Джоанна Троллоп - Kita šeima

– Daryk, ką privalai, – anądien piktai pasakė Sju, išvarginta Krisės neryžtingumo. – Neklausinėk manęs. Pasitikėk nuojauta. Anksčiau pasitikėdavai, tai kurių galų atsisakyti įpročių, kai gyvenimas pašlijo?

Krisė atsistojo. Kompiuterį paliks įjungtą ir vėliau ištrins dar daugiau. Trins tol, kol išsisklaidys Ričį supantis painiavos ir apmaudo kamuolys, kol jai pavyks prisiminti smulkmeną, svarbią tik jai vienai. Juk įmanoma tai padaryti? Juk keli pastarieji mėnesiai ir metai negali visiškai išdildyti ankstesnių brangių ir vertingų dalykų?

Ji nuslinko į svetainę. Dukterys liovėsi ja naudotis, užsidarydavo su skreitinukais savo kambariuose, Tamsiną vis labiau viliojo šeimyniškas Robio butas, juolab kad jis pripažino – butui reikia moteriškos rankos. Tik Krisės krėslas atrodė naudojamas, pagalvėlės vis dar įdubusios po nakties – ji žiūrėjo televizorių, žurnalai ir bylos suversti ant žemo staliuko, ant knygos tuščia vyno taurė. Reiks imtis darbo, viską sutvarkyti, supurenti, nublizginti, tik tada kambarį bus galima parodyti ponui Mandžiui. Ji susigūžė, taip ir matydama vertinantį pono Mandžio žvilgsnį, slystantį jos svetaine, dar labiau susigūžė, įsivaizdavusi, kaip sako Tamsinai sutinkanti, bet dar ne dabar. Laikas liautis kartojus „ne dabar“, sako Sju. Įnikę kartoti „ne dabar“, žmonės galop nebegali rinktis. Ar ji to nori? Taip? Negi ji iš tikrųjų nori taip ištižti, kad neįstengtų kalbėti telefonu su pirmąja velionio vyro žmona, juk būgštauja, kad neįstengė?

Krisė padėjo arbatos puodelį prie taurės ir pasistengė abejingai supurenti krėslo pagalvėles. Anksčiau būtų iškart tai padariusi, vakare, eidama gulti, kad svetainė, tiesą sakant, visi namai, atrodytų gyvi ir paruošti pabudimui. Dabar, nors labai stengėsi neapsileisti, namai apsiblausė, tvarkytis reikėdavo didelių pastangų, lyg nebebūtų prasmės rūpintis, kad visi pašaliai blizgėtų kaip stiklas. Jai pirmą kartą miglotai toptelėjo, kad praradusi Ričio vadybininkės darbą ji sutriko, visai kaip dėl jo mirties. Kas sakė, rodos, kažkoks ministras, kad dirbti naudinga?

– Mama! – iš tarpdurio pašaukė Dilė.

Krisė krūptelėjo.

– Dieve, maniau, jūs visos išėjot…

– Aš buvau viršuje, – paaiškino Dilė. – Nori kavos?

– Ką tik išgėriau arbatos…

Dilė apžvelgė kambarį, lyg mėgintų įsidėmėti, kaip jis atrodo.

– Čia liūdnoka…

– Taip. Kur Eimė?

Dilė gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau.

– Tamsina išėjo pas Robį.

– Vadinasi, bent čia jokių permainų…

– Dile… – tarė Krisė.

Dilė liovėsi žvalgytis ir įsmeigė akis į motiną.

– Dile, palydėk mane apžiūrėti buto, – paprašė Krisė.

– Kodėl aš? – nepatenkinta paklausė Dilė.

– Tamsina dažniausiai būna pas Robį. Eimė išvažiuoja… žinai, kur ji išvažiuoja. O aš nenoriu spręsti viena, nenoriu, tikrai.

Ji nutilo. Dilė palenkė galvą, ir šviesūs plaukai užkrito jai ant veido.

– Būk gera, – maldavo Krisė. – Eime kartu, padėk man.

Stojo ilga tyla. Paskui Dilė atmetė plaukus ir susuko į mazgą.

– Kodėl gi ne? – blankiai nusišypsojo motinai.

Skotas niūniavo. Uždėjo ant grotuvo vieną Rodo Stiuarto „Amerikietiško dainyno“ kompaktinių plokštelių ir dainavo kartu. Atidarė buto langus ir, išvilkęs antklodę, ją persvėrė per palangę, kaip kartą buvo matęs Šveicarijos kaime per vienintelę mokyklos ekskursiją, į kurią vyko. Jie turėjo slidinėti, bet Skotas su draugais važinėjosi plastikinėmis rogutėmis per suplūktą kaip akmuo sniegą. Vienoje pusėje kaimo stovėjo šiuolaikiški daugiabučiai, kitoje pusėje – karamelės spalvos trobelės su langinėmis ir neįtikimai tvarkingomis trinkų rietuvėmis, o balkonuose giedrą šaltą rytą buvo pakabinti skiautiniai ir velenėliai it vaikiškuose eilėraštukuose apie tvarkingą namų ūkį ir žąsų plunksnų patalus. Dabar, Eimės atvykimo garbei, Skotas vėdino antklodę visų Taino tiltu burzgiančių mašinų akivaizdoje.

Dar jos garbei nupirko naują patalynę. Rinkosi visą šeštadienio rytą, stengėsi, nors ir ne per daug, ir išsinešė medvilninį komplektą pilkais ir baltais dryželiais, jo nuomone, neutralų, kad netrikdytų nė vieno. Nupirko naujus rankšluosčius, butelį žalsvo skysto muilo rankoms ir daugybę pakuočių dietinės kokakolos. Visos jo bendradarbės gerdavo dietinę kokakolą, trumpam atitrūkusios nuo kavos ir svaigalų. Jei Eimė jos negeria, jai išvažiavus išgers bendradarbės, bet šiuo tarpu Skotas negalvojo apie Eimės išvažiavimą. Jis džiaugėsi jos atvažiavimu.

Buvo toks patenkintas, kad ištvėrė net piktinantį motinos skambutį. Ji paskambino vakare po žygio pirkti patalynės ir pergalingai pareiškė pasikalbėjusi su Eimės motina („Ką?“ – suriko Skotas) ir susitarusi, kad Eimė dorybingai apsistos Persio Sodų gatvėje.

– Tu su ja kalbėjai?

– Kalbėjau, – atsakė Margareta labai patenkinta.

– Mama, tu nepaprasta, – tarė Skotas. – Tikrai.

– Ačiū.

– Vadinasi, dėl visko sutarta…

– Taip, – atsakė Margareta. – Atleisk, tave nuvyliau, vaikeli, bet neabejoju, kad pats supranti – taip geriau.

– Ką gi, – atsainiai tarė Skotas, – juk neilgai…

– Keturios naktys.

– Oi, ne, tik trys, – pataisė Skotas.

– Sakei, keturios…

– Tikrai? Nemanau. Nenorėjau pirmą kartą persistengti.

– Keturios naktys, – tvirtai pakartojo Margareta. – Nuo ketvirtadienio iki pirmadienio. Keturios naktys.

– Mes apsigalvojom, – tarė Skotas.

– Apsigalvojot?

– Aha, apsigalvojom, – patvirtino jis. – Aš jai išsiunčiau bilietus.

– Vargu ar verta važiuoti trims naktims… – tarė Margareta.

– Ji taip norėjo.

– Nesu įsitikinusi…

– Dėl visko susitarta. Viskas padaryta. Viskas sutvarkyta. Sekmadienį tu ją pamatysi. Sekmadienį ją atvešiu į Tainmutą.

– Skotai, – įtariai paklausė Margareta, – Skotai, tu man sakai tiesą?

Jis pažvelgė į naują švarutėlę patalynę žvilgiuose paketuose, gulinčią ant juodos sofos. Nusišypsojo į ragelį.

– Žinoma, – patvirtino jis. – Žinoma! Kam tau meluočiau dėl tokio dalyko?

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Fransiui Levertonui patiko marti. Miriama buvo graži, sumani, gabi, per penkerius metus pagimdė du sūnus ir pritarė Fransio nuomonei, kad Marko laimėjimai būtų didesni nepalikus jo likimo valiai. Juodu niekada atvirai neaptarinėjo Marko galimybių ir trūkumų, bet be žodžių sutarė, kad kartais Markui reikia nurodyti, kaip elgtis, žinoma, atsargiai, ypač jei dėl įgimto geraširdiškumo jis imtų kenkti firmai ar šeimai.

Taip nutiko dėl Krisės Rositer – Fransis Levertonas ryžtingai vadino ją Krise Kelsi. Ričis Rositeris Fransio šeimoje buvo savas žmogus, nes Fransio žmona ir jos seserys jį dievino ir baisiausiai didžiavosi, kad jis gyvena tame pačiame Londono rajone kaip jos. Ričiui mirus, Levertonų šeima buvo priblokšta ir nuoširdžiai užjautė našlę su dukterimis, kol paaiškėjo, kad Krisė – Ričio sugyventinė, išskyrusi pirmą jo šeimą. Tada užuojautos sumažėjo.

Todėl kai Markas, pavėlavęs šabo vakarienės ir pamatęs, kad tėvai, žmona ir jos brolis su broliene jo laukia, paaiškino, kodėl užtruko, tėvas santūriai ir tėviškai pasakė, kad advokatai – ne psichoanalitikai ir jis, Markas, neturėtų painioti užuojautos su profesionalia pagalba, kurią dera suteikti ir kuri atitinkamai apmokama. Paskui Fransis dirstelėjo į Miriamą, laukdamas paramos. Tačiau Miriama nebuvo linkusi pritarti. Ji spėliojo, ar vištiena, kurią pataisė, atitinka griežtus anytos reikalavimus, be to, šiuo atveju suvokė, kad Markas daug geresnis vyras už šešurą kaip tik dėl gailestingos širdies ir ryžto peržengti ribas ir nepaisyti elgesio normų, jei jam atrodo, kad seni įpročiai virtę viso labo įpročiais. Todėl ji paėmė šakutę, nusišypsojo šešurui ir pasakė, kad jis, be abejo, teisus, bet visoms žmonių bėdoms, su kuriomis Markas kasdien susiduria, nerasi vieno sprendimo, tiesa?