Джоанна Троллоп - Kita šeima

Kompiuteriai ant dviejų užimtų stalų buvo išjungti. Tamsina nusiėmė ausines ir ėmė vikriai viską išjunginėti ir šūsniuoti. Gilumoje atsidarė kabineto durys, ir pasirodė pusamžis vienmarškinis susiglamžęs vyriškis su puodeliu vienoje rankoje ir mobiliuoju prie ausies kitoje. Jis perėjo kambarį, tebekalbėdamas telefonu, stabtelėjo prie Tamsinos stalo, pasilenkęs kažką jai pasakė, grįžo į kabinetą ir uždarė duris. Dilė atsistojo ir priėjo prie sesers.

– Kas čia toks?

– Ponas Mandis, – patenkinta atsakė Tamsina.

– Jis tavo viršininkas?

Tamsina apžvelgė kambarį. Jaunuolis ir pagyvenusi moteris prie gretimo stalo buvo įnikę į pokalbį.

– Paskui pasakysiu, – tarė Tamsina.

– Ką?

– Ša, – tarė Tamsina. – Gera žinia.

Ji atsistojo ir pasilygino palaidinukę.

– Einu striukės.

Lauke Dilė vėl ištraukė mobilųjį.

– Pažiūrėk!

Tamsina sustojo ir paėmė Dilės telefoną.

– Kas yra?

Į jas iš užpakalio atsitrenkė moteris.

– Žiūrėk, kur eini!

Tamsina nekreipė dėmesio. Valandėlę žiūrėjo į Dilės mobilųjį, paskui tarė:

– Koks pašlemėkas.

– Jis mane meta, tiesa? – pasitikslino Dilė.

Tamsina iš lėto linktelėjo. Paskui žvilgtelėjo į Dilę.

– Kaip tu?

– Neblogai, – atsakė Dilė. – Nesuprantu, kas yra, bet kol kas nieko nejaučiu.

Tamsina sušnarpštė.

– Taip, Robiui jis niekada nepatiko…

– O tėčiui patiko.

– Tėčiui patikdavo visi, su kuriais smagu.

Tamsina apkabino Dilę.

– Vargše mažute. Vargšyte. Tu to nenusipelnei.

– Man reikėtų ką nors daryti? – paklausė Dilė, nerangiai glausdamasi veidu prie sesers.

– Dieve mano, ne, – atsakė Tamsina. – Sakyčiau, laimingo kelio. Nedaryk nieko. – Ji atitraukė veidą ir ranką.

– Net nežinau, ar aš jo pasiilgsiu… – tarė Dilė.

– Šaunuolė, Dile.

– Bet man reikia vaikino.

– Susirasi kokį kitą, Dile. Patikimą kaip Robis.

Dilė atmetė galvą.

– Aš nenoriu tokio kaip Robis.

– Gali būti nepakenčiama karvė net liūdėdama, – rėžė Tamsina.

Dilė ištraukė mobilųjį seseriai iš rankos ir nužingsniavo kalva į viršų. Gal dabar laikas pravirkti? Galbūt dabar, supratusi, kad iš savanaudės Tamsinos paguodos nesulauks, ims savęs gailėtis ir pareis namo taip susigraudinusi, kad bent Krisė atkreips dėmesį. Bandė įsivaizduoti savo padėtį, savo pažeminimą, gresiančią vienatvę, net siaubingą tikimybę kur nors atsitiktinai sutikti Kregą su kita. Sumirksėjo. Akys tebebuvo sausos.

Ją pasivijo Tamsina.

– Dile…

– Ką?

– Atleisk, – atsiprašė Tamsina. – Tau dabar ir taip negera…

– Negera, – patvirtino Dilė. Jos žingsniavo per perėją Haigeito viršuje. – Taip, negera.

Tamsina paėmė jai už rankos.

– Pasakysi mamai?

– Žinoma! – apstulbo Dilė.

Tamsina stipriau suspaudė Dilei ranką.

– Aš irgi noriu mamai kai ką pasakyti…

Dilė pabandė ištraukti ranką.

– Apie Robį?

– Oi, ne, – nusišypsojo Tamsina. – Ne apie jį. Apie darbą. Ponas Mandis pasakė, kad dėl savo tarnybos galiu būti rami. Visiškai rami, anot jo. Kol kas atlyginimas toks pat, bet atsakomybė didesnė. Jis pasakė, jog, dalininkų nuomone, jiems pasisekė, kad aš dirbu agentūroje.

Dilė išplėšė ranką. Ji galvojo apie savo telefoną ir žinutę. Prisiminė Tamsiną su ausinėmis, išpuikusią pamaivą.

– Jis turėjo omeny, kad dirbi pusdykiai, – bjauriai pareiškė ir leidosi bėgti, kad pirma atsidurtų kalvos papėdėje ir pareitų namo anksčiau už Tamsiną.

Krisę su Eime ji rado virtuvėje, žiūrinėjančias nuotraukas Krisės skaitmeniniame fotoaparate. Nuotaika buvo keistoka, ant stalo stovėjo arbatinukas ir ąsotis su apvytusiomis violetinėmis gėlėmis. Dilei įžengus abi pakėlė akis, ir ji suvokė, kad užduso ir, keista, nė kiek nesusigraudino. Švystelėjo rankinę ant grindų, o akinius nuo saulės ant stalo.

– Mes žiūrinėjame buto, kuriame buvau, nuotraukas, – paaiškino Krisė, stengdamasi nepaisyti Dilės.

Dilė dirstelėjo į fotoaparatą. Išvydo kambarį, kuris galėtų būti bet kur, baltas, tuščias, tik patiestas tamsus kilimas.

– Tu nepatikėsi… – sutratėjo.

– Kuo?

Dilė ištraukė iš kišenės mobilųjį ir atkišo motinai. Krisė įsmeigė į jį akis.

– Ką tai reiškia?

– Pažiūrėk ir tu! – suriko Dilė Eimei.

Eimė pasilenkė prie telefono.

– O Dieve…

– Kas? – paklausė Krisė.

– O Dieve, – pakartojo Eimė, – šūdžius, kaip jis galėjo? – Ji puolė prie Dilės, apkabino ją per pečius. Dilė užsimerkė.

– Sakykit, kas čia vyksta? – pareikalavo Krisė.

– Jis mane pametė! – suriko Dilė.

– Jis…

– Kregas pametė Dilę! – paaiškino Eimė. – Neišdrįso pasakyti jai į akis, atsiuntė šitą apgailėtiną žinutę!

Krisė atsistojo ir apkabino Dilę.

– Oi, mieloji…

Trinktelėjo lauko durys, tarpduryje išdygo Tamsina.

– Turbūt mielai jį užmuštum? – spėjo Eimė.

– Jis to nevertas.

– Taip, Dile, nevertas, neišliek dėl jo nė ašarėlės…

– Aš ir neverkiu, – atsakė Dilė.

Krisė žengė atgal.

– Nei…

– Noriu pravirkti, – tarė Dilė. – Laukiu, kada pravirksiu. Bet neverkiu. – Ji dirstelėjo į Tamsiną. – Matyt, todėl, kad turiu seserį, kuri moka įstabiai raminti.

Tamsina padėjo ant stalo rankinę. Šis įprotis varydavo Ričį iš proto – „Padėk tą prakeiktą daiktą ant grindų, kur jo vieta!“ – bet Tamsina visada pasirūpindavo, kad rankinė gulėtų ant stalo ar kabėtų ant kėdės.

– Nemanau, kad reikia tave raminti, Dile, – tarė ji tokiu tonu, lyg vienintelė iš visos šeimos nebūtų praradusi savitvardos, – tiesą sakant, tiesiog nuostabu, kad tu jo atsikratei. Tačiau tokiomis aplinkybėmis naudingiau galvoti apie sėkmę, o aš šiandien turiu gerą naujieną: man negresia atleidimas iš darbo. Ponas Mandis patvirtino.

– Kaip gerai, – vos girdimai pasakė Krisė.

Eimė tylėjo. Ji paleido Dilę iš glėbio, bet tebelaikė ją už rankos.

– Sveikinu, mieloji, – truputį gyviau pridūrė Krisė.

Tamsina palenkė galvą.

Dilė dirstelėjo į Eimę.

– Vadinasi, nebėra dėl ko jaudintis, – tarė ji.

Eimė jai vos pastebimai pamerkė.

Krisė paėmė fotoaparatą ir atkišo, beveik juokdamasi.

– Kokia diena! – tarė ji.

Dukterys tylėdamos žiūrėjo į ją.

– Pirma, aš, rodos, radau butą.

Tyla.

– Antra, Tamsina išsaugojo darbą.

Tyla.

– Trečia, – tarė Krisė nebe taip apsimestinai guviai, – Dilė atsikratė vaikino, kuris jos kojos pirštelio nevertas…

Šį kartą tyla buvo dar nejaukesnė. Krisė skubiai žvilgtelėjo į Eimę.

– O ketvirta… – Ji nutilo. – Tu pasakyk, – liepė Eimei.

Eimė atsikrenkštė ir paleido Dilės ranką.

– Kelioms dienoms važiuoju į Niukaslą, – tarė ji ir staiga nutilo, lyg būtų ketinusi pasakyti daugiau, bet apsigalvojusi.

Dilei užkando žadą. Ji vedžiojo akimis nuo motinos prie Tamsinos laukdama sprogimo. Krisė žiūrėjo į fotoaparatą. Tamsina įbedė akis į grindis. Dilė lėtai pakreipė galvą, kad matytų Eimę. Eimė džiaugėsi. Eimė džiaugėsi, kad važiuos į Niukaslą, Krisė džiaugėsi, kad rado butą, o Tamsina džiaugėsi, kad neprarado darbo. Motinos ir seserų nuomone, Krego bailumas ir išdavystė po šių svarbių dalykų buvo nereikšminga. Ir Dilė pravirko iš pykčio, kad šeima nekreipia į ją dėmesio, nors ji dėmesio, be abejonės, nusipelnė.