Джоанна Троллоп - Kita šeima

– Neketinu ginčytis, Skotai…

– Aš irgi, – atkirto jis. – Atleisk, mama, turiu eiti, – pridūrė ir atsijungė, o ji liko stovėti svetainėje su telefonu rankoje ir Dosonu ant sofos atlošo, nenuleidžiančiu nuo šeimininkės vos pramerktos akies.

Dabar, po poros valandų, išgėrusi arbatos ir nutarusi, kad vakarieniauti beprasmiška, Margareta tebebuvo smarkiai susijaudinusi ir erzinamai įsiaudrinusi, nes numanė, kad pati kalta, bet padaryti nieko negali. Ji nenorėjo, kad Eimė atvažiuotų į Niukaslą, bet Eimė atvažiuoja. Ji nenorėjo, kad Eimė apsistotų pas Skotą, bet ji ten apsistos. Margareta barkštelėdama padėjo arbatos puodelį, staiga nudrožė į svetainę ir susirado užrašų knygelę tymo viršeliais su telefono numeriais.

Ji skubiai surinko Londono numerį ir stovėjo užsimerkusi, sulaikiusi kvapą, laukdama, kol kas nors pakels ragelį.

– Alio? – budriai ištarė Krisė.

Margareta išsižiojo ir tylėjo. Tą akimirką nebuvo įsitikinusi, kad per šitiek ilgų ir sunkių metų nė karto tiesiogiai nesikalbėjo su Krise.

– Alio?! – pakartojo Krisė dar nepatikliau.

– Čia Margareta, – tarė Margareta.

Stojo trumpa tyla.

– Margareta?

– Margareta Rositer, – paaiškino Margareta.

– O…

– Aš… aš jums netrukdau?

– Ne, – atsakė Krisė.

– Aš norėjau, – prabilo Margareta – aš tik norėjau… – Ji nutilo.

– Nemanau, kad mes turime ką pasakyti viena kitai, – rėžė Krisė. – Ar jūs manot kitaip?

Margareta įkvėpė.

– Aš dėl Eimės, – pasakė tvirčiau.

– Eimės? – Krisės balsas paaštrėjo. – Kodėl?

– Ji atvažiuoja į Niukaslą…

– Žinau.

– Aš norėjau… norėjau, kad jums būtų ramiau. Dėl to, kur ji apsistos.

Vėl stojo tyla. Be galo nesmagi, ir truko ilgai, taip ilgai, kad Margareta paklausė:

– Jūs mane girdit?

– Taip.

– Ką gi, – vėl prabilo Margareta, – galiu įsivaizduoti, kaip jaučiatės…

– Abejoju.

– Dėl Eimės kelionės į čia, taigi tenorėjau nuraminti, kad ji apsistos pas mane.

Krisė kandžiai prunkštelėjo.

– Nuraminti?

– Negi norėtumėt, kad ji apsigyventų pas mano sūnų Skotą? – paklausė Margareta.

– O Dieve, – atsiliepė Krisė.

– Manau, jie ketino…

– Nieko nenoriu žinoti, – pertraukė ją Krisė. – Nieko apie tai nenoriu žinoti.

– Aišku, – atsakė Margareta. Ji atgavo savitvardą, nebe taip jaudinosi. – Aišku. Bet vis tiek norėtumėte žinoti, ar jai niekas negresia?

Krisė neatsakė.

– Jūs norėtumėt žinoti, – neatlyžo Margareta, – kad ji, atvykusi į Niukaslą, apsistos mano svečių kambaryje, kur jai niekas negrės?

– Taip, – šaltai atsakė Krisė.

Margareta nusišypsojo rageliui.

– Tik todėl ir paskambinau.

– Taip.

– Kad nusiramintumėte. Tik todėl jums ir paskambinau. Dabar atsisveikinu.

Vėl stojo tyla.

– Tada sudiev, – tarė Margareta ir padėjo ragelį.

Apžvelgė kambarį. Dosonas vėl buvo išsitiesęs ant sofos ir beveik užsimerkęs. Margareta pergalingai džiūgavo, vėl atgavusi drąsą. Ji vėl vadovauja, vėl gali tvarkyti reikalus, kurių tvarkyti nenori. Žvilgtelėjo į telefoną. Dabar skambins Skotui.

Tamsina pasakė, kad ponas Mandis pats ateis patarti Krisei, kaip geriausia parduoti namą. Ji sugebėjo tai ištarti taip globėjiškai, kad Krisė pasijuto visiška nevykėlė, o paskui pridūrė radusi agentūrą „Greita pradžia“, prekiaujančią gerais dėvėtais drabužiais artistams, kurie koncertuoja klubuose, teatre ar televizijoje, ir pakvietusi užsukti pažiūrėti, gal jiems kas nors tiks iš Ričio garderobo. Išpoškinusi visas tris lemtingas naujienas, ji iš naujo susirišo arklio uodegą, čiupo rankinę ir išėjo susitikti su Robiu – reikėjo išsirinkti rankenas durims spintos, kurią jis meistrauja jos drabužiams savo bute Arkų Galerijoje.

– Man patiktų stiklas, – tarė Tamsina, standžiai susiverždama plaukus juoda gumele, – tik ne senoviškas briaunoto krištolo.

Paskui ji dalykiškai kaip dera verslininkei, ramiai sutvarkiusiai visus reikalus, pabučiavo motiną ir ryžtingai užtrenkė duris.

Krisė pasiėmė puodelį su arbata, išėjo iš virtuvės ir lėtai nužingsniavo koridoriumi. Stabtelėjo prie Ričio pratybų kambario durų, apžvelgė kilimą su įdubomis, prikimštas lentynas ir pamanė, kad vieta, neseniai atrodžiusi sužalota ir išniekinta, dabar tėra bedvasė ir blanki. Priėjo prie lentynų, ištraukė pirmą pakliuvusią kompaktinę plokštelę, Tonio Beneto. Ant voko buvo jo dar visai jauno nuotrauka: didžianosis suglebęs vaikinas su kostiumu ir kaklaraiščiu atsainiai sėdi įrašų kabinoje ant grindų, prisimerkęs, nerūpestingai vienoje rankoje laikydamas natas. Turbūt tuo metu jam buvo vos per trisdešimt. Tokio amžiaus Ričio ji nepažinojo. Septintame dešimtmetyje, kai jaunas Tonis Benetas pirmą kartą įrašė „Palikau širdį San Fransiske“, Ričiui buvo dvidešimt keleri, ir jis dar tik stengėsi prasimušti į žmones. Kai Krisė su juo susipažino, jam buvo keturiasdešimt dveji, o jai tik dvidešimt treji. Tada amžiaus skirtumas jaudino, kaip seksualu, ji puikiai suvokė, kad yra jauna, gaivi ir kupina jėgų. Ji neįtikimai aiškiai suvokė esanti gyva, nes jis buvo smarkiai vyresnis. Jis mirė, vis dar vyresnis už ją devyniolika metų, bet tie metai sutrumpėjo. Jei nebūtų miręs, po trejų metų jam būtų sukakę septyniasdešimt, o jai, Krisei, būtų penkiasdešimt vieni.

Ji atsiduso ir įkišo Tonį Benetą į vietą lentynoje. Jis buvo Ričio stabas, ne vien dėl balso, bet ir dėl nerūpestingo nuoširdumo. Negi Beneto šeimoje Kalifornijoje jo atsainus geraširdiškas žavesys nė karto mirtinai nesuerzino namiškių, negi jo namuose nė karto neskambėjo riksmai ir klyksmai vietoj „Nutaisyk linksmą miną“? Gal jo šeima negalėdavo pakęsti žmonių, kurie iš jo padarė žvaigždę, tūkstančių ištikimų, jausmingų, savininkiškų gerbėjų, dar bjauresnių, nes, akivaizdu, be jų Benetas – niekas? Krisė apsisuko ir lėtai išėjo iš pratybų kambario. Pasuko į mažąjį kambariuką prie laukujų durų, atstojantį jai kabinetą.

Gerbėjos. Jos užtvindė jo elektroninį paštą šimtais žinučių, guosdamos, prisimindamos, prašydamos atmino, smulkmenos, norėdamos užmegzti ryšį, pabrėžti svarbą. Savaitę ar dvi po Ričio mirties ji stropiai atsakinėjo beveik visoms, skatinama dvasinės giminystės jausmo, susieta su jomis sukrėtimo, netekties ir ilgesio. Bet bėgo savaitės, jai vis sunkiau darėsi įsijausti į jų būseną, paskui gerbėjos pradėjo jai nebepatikti, o dabar netgi siutino. Ji pyko ne tik ant maldaujančių moterų – ir ant Ričio, kurio joms taip reikia, kuris sukėlė tokį sąmyšį, o paskui pasitraukė, palikęs ją srėbti, ko ji neišsivirė.

Krisė atsisėdo prie monitoriaus. Gavo tris šimtus septyniasdešimt keturis naujus laiškus iš svetainės, kurią sukūrė Ričiui, kurią tvarkė vietoj Ričio, nuo kurios Ričį saugojo. Trys šimtai septyniasdešimt keturi laiškai per pastarąsias dvi savaites, nes tiek laiko ji netikrino elektroninio pašto, nebepajėgė. Kelis laiškus buvo parašęs tas pats žmogus: tokie gyvena už savo menkutės tikrovės ribų ir be jokios gėdos kaulija, kol sulaukia atsakymo.

Atsakymo nebus, pamanė Krisė. Po Ričio mirties ji pranešė visiems, kieno adresus turėjo, paskui, po kelių savaičių, vėl parašė. Daugiau nebeturi ko pasakyti, viskas baigta. Dievaitis mirė, ir jos visos turės guostis jo muzika, jo paveldu. Ji, Krisė, nesileis paskiriama šventosios ugnies sergėtoja, o kad būtų visiškai aišku, laiškus ištrins. Krustelėjo pelę ant padėklo, padovanoto dukrų, su tėvo portretu prie fortepijono, atmesta galva, užsimerkęs, dainuojantis, ir trimis spragtelėjimais viską sutvarkė. Nieko nebeliko.