Джоанна Троллоп - Kita šeima

– Ko gero, jam būtų tas pat, – pasakė Robis Tamsinai.

Tamsina sunėrė rankas, paskui nuleido ir ėmė lyginti nepriekaištingą medvilninį megztinį.

– Kas yra? – neištvėrė Robis.

Tamsina be žodžių papurtė galvą.

– Gal ir ne kažin kas, – pripažino Robis, – bet tu atsikraustysi čia, Dilė dirbs, taigi geriau šis tas negu nieko. Tiesa?

– Galbūt, – atsakė Tamsina.

– Nenori, kad ji dirbtų?

– Noriu…

– Tamsina?

– Ko?

– Nenori, kad ji dirbtų tokį darbą, kokį dirbi tu?

– Tai ardo įprastą tvarką, – tarė Tamsina. – Negerai.

Robis paėmė jai už rankos ir prabilo tėvo, įrodinėjančio motinai, kad ji elgiasi neišmintingai, tonu, meiliu, bet šiek tiek pašaipiu.

– Ei, Tame, tu tokia praktiška, stengiesi, kad reikalai pajudėtų…

Ji nežiūrėjo į jį.

– Tinkama linkme.

– Ir ką tai reiškia?

– Vadybą. Ji visada dirbo vadybininke. Negi noriu per daug? Ji sako, kad dabar daugiau nieko nepavyko rasti, kad šiuo tarpu bet koks darbas tinka, bet aš manau, kad ji turėtų ieškoti toliau. Gal ji sutiko tik todėl, kad ponas Levertonas geraširdis?

Robis atsistojo ir paėmė jai už kitos rankos.

– Ką mano tavo seserys?

Tamsina prunkštelėjo.

– Žinoma, tai, kas joms patogiau.

Robis luktelėjo, paskui paleido Tamsinos rankas ir ją apkabino. Prisiglaudė skruostu jai prie galvos ir įsmeigė akis į žalsvą spintą, mintyse matydamas joje Tamsinos drabužius.

– Tegu jos daro, ką nori, – švelniai ištarė, – o tu kraustykis gyventi pas mane.

Niekas neklausinėjo jos apie egzaminą. Eimė žinojo, kad nei motina, nei seserys nemoka ispaniškai, gal joms ir nesvarbu, kas yra Lorka, Galdosas ar Klarinas. Kai ji parėjo iš mokyklos, susijaudinusi, išsekusi, įsitempusi ir apkiautusi po trijų valandų nepaliaujamos įtampos ir pastangų, namie nieko nebuvo, nes Tamsina iš darbo nuėjo tiesiai pas Robį, o Krisė su Dile vis dar apžiūrinėjo naują butą.

Niekas nepaklausė Eimės, ar ji norinti pamatyti butą. Nelabai ir troško – jos nuomone, tai neišvengiama blogybė ir skubėti nebūtina, nors jai būtų buvę malonu, jei Krisė ją būtų pakvietusi, jei būtų pasakiusi: „Lengvai galime atidėti apžiūrą, kol išlaikysi egzaminus ir galėsi eiti su mumis.“ Bet motina nepakvietė. Ji paklausė Dilės, kurį pusdienį koledže jai nebūna paskaitų, ir susitarė dėl apžiūros tuo laiku. Eimė miglotai pamanė, o jai tai buvo svarbu, kad jos susitarė trečią valandą, nes ketino grįžti pirma jos, pasitikti ją, paguosti arba pasveikinti, nelygu, kaip jai sekėsi.

Bet namie nieko nebuvo. Tuščia ir tylu. Pranešimų gaviklyje jokių pranešimų, feisbuke jokių vertų dėmesio pažinčių. Eimei kurkė pilvas, todėl pasiskrudino krūvą skrebučių, žaibiškai juos prarijo ir išgėrė butelį gaiviojo gėrimo, kurio galiojimo laikas buvo pasibaigęs, bet Krisė pareiškė nepirksianti jokio kito skysčio, išskyrus pieną, kol visi gaivieji gėrimai nebus išgerti. Paskui Eimė pasijuto bjauriai, vos nesublogavo, galva apsvaigo nuo dienos rūpesčių, ir ji sudribo ant virtuvės stalo, įsikniaubusi į dubenį su vaisiais.

Pagaliau grįžusios ir pamačiusios ją išsipleikusią virtuvėje, nei Krisė, nei Dilė nė kiek nenustebo. Jos be galo džiaugėsi butu, Dilei jis labai patiko, ji įžvelgė kitokio gyvenimo galimybes, ir abi pralėkė pro Eimę tarškėdamos: „Vargšele, ar labai sunku buvo, nesirūpink, jau liko tik vienas.“ Vėliau grįžo Tamsina, teatrališkai susirūpinusi, ir užsiminė Eimei, kad jai be galo pasisekė, ji nerimauja tik dėl tokio laikino menkniekio kaip egzaminai.

Eimė nusprendė, kad belieka drožti į savo kambarį. Ant lovos dėkle gulėjo numesta fleita, bet jos netraukė muzikuoti. Netraukė žvilgtelėti į skreitinuką, į Dafi plakatą, į mažo tėvo nuotrauką. Keista, netraukė net verkti.

Eimė nukėlė fleitą su dėklu ant grindų, atsigulė ir nusispyrė batus ant kilimo. Įsistebeilijo į nuožulnias lubas ir paliepė sau negalvoti apie motiną, seseris ar tėvą.

– Ateitis, – garsiai ištarė. Pakėlė rankas, sunėrė pirštus. – Galvok apie ateitį. – Ji nutilo ir trumpam sulaikė kvapą. – Niukaslas, – tyliai pasakė Eimė savo kambariui. – Niukaslas!

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Skotas jau buvo perone, nors Eimės traukinys turėjo atvykti beveik po pusvalandžio. Nusprendė, kad nepuls jos bučiuoti, nebent ji pirma parodytų norą. Vis dėlto nusiskuto, kruopščiai išsišveitė dantis, išblizgino vonios kambarį rankšluosčiu, kuriuo šluostėsi po dušo, ir įsitikino, kad nei butas, nei jis pats niekaip jos nesutrikdys. Stotyje nusipirko laikraštį ir butelį vandens, du neutralius daiktelius, kad turėtų ką veikti, ir ėmė vaikščioti peronu, kol staiga įvažiavo Londono traukinys, netikėtai jį užklupdamas, ir Skotui teko lėkti išilgai traukinio iki antros klasės vagonų, kad Eimė viena neišliptų ir nė akimirkos nesusipainiotų.

Iš pradžių jos nematė. Kaip paprastai aplink sūkuriavo žmonės su krepšiais, vežimėliais ir vaikais, bet Eimės niekur nebuvo. Skotas jau buvo bepuoląs į paniką, užuot ieškojęs, jau buvo bepradedąs svarstyti, ką, po galais, darys, jei paskutinę akimirką ji bus pabūgusi, nuėjusi į stotį ir, užplūsta ištikimybės motinai ir nerimo bangos, paprasčiausiai apsisukusi ir nėrusi atgal į metro, bet tada pamatė Eimę, stovinčią kaip mietą prarijusią ir besidairančią taip, kad Skotas susigėdo ja suabejojęs.

Ji buvo aukštesnė, nei jis prisiminė. Mūvėjo džinsus, vilkėjo marškinėliais ir striukele su gobtuvu, o plaukus, per laidotuves krintančius ant nugaros, buvo susirišusi ant pakaušio medvilniniu šalikėliu. Ant peties kabėjo kuprinė, rankoje ji laikė akinius nuo saulės, sukandusi vieną kojelę. Stovėjo prie traukinio, visai arti durų, pro kurias ką tik išlipo, ir žvalgėsi po perono linkį, akimis jo ieškodama, bet be jokio nerimo. O pamačiusi išsitraukė iš burnos akinius, pamojavo jais ir nusišypsojo. Skotą užplūdo džiaugsmas, palengvėjimas ir drovumas, kad kiek būtų sustojęs kaip įbestas.

– Labas, – tarė Eimė, vis dar šypsodamasi.

– Atvažiavai…

Ji neištiesė rankos, nepalinko jo pabučiuoti. Bet šypsojosi.

– Žinoma.

– Aš svarsčiau…

– Ar nepabijosiu?

– Kelias ilgas…

– Ne, neilgas. Juk sakiau, kad atvažiuosiu.

– Sakei. – Skotas pajuto, kad spokso.

Eimė mostelėjo akiniais nuo saulės.

– Puiki stotis.

– Taip, – pritarė jis. – Mes ja labai didžiuojamės.

Ji žengtelėjo arčiau.

– Aš čia, – tarė.

– Taip…

– Aš iš tikrųjų čia!

Staiga Skotas nurimo. Ištiesė rankas ir suėmė ją už pečių.

– Tu čia. Ir išlaikei egzaminus. Viskas.

Eimė žiūrėjo jam į akis.

– Ačiū, vyresnysis broli…

Paskui pasilenkė ir pakštelėjo jam į skruostą. Skotas spustelėjo jai pečius ir paleido.

– Oficialiai tavęs čia nėra iki sekmadienio…

– Gerai, – išsišiepė Eimė.

– Tu atvažiuoji sekmadienio rytą. Prisiminsi?

– Aha.

– O kur dabar? – paklausė Skotas, imdamas kuprinę. – Nori kavos?

Eimė įsikibo jam į laisvą parankę.

– Tiesą sakant, noriu tik į vonios kambarį, – atsakė Eimė. – Ir saugok fleitą. Ji kuprinėje.

Persio Sodų svečių kambaryje, ko gero, bus miegojęs vienintelis Skotas. Tik atsikrausčiusi, Margareta puoselėjo miglotą, bet malonią viltį, kad kartais turės svečių ir jie grožėsis jūra iš viršutinio aukšto, įvertins vonios kambarį su kilimėliais ir šildomu rankšluosčių skersiniu, taip pat mažą kambarėlį šalia – rašomąjį stalą ir visas paauglio Skoto knygas, sudėtas pagal abėcėlę ant kremine spalva nudažytų lentynų. Kas bus tie prasimanyti svečiai, jai nebuvo aišku, ir tik papuošus kambarėlį, pakabinus ant langų linines užuolaidas su pamušalu, toptelėjo, kad jame apsistos – be to, retai – tik Skotas, o jam nepatinka viengulės lovos minkštu galvūgaliu, puikiomis akytos struktūros pluošto antklodėmis ir virduliu ant padėklo ankstyvo ryto arbatai. Tačiau jis taikstėsi, nors dėl savo ūgio nuspardydavo patalynę, rankšluosčiais šluostydavo grindis, o užuolaidų neužtraukdavo. Skotui atvažiavus, Margareta savo miegamajame girdėdavo, kaip jis vaikšto tiesiai po ja, ir galvodavo, kaip skiriasi jos svečių kambarys nuo jo buto Klaveringo pastate – jame juoda geležinė lova, atidengtų plytų sienos, skalūno grindys, langai metaliniais rėmais ir plieninės lubų sijos. Margareta prisiminė, kad užuolaidų apskritai nėra.