Джоанна Троллоп - Kita šeima

Markas apstulbo. Jis buvo pratęs, kad žmona su tėvu jį užsipuola kartu, ir buvo nusiteikęs pripažinti – kaip dažnai nenoromis, – kad, ko gero, širdis vėl įveikusi protą. Bet šį kartą valgomajame jinai jį užstojo prieš tėvą. Markas dėkingai pažvelgė į žmoną ir pasitaisė marškinių rankogalius, tegul mato, kad jis nešioja sąsagas, kurias ji padovanojo. Miriama narsiai šypsojosi jo tėvui.

Vakaras buvo ilgas. Fransis turėjo parodyti, kas yra šeimos galva, kad užmirštų Miriamos išdavystę, todėl maldos ir apeigos buvo iškilmingai ilgos. Be to, jis išsamiai – labai išsamiai – aiškino, kaip svarbu oficialiai elgtis su klientais nesileidžiant į asmeniškus santykius, ir Miriamos brolienė, užaugusi laisvų pažiūrų šeimoje, kurioje šabo beveik niekas nešventė, pastebimai sunerimo ir vis akivaizdžiau stengėsi atkreipti vyro dėmesį.

– Ateinanti auklė…

Miriama kuo meiliausiai pabučiavo išeinantį šešurą ir suspaudė jam ranką.

– Puiki vakarienė, brangioji, – tarė anyta, – bet aš vištieną taisau be čiobrelių.

Virtuvėje tarp nešvarių lėkščių ir taurių Markas apkabino žmoną.

– Kas tau pasidarė? – sušnibždėjo jai į plaukus.

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Man pasidarė jos gaila. Tos Krisės.

– O manęs ne?

– Ne, – atsakė Miriama. – Juk aš vis tiek tavo pusėje, taip? Įdomu, ar ją kas nors palaiko?

Markas atitraukė rankas.

– Man atrodo, mama jai pernelyg griežta. Ar mama, o ji juk turi savo nuomonę ir yra tvirto būdo, kada nors privertė tėvą padaryti bent vieną dalyką, kurio jis nenorėjo?

– Taigi.

– Krisė Rositer atrodė graudžiai, – pasakojo Markas, – sėdėdama su puodeliu kavos. Juk ji pripažinta specialistė, graži, gabi moteris, ji šitiek metų rūpinosi, kad tas žmogus uždirbtų pinigų visai šeimai, o dabar kortų namelis subyrėjo, ir jis net pasirūpino, kad ji negautų fortepijono. Kaip galėjau jos nepagailėti?

Miriama dėjo į indaplovę lėkštes.

– Niekas tau neliepia nesigailėti. Bent aš tikrai ne.

– Patariau jai parduoti namą ir susirasti darbą. Bet kokį darbą. Nebūtinai susijusį su ankstesniu.

– Išmintinga, – atsitiesė Miriama. – Ne jautrumas, o sveikas protas. – Paskui pažvelgė jam į akis. – Nesuprantu, kodėl neturėtum jai padėti, turiu omeny, jei išgirsi apie kokį darbelį.

– Tikrai?

– Toks tas šiuolaikinis pasaulis, – atsiliepė Miriama. – Dabar viską darome kitaip. – Ji greitai jį pabučiavo. – Bet tavo tėvą aš labai gerbiu. Be abejonės.

Nuo to šabo Krisė Kelsi dingo kaip į vandenį. Slapta paklausinėjęs, Markas sužinojo, kad namas Haigeite parduodamas, bet sumokėjus hipoteką, pinigų turbūt neužteks nusipirkti būstui, todėl Krisė ieško buto išsinuomoti. Atrodo, darbo ji kol kas nerado, matyt, gyvena iš menkų paskutinių Ričio honorarų ir paskolos. Paskolų Markas nemėgo. Šiuo atžvilgiu visiškai pritarė tėvui.

Jis manė, kad kebli Krisės padėtis sudomino jį ir net Miriamą, nes tai šiems laikams būdingas reiškinys. Dirbanti moteris, specialistė, turinti dvidešimties metų stažą, tapo įstatymo, pagal kurį tik sutuoktiniui nereikia mokėti paveldimo turto mokesčio, auka. Markas, kaip advokatas, matė, kad tai neteisinga, o kaip žmogus skaudžiai ir jautė. Beprasmiška piktai vadinti Krisę grobuone, kaip dabar daro jo motina ir tetos, savo malonumui išardžiusia laimingą Ričio šeimą Šiaurėje ir sukėlusia sielvarto visiems aplinkiniams. Ričis buvo pusamžis vyras, o ne jautrus paauglys, todėl, Marko nuomone, net kaltesnis už merginą, dėl kurios paliko žmoną. Ir ta mergina bent iš dalies tesėjo jam duotus pažadus. Jis dainavo per šalies televiziją, dainavo Londono teatre „Palladium“, netgi dainavo kažkuriam (ne pačiam svarbiausiam) karališkosios šeimos nariui. Bet jis nėjo iki galo. Ryžosi atvykti į Pietus, gyventi su ja, daryti jai vaikus, bet kelionės nebaigė, kartais atsigręždavo žvilgtelėti per petį. Ir dėl jo nenoro įsipareigoti, dėl troškimo visada pasilikti pasirinkimo teisės regimybę Krisė dabar neapsaugota, ko gero, net paauglė nebuvo tokia bejėgė, o keisčiausia, turint omeny jos patirtį, netinkama vienintelei sričiai, kurią išmano.

– Negali tapti jos princu ant balto žirgo, – tarė Miriama. – Ir globoti jos negali. Turi laukti. – Ji pasukiojo vestuvinį žiedą ant piršto. – Gal iš šitos istorijos bus ir naudos: ėmiau labiau tave vertinti.

Netiesiogiai reikalą išjudino Marko tėvas. Be Andru Karnegio posakio, jis brangino ir dar vieną: „Nelauk laimės į nagus įpuolant.“ Fransis didžiavosi, kad pasiruošęs atsižvelgti į naujas galimybes, kad niekada nepražiopsojo progos parodyti, jog yra sūnus, kokiu tėvas didžiuotųsi, nes kuklią, nors ir patikimą kontorėlę pavertė didžiule firma. Jis niekada nepraleisdavo progos priminti Markui, kad protas turi būti budrus, imlus ir nešališkas, o kadangi šiuo metu Markas dažnai galvodavo apie Krisės padėtį ir daugybę šiuolaikinių moterų, atsidūrusių panašioje padėtyje, pasirodė visai nesunku rasti išeitį, persimetant žodžiu su priimamojo sekretore prieš darbą.

– Labas rytas, Tereza.

Ji mašinaliai nusišypsojo.

– Labas rytas, pone Markai.

– Kaip sekasi, Tereza?

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Kaip paprastai, pone Markai. Pats suprantate.

Markas luktelėjo, sustingo su skreitinuku rankoje.

– Kaip?

Tereza buvo nustūmusi akinius ant kukliai sušukuoto tamsiaplaukio viršugalvio. Dabar užsidėjo juos ant nosies ir prunkštelėjo.

– Kam jums mano rūpesčiai, pone Markai…

Markas padėjo skreitinuką.

– Man svarbu. Kas atsitiko?

Tereza atsiduso. Paskui pažvelgė Markui į akis pro siaubingus modernius akinius ir atsakė:

– Mano vyras nusipirko verslą Kanadoje.

– Kanadoje?

– Edmontone, – patikslino Tereza ir nudūrė akis į stalą. – Jis nori, kad važiuotume į Edmontoną. Edmontonas. Tik įsivaizduokit.

Virtuvės stalo beveik nebebuvo matyti iš po butelių, stiklainių ir praplėštų paketų. Krisė, apsijuosusi plastikinę prijuostę, išmargintą milžiniškais neįtikimai spindinčiais vaisiais, nuosekliai tuštino milžinišką šaldytuvą, jį Ričis įkalbėjo nusipirkti vos prieš aštuonis mėnesius, girdi, dukros bus labai patenkintos, kad durelėse įtaisytas ledų ir vandens dozatorius: paspaudi mygtuką – ir gauni ledo kubelių, smulkinto ledo arba ledinio vandens.

Šią akimirką šaldytuvas įkūnijo viską, ko Krisė bijojo ir kuo piktinosi. Didžiulis, spindintis, prigrūstas galybės apkramtytų ir švaistūniškai nereikalingų produktų, pasenusių produktų ir tiesiog šlamšto – kaip čia pateko braškių skonio želės spagečiai? – šaldytuvas griežtai priekaištavo Krisei už daugelį metų netramdomo kvailumo, dabar ypač bjauraus ir nedovanotino. Stiklainiai amerikietiškų marinuotų agurkų, prancūziško ekologiško majonezo, šveicariškos uogienės iš ekologiškų vėlyvųjų ievų vos nepravirkdė jos iš pykčio ir apgailestavimo. Juolab kad Ričis niekada negerdavo šalto vandens ir nemėgdavo ledukų viskyje, šaldytuvo jam reikėjo tik svarbiausiems produktams, pienui ir sviestui. Apimta pasibjaurėjimo ir nevilties, Krisė žiūrėjo į pasenusį juodųjų trumų padažą rankoje. Kur buvo jos protas? Ričis su dukterimis pasigardindavo tik kečupu. Kam nupirktas šitas?

– Oho, – tarė Eimė.

Ji stovėjo virtuvės tarpduryje, vienoje rankoje laikydama šūsnį užrašų, kitoje – puodelį.

Krisė trinktelėjo stiklainį ant stalo prie kiaušinių pakuotės ir mažo netaisyklingo luito, įvynioto į aptrintą plastiką.