Джоанна Троллоп - Kita šeima

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Margaretai nerimaujant, Dosonas būdavo itin vangus. Jis išsitiesdavo ant sofos atlošo iškišame svetainės lange ir visiškai suglebdavo, tik vos pastebimai krutėdavo ausytės, rodydamos: jis jaučia, kad ji sukinėjasi aplinkui, nuolat lipa laiptais aukštyn žemyn, trauko stalčius virtuvėje, kalba su savimi, lyg būtų vienintelė šių namų gyventoja. Tik po septynių, jei ji tebesikrapštydavo kuriame nors kambaryje, nesusijusiame su jo vakariene, katinas šlumštelėdavo nuo pagalvėlių ant grindų ir atsitūpdavo tokioje vietoje, kad ji būtinai prisimintų užmiršusi jį pašerti. Tegu jinai užgriūna ant jo, kad tik duotų ėdalo.

Buvo jau po septynių, Dosono nuomone, seniai po septynių. Margareta buvo svetainėje, paskui miegamajame, vėl svetainėje, paskui prie kompiuterio, bet nė karto neprisiartino prie tos vietos, kur buvo laikomas Dosono ypatingasis kačių ėdalas su mažomis kvadratinėmis skardinėmis mėsos, šią Dosonas būtų mielai šveitęs kas vakarą, bet jos būdavo atidaromos tik retkarčiais pagal katinui nesuvokiamą grafiką. Jis buvo atsitūpęs prieš ją mažiausiai tris kartus, ir jokio poveikio, todėl dabar ryžosi imtis paskutinės priemonės, griežtai uždraustos – galąsti nagų į naująjį kilimą itin prastai apsaugotoje vietoje, kur viršutinis laiptelis pereina į laiptų aikštelę. Margareta sukliko. Dosonas liovėsi draskęs. Atsitūpė ir stebeilijo į ją paslaptingomis geltonomis akimis.

– Tu bjaurus katine!

Dosonas nė nemirktelėjo.

– Man ant širdies guli daugybė dalykų, – tūžo Margareta. – Žinoma, tau tai nieko nereiškia, tu neturi širdies, tai ir gulėti niekam nėra ant ko.

Dosonas nė kiek neįsižeidė, vangiai nusižiovavo, bet nekrustelėjo.

– Ir tau nepakenktų šiek tiek papasninkauti.

Dosonas ištiesė plačią leteną išleistais nagais kilimo pusėn. Ant lygaus dulkių siurbliu išvalyto paviršiaus mėtėsi jau išdraskyti vilnų kuokštai.

– Gerai, – pasidavė Margareta. – Gerai.

Laiptais jis oriai nulipo pirmas, iškėlęs storą uodegą kaip pergalės vėliavą. Virtuvėje vėl atsitūpė įprastoje šėrimo vietoje ir laukė. Pasvarstė, gal priekaištingai sukniaukti, ir nusprendė, kad neverta. Ji dosniai, nekantriai bėrė į dubenėlį ypatingąjį ėdalą, nereikia jai dabar trukdyti. Dubenėlis atsidūrė ant grindų, jis atsistojo, išrietė nugarą ir be garso pražiojo rausvus nasrus.

– Še, imk, – tarė Margareta. – Tu storas pabaisa.

Dosonas pasilenkė prie dubenėlio, pauostė, o paskui, lyg būtų iki širdies gelmių įžeistas įprastų dalykų nepaprastumo, apsisuko ir išpėdino iš virtuvės. Margareta suriko ir spyrė į dubenėlį. Sausas kačių ėdalas pabiro ant grindų, jo buvo neįsivaizduojamai daug, tiek negalėjo tilpti mažame dubenėlyje. Dosonas trumpam šmėkštelėjo tarpduryje, apžvelgė reginį ir pasišalino. Margareta, bambėdama žodžius, vaikystėje nugirstus iš vyrų, kurie dažnai lankydavosi „Kopūstų lauke“, susirado semtuvą ir šepetį.

Dvidešimt minučių ji šlavė Dosono ėdalą, įbėrė jam naujo, plikėsi ir gėrė arbatą, kad nusiramintų. Tokiais atvejais Margareta džiaugdavosi, kad gyvena viena, kad niekas nemato, nei kaip ji netenka savitvardos, nei kaip ji priklausoma nuo katino. Be abejo, Skotas būtų iš jos pasijuokęs, ir jo juokas būtų dar labiau ją suerzinęs, o juk ji ir taip jaudinasi, kad sūnus išdrįso pakviesti Ričio dukterį į Niukaslą ir atsainiai, kaip būdinga jo kartai, – tačiau, Margaretos nuomone, nepadoru, – nusprendė, kad ji, Eimė, apsistos pas jį Klaveringo pastato bute. Kai jis pirmą kartą apie tai užsiminė, Margaretai pasirodė, kad sumanymas drąsus, bet patrauklus, be to, neįprastas, todėl geras. Bet kai ji ištaikė laiko pagalvoti ir įsivaizdavo, ką reiškia jausti šalia jauniausią Ričio dukterį Eimę, suteikti jai prieglobstį, kalbėti su ja ir ją užimti, Margaretą neišvengiamai apėmė baisus nerimas ir netikrumas, prislėgė nepakeliamas rūpestis. Skotui jos būsena atrodė juokinga, ir jis to neslėpė, todėl ji pasijuto dar blogiau.

Ji bandė analizuoti savo jausmus, bet išėjo šnipštas. Jie neišmintingi, bet nepaneigiami. Ji jautėsi taip, kaip pirmosiomis meilės Ričiui dienomis, kai juodu dar mokėsi mokykloje, ir vėliau, kai jis tik pradėjo garsėti, ir ji neabejojo, kad šitoks kitų merginų ir moterų dėmesys apsuks jam galvą. Žinoma, taip nenutiko; tiesiog stebuklas – moterų susižavėjimas jam patiko, glostė savimeilę, bet daug metų nedarė jokio poveikio, todėl, atsiradus Krisei, Margareta daug mėnesių jos nepaisė: dar viena garbintoja, galiausiai atšoksianti nuo muzikai ištikimo Ričio kaip naktinis drugys nuo įkaitusio lempos gaubto. Ji iš karto nesuvokė, kad Krisė kitokia, kad Krisė nepasitrauks, kad po cukruotų migdolų paviršiumi slypi plienas. Bėgo savaitės, Ričis, vis dar mielas, vis dar sklandžiai vengiantis menkiausių nemalonumų, vis labiau tolo, ir Margareta pamažu suprato susidūrusi su galia, su kokia anksčiau susidurti jai neteko. Ji prisiminė, kad iš pradžių, kol pyktis nesuteikė jėgų, jai buvo bloga iš baimės, fiziškai bloga. Dabar, nors ir ne taip slogiai, ji irgi bijojo Eimės Rositer viešnagės Tainmute.

Be abejo, su baime geriausia kovoti ką nors veikiant. Prieš dvidešimt penkerius metus ji prirėmė Ričį prie sienos, iškeisdama baimės stingulį į pykčio stiprybę. Ji nenorėjo to, kas įvyko paskui, tačiau bent jau pasirūpino, kad niekas nelaikytų jos apgailėtina vargše, pasak motinos, nebereikalingu sudėvėtu daiktu kaip pirštinė už šilingą. Suvokusi, kad Ričis iš tiesų vyksta į Pietus, kad ketina pradėti gyvenimą ir karjerą iš naujo, ir, spėjo, sukurti naują šeimą Londone, Margareta iš paskutiniųjų stengėsi nepalūžti, įrodyti, kad mokės gyventi be Ričio ir visko, kas susiję su juo. Jei kas būtų pagailėjęs Margaretos Rositer, ji būtų patarusi nešvaistyti gailesčio veltui.

Turbūt todėl, Glendai pasakius apie Eimės atvykimą: „Oi, kiek daug jis iš tavęs nori, tiesa? Jaunimas paprasčiausiai negalvoja“, Margareta šaltai atkirto, nepakeldama akių nuo popierių: „Neįžvelgiu jokių sunkumų, Glenda, ir būsiu dėkinga, jei jų neišgalvosi.“

Glenda gūžtelėjo pečiais. Gyvenimas su Bariu išmokė ją skirti įvairius blogos nuotaikos atspalvius, ir nors jai atrodė, kad nesąžininga tuo piktnaudžiauti, ji bent jau neabejojo esanti niekuo dėta. Palaukė valandą, o paskui, dėdama puodelį su kava Margaretai ant stalo, paprastai pasiūlė: „Gali apgyvendinti ją savo namuose.“

Margareta kažką suniurnėjo. Ji nepakėlė akių į Glendą ir net kavos, regis, nematė. Išsipasakojusi Glendai ir nesitikėjo, kad ši nutylės, o kadangi sprendimas teisingas ir dalykiškas, pati turėjo susivokti, Glendos kaltinti negalima. Bet tai pripažinti buvo sunku. Margareta suvokė, kad daug lengviau vėliau be žodžių padėti ant Glendos stalo dėžutę pyragaičių su kremu – bendradarbė juos dievina, – eiti namo, niekam negirdint paskambinti Skotui ir pasakyti, kad Eimė gali apsistoti Persio Sodų gatvėje.

– Oi, ne, nereikia, – maloniai atsakė Skotas.

Jis tebebuvo darbe, o ten patenkintas jausdavo galįs valdyti motiną.

– Tai netinkama, – tarė Margareta. – Jūs giminaičiai, bet jai tik aštuoniolika, ir jūs beveik nepažįstami.

– Mudu pažįstami geriau nei tu su ja…

– Nesakau, kad man smagu, – prisipažino Margareta. – Nesakau, kad nekantraudama jos laukiu. Bet tau toptelėjo ją pakviesti, o ji sutiko, ir niekur nedingsi. Bet jai apsistoti pas tave neatrodytų padoru.

– Neatrodytų?

– Puiku, nepadoru. Tik ne tavo metų vyras ir mergaitė.

– Aš miegu ant sofos, – tarė Skotas. – Vonios kambario durys turi skląstį. Miegosiu apsirengęs, jei tau nuo to bus ramiau.