklą ir išlaikyti egzaminus kuo geriausiais pažymiais, kad visi mes galėtume tavim didžiuotis, ir tu savimi taip pat. Aš tau įsakau.