Джоанна Троллоп - Kita šeima

– Žinoma, reiš…

– Tau tas pat, – pertraukė ją Krisė. – Iš balso girdėti.

– Jei tau būstas tinka, man irgi tiks, – tarė Eimė. – Ir Dilei.

– Nežinau, ar galiu rinktis viena…

– Kodėl gi ne? – paklausė Eimė. – Visada rinkdavaisi.

– Na jau…

– Rinkdavaisi tu. Pasakydavai, o mes su tėčiu darydavome.

Krisė paėmė ąsotėlį su pienu.

– Gal bandau mažiau įsakinėti, – atsargiai ištarė.

Eimė stumtelėjo jai puodelį.

– Tai ir mums leidžiama šį tą pasakyti?

– Matai, norėčiau, kad susidarytum nuomonę apie tą butą…

– Aš kalbu ne tik apie butą. Apie tai, ko norime…

– Turbūt taip.

– Puiku, – pareiškė Eimė.

Krisė staiga įsmeigė akis į dukterį.

– Apie ką tu kalbi? Ko nori paprašyti?

Eimė abiem rankomis suėmė arbatos puodelį ir palinko prie jo.

– Tiesą sakant, neprašau… – ji nutilo. Krisė laukė. – Mane kvietė paviešėti Niukasle po egzaminų. Mane pakvietė pamatyti, kur augo tėtis. Apžiūrėti kitų dalykų.

Stojo tyla. Krisė paėmė puodelį, atsigėrė ir padėjo. Įsmeigė akis į gėles. Paskui pažvelgė į Eimę.

– Kas pakvietė?

– Skotas, – atsakė Eimė. Sėdėjo labai tiesiai, užsikišusi plaukus už ausų.

– Kada su juo kalbėjai?

– Jis paliko žinutę, linkėdamas sėkmingai išlaikyti egzaminus, – paaiškino Eimė, – todėl paskambinau, o jis skambino ir pažadėjo atsiųsti man traukinio bilietą, kad galėčiau pamatyti tėčiui pažįstamas vietas. Ir fortepijoną. Kur jis dabar stovi. Ir aš sutikau.

– Pasakei, kad atvažiuosi…

– Taip, – atsakė Eimė. – Taip, pasakiau, kad atvažiuosiu.

Krisė vėl gurkštelėjo arbatos.

– Tai… labai sunku.

– Aš ne amžinai išvažiuoju. Kelioms dienoms.

– Kur apsistosi?

– Manau, jo bute, – atsakė Eimė.

– Negali apsistoti pas jį…

– Kur aš apsistosiu, smulkmena, – atkirto Eimė. – Svarbu, kad važiuoju. Važiuoju į Niukaslą.

– Ar tu supranti…

– Taip, – atsakė Eimė. Kalbėjo, lyg iš paskutiniųjų tvardytųsi. – Taip, suprantu, kad tau baisu, bet tai niekaip nesusiję su mano ištikimybe tau, ji nesusvyruos, kad ir kas atsitiktų, bet aš iš tiesų noriu pamatyti tėčio tėviškę, nes pusė manęs iš ten. Pabandyk suprasti, gerai?

Krisė užsimerkė.

– Bandau…

– Tada puiku.

– Tie žmonės…

– Nevadink jų taip, – aštriai ištarė Eimė.

– Tau ten gali patikti…

Eimė atsiduso ir spustelėjo motinai ranką.

– Taip, gali. Bet aš tavo duktė ir užaugau čia.

Krisė sudrebėjo.

– Žinau. – Ji dirstelėjo į Eimę. – Man nė karto netoptelėjo, kad norėtum.

– Tai nesąžininga…

– Tikrai?

– Taip, – atkirto Eimė. – Pati supranti.

– Brangioji, aš tiesiog…

Eimė užsikimšo ausis.

– Atleisk, mama, nieko nebesakyk. Nebekartok. Mes žinom, kaip tu jautiesi. Mums irgi nelabai linksma.

– Taip.

– Vadinasi, sutinki?

– Dėl Niukaslo?

– Taip.

– Matyt, – nenoromis atsakė Krisė.

– Puiku, – atsiliepė Eimė ir paėmė puodelį. – Nes vis tiek važiuočiau.

Važiuodama metro iš koledžo, Dilė kokius dvidešimt penkis kartus perskaitė Krego žinutę.

„Atleisk pupa, – prasidėjo ji, o toliau be kablelių, – atleisk penktadienį negaliu atleisk nieko nebus sėkmės.“ Ir du bučiniai. Žinoma, Dilė suprato, skaitydama maždaug antrą kartą, ką jis mėgina pasakyti, pranešti jai, bet tik perskaičiusi dar dešimt kartų, be galo grįždama į pradžią, leido sau patikėti, kad jis ją nesivaržydamas meta. Kad Kregas, tingusis, nepatikimasis, žavusis Kregas, rado bailiausią išeitį iš nepageidaujamos padėties ir pranešė jai žinute nutraukiąs santykius.

Galop pripažinusi, ką reiškia žinutė ir toks elgesys, Dilė laukė, kol palūš. Juk ji visada palūždavo, susidūrusi su nemaloniais ar netikėtais dalykais, visada taip būdavo, ir nors žinia nėra netikėta, Dilei tikrai nemaloni. Be to, siaubingai ją žeminanti. Dilė sėdėjo tarp merginos su ausinuku ir senio su fesu, skaitančio arabišką laikraštį, laukdama, kol žinutės žodžių siaubas įsmigs į širdį ir ją pravirkdys. Nieko neįvyko. Ji dar kelis kartus perskaitė žinutę ir vėl ėmė laukti. Vis tiek nieko. Dilė apsidairė ir pamatė, kad pasaulis, kurį smūgis turėtų iškreipti ir pakeisti, toks kaip paprastai. Vėl pažvelgė į mobilųjį. Gal ji iš tiesų priblokšta, tik po kelių minučių ar valandų suvoks, kas atsitiko, ir pasielgs kaip visada – kūkčiodama puls į paniką.

Arkų Galeriją ji privažiavo neištižusi ir išlipo iš traukinio. Eidama gatve suvokė, kad mobilųjį įsidėjo į kišenę, lyg diena būtų niekuo neišsiskirianti, visai kaip žinutė. Lauke atsispyrė pagundai nusipirkti paskalų žurnalą ir pakelį dražė „M&M“ – taupau, taupau – ir ėmė kopti į kalvą pro ligoninę, pro Voterlou parką (jame ant suoliuko netrukus po tėčio mirties Kregas padovanojo jai dailią, bet pigią karoliukų apyrankę – tai bene vienintelis iš jo gautas daiktas, toptelėjo Dilei) link nekilnojamojo turto agentūros, kur dirba Tamsina.

Jai nedingtelėjo, kad Tamsinos darbe gali nebūti, todėl ji nė kiek nenustebo, išvydusi seserį priimamajame: plaukai tvarkingai susukti į mazgą ant pakaušio, įprastai užsiėmusi. Dilė užsikniaubė dilbiais ant aukšto stalo krašto ir pasilenkė į priekį.

– Labas.

Tamsina nenusiėmė telefono ausinių. Dirstelėjo į didelį šiuolaikišką laikrodį ant sienos.

– Tik po pusės šešių…

Dilė išsitraukė mobilųjį iš kišenės ir atkišo Tamsinai.

– Noriu tau kai ką parodyti…

– Ne dabar.

– Tame, tai svarbu. Dėl Krego.

Tamsina pasilenkė prie jos.

– Man tas pat, – garsiai sušnibždėjo. – Nors būtų ir dėl Brado Pito. Nekalbu su tavim iki pusės šešių. Dar dešimt minučių. Eik ir atsisėsk.

Dilė atsiduso, įsikišo telefoną į kišenę ir nusivilko prie poros kėdžių raudonomis minkštomis sėdynėmis šalia stiklinio staliuko su brošiūromis: jose buvo pilna namų nuotraukų su raudonais jaudinamais užrašais skersai vaizdo „Parduota! Parduota!“ Dilė atsisėdo ir apsidairė. Išvydo aštuonis stalus, prie dviejų dirbo žmonės, kiti buvo įtartinai tvarkingi. Prie vieno stalų jaunas vyrukas ramių spalvų kostiumu su ryškiu kaklaraiščiu kažką karštai aiškino pagyvenusiai porai, tačiau ši, regis, nelabai tikėjo jo žodžiais. Kartkartėmis juodu susižvelgdavo, lyg ramindami vienas kitą, o tada jaunuolis dar labiau palinkdavo prie jų ir imdavo tratėti dar uoliau. Dilė spėliojo, ar ši pora ketina pirkti namą, ar nori parduoti, paskui pamanė, kad tokiomis aplinkybėmis iš Krego nebūtų jokios naudos, ir vėl apstulbo, kad iki šiol nenori verkti. Liko aštuonios minutės. Turbūt ji apsiverks rodydama Tamsinai Krego žinutę; turbūt tada supras, kas atsitiko.

Pagyvenusi pora atsistojo. Jaunuolis irgi ir padavė ranką taip, kad jie noromis nenoromis buvo priversti ją paspausti. Tebekalbėdamas jis per visą kambarį palydėjo juos prie durų ir net išlydėjo į lauką. Grįždamas prie stalo, garsiai pasakė Tamsinai: „Tik laiką sugaišau, velniai griebtų“, ir Dilė išgirdo sesers juoką. Keista girdėti ją juokiantis darbe. Tiesą sakant, apskritai keista girdėti ją juokiantis. Pastaruoju metu namie pokštaujama retai. Breida iš pietinio Dublino, Dilės bendrakursė, pasakė, kad po jos tėvo mirties buvo tiek daug pokštaujama, jog šeima vos neužmiršo, kad jis negali juoktis drauge. Dilė tokio elgesio neįsivaizdavo. Jos namuose sąmojus žarstydavo Ričis – Krisė kartais sakydavo, kad per dažnai, – o po jo mirties nebeišgirsi sąmojų. Dilė įstengė kelis kartus nusijuokti iš Krego kvailysčių, bet veikiau iš palengvėjimo, kad yra su žmogumi, nesusijusiu su Ričio mirtimi. Ėmė svarstyti, ar jai palengvėtų apsiverkus, o gal lengviau, kol ji nenori verkti?