Джоанна Троллоп - Kita šeima

Jos svečių kambarys, pamanė dabar, būtų nemielas ne tik sūnui, bet ir merginai. Eimė įpratusi prie modernių baldų, gaivios, jaunatviškos aplinkos, drąsių spalvų, šiuolaikinio apšvietimo ir dušo. Žinoma, ji galėtų pasistengti, pakabinti šviesius rankšluosčius, padėti naują muilą ir nuimti sunkų kutuotą užtiesalą nuo lovos, į kurią ketino guldyti Eimę, bet kambarys vis tiek neatrodytų tinkamas aštuoniolikmetei. Tikriau, šiuolaikinei aštuoniolikmetei. Aštuoniolikmetė Margareta gyveno viename kambaryje su seserimi, miegojo su ja vienoje lovoje, o abiejų drabužiai kabėjo ant kablių sienoje. Spintos, juolab kilimo, ji neturėjo iki vestuvių. Dirstelėjo į Dosoną – šis stulbinamai vikriai užsiropštė į viršų ir vertindamas apžiūrinėjo kambarį.

– Gal ji alergiška katėms? – pamanė garsiai Margareta. – Jei pradės čiaudėti, teks tave uždaryti virtuvėje.

Dosonas lėtai pėdino kilimu ir stryktelėjo ant lovos, kurią Margareta ką tik paklojo. Apuostė pagalves. Paskui valandėlę mindžikuodamas sukosi ratu ir galop jaukiai sudribo vidury liepsnelėmis išmarginto užtiesalo, užsimerkė ir suglaudė ausis, laukdamas, kol Margareta lieps jam tučtuojau nešdintis nuo lovos.

Bet ji tylėjo. Perėjo per kambarį, pačiupinėjo porcelianinius niekučius ant komodos, atidarė spintą, pažvelgė į pakabas su petukais, pasuko prie lango ir įsistebeilijo į ankstyvo ryto jūrą, melsvai pilką po pilkšvai mėlynu dangumi. Dosonas atsargiai atsimerkė ir iš lėto pastatė ausis.

– Žinai… – prabilo Margareta ir nutilo.

Ji paėmė medinę gilę, pritaisytą prie žaliuzės, ir ją apžiūrinėjo.

– Žinai, – tarė Margareta, vis dar atsukusi nugarą Dosonui, – aš iš tikrųjų labai jaudinuosi.

Skotas atidarė savo buto duris ir atsitraukė, kad Eimė galėtų apžvelgti kambarį.

Ji valandėlę žiūrėjo, paskui žengė į vidų ir tyliai šūktelėjo: „Oho!“

Skotas įėjo paskui ją, uždarė duris ir atsargiai padėjo jos kuprinę ant grindų.

– Nuostabu, – tarė Eimė.

Ji ryžtingai ėjo per kambarį brezentiniais beisbolo batais, žingsnis po žingsnio, tylomis. Skotas stovėjo ir stebėjo ją. Eimė vedžiojo akimis nuo vienos pusės iki kitos: virtuvės zona, juoda sofa, plikos sienų plytos, Kartjė-Bresono nuotraukų reprodukcijos. Priėjusi prie fortepijono, Eimė sustojo ir atsargiai uždėjo ant jo rankas.

– Čia jis atrodo įstabiai.

Skotas gurktelėjo.

– Nuoširdžiai taip manai?

Eimė linktelėjo.

– Jis stovėdavo ant kilimo. Tėtis siuto, bet mama pareiškė, kad fortepijonas turi stovėti ant kilimo, kad kaimynai negirdėtų triukšmo. Ant grindų atrodo daug geriau.

Skotas pasuko prie jos.

– Tau patinka vaizdas pro langą?

Eimė pakėlė akis.

– Dieve mano…

– Prisimeni, klausei manęs apie tiltą per Tainą? Čia jis.

– O kas tas sidabrinis daiktas? – Eimė parodė pirštu.

– „Šalavijas“, – atsakė Skotas.

– „Šalavijas“…

– Dvi koncertų salės, muzikinio lavinimo centras, vaikų koncertų salė, Šiaurės simfonijos namai. Pernai atvažiavo Pegė Siger10.

– Jaučiuosi kaip užsienyje, – tarė Eimė. – Viskas kitaip…

– Tiesa.

Ji žvilgtelėjo į fortepijoną.

– Turbūt…

– Kas?

– Turbūt jis grįžo namo?

– Tai kad veikiausiai pagamintas Amerikoje.

Ji šyptelėjo.

– Nenori, kad praskysčiau…

– Nenoriu.

Eimė vėl apžvelgė butą.

– Jis nuostabus.

– Man patinka, – atsiliepė Skotas. – Mano motina nesupranta. Negali suprasti. Ji mano, kad gyventi tokioje vietoje – prastas skonis.

– Ne… nekalbėkime apie motinas.

– Sutinku.

– Būdama čia, – tarė Eimė, – nenoriu svarstyti, kad gal neturėčiau čia būti.

– Daugiau tau nepriminsiu.

– Kur miegosiu?

Skotas užlindo už fortepijono ir atidarė miegamojo duris.

– Čia.

Eimė nužvelgė kuklius baldus, langą ir „Yamaha“ lovos gale.

– Viršūnė, – tarė ji.

– Aš miegosiu ant sofos.

– Ar tu… ar tau bus patogu?

– Man patinka sofa. Dažnai ant jos užmigdavau, nejučiomis, jei supranti, ką noriu pasakyti.

Eimė atsisėdo ant lovos krašto ir atsilošė, išskėsdama rankas ant naujos patalynės, kurioje dar tebebuvo matyti pakavimo raukšlės.

– Ką mes darysim?

Skotas atsišliejo į durų staktą ir sunėrė rankas. Staiga jį apėmė gaivus laisvės pojūtis, kad kelių artimiausių dienų negadins nei tolima, nei netolima praeitis, kad Eimė atvažiavo į Šiaurę ne tiek dėl šeimos, kiek dėl savęs, ir tai savo ruožtu jį išvadavo.

– Aprodysiu tau miestą ir nusivesiu į folkloro klubą, – pasiūlė jis.

Eimė atsitiesė.

– Folkloro klubą?

– Tu Niukasle, gyvos tradicijos gimtinėje. Nusivesiu tave paklausyti džiazo muzikantės, grojančios liaudies muziką. Fleita.

– Ak! – tarstelėjo Eimė. – Oho, – pakartojo.

– Skambino ponas Harisonas, – tarė Glenda.

Ji nesakė, kad paskambino pono Harisono sekretorė norėdama pasikalbėti su Margareta, o kai Margareta neatskambino, ponas Harisonas paskambino pats, lyg asmeniškai kalbėdamas galėtų paveikti Margaretą.

– Ak, taip, – atsiliepė Margareta.

– Norėtum sužinoti kodėl?

– Nelabai, – atsakė Margareta.

Glenda spausdino toliau. Jos nuomone, yra skirtumas tarp žavėtino tvirto nusistatymo ir atsparumo meilikavimams ir, antra vertus, perdėto spyriojimosi it surūgusios paauglės. Be to, ji jau žinojo, kad jei nepaisys nei Margaretos, nei Bario, dviejų labai skirtingų asmenybių, kurias sieja nepaprastas kietakaktiškumas, jos abejingumas juodu įveiks daug anksčiau negu jai prisireiktų parodyti jiems gailestį. Glenda akies krašteliu stebėjo Margaretą, ryžtingai ir tiesiai žiūrėdama į monitorių.

– Šiandien negaliu susikaupti, – šiurkščiai pareiškė Margareta.

Glenda akimirką patylėjo, paskui tarė:

– Tai dėl tos mergaitės, kuri atvyksta.

– Mano namuose nebuvo aštuoniolikmečių nuo Skoto jaunystės laikų. Daugiau kaip dvidešimt metų. Ką jie valgo, dėl Dievo meilės?

– Ką duodi, – atsakė Glenda.

– Ką gi, sekmadienį pietausime Didžiajame viešbutyje. Susitariau su Skotu. Pasakiau jam: „Pietūs sekmadienį, nedrįsk avėti sportbačiais.“

– Niekada nebuvau Didžiajame viešbutyje…

– Tikrai, brangioji? Nusivesiu, kai tau sukaks penkiasdešimt.

– Sukako prieš ketverius metus.

– Tai šešiasdešimt.

– Tada gal jau būsiu mirusi…

Margareta pakėlė akis.

– Nekalbėk niekų.

– Jai pasisekė, – tarė Glenda. – Miegos tavo svečių kambaryje, pietaus Didžiajame viešbutyje.

– Ji Ričio duktė…

– Tai ne jos nuopelnas.

– Glenda, ko norėjo Bernis Harisonas? – paklausė Margareta.

Glenda neskubėdama peržiūrėjo šūsnį dokumentų ant stalo ir rado popieriaus lapelį, kuriame buvo užrašiusi pranešimą.

– Jis sakė, kad norėtų išgirsti tavo nuomonę apie du žmones, dainininką ir pianistą, ir penkis kartus pakviesti tave vakarienės, kokteilių ar kokteilių su vakariene, gali rinktis.

– Penkis?

– Jis pasakė, kad negali penkis kartus iš eilės nueiti pas dantų gydytoją ir nė karto neatsisėsti į jo kėdę.

– Vakarais neinu pas dantų gydytoją…

Glenda iškėlė raštelį.

– Jei mes šitaip kalbėdavome, mėgindamos pralinksminti mamą, ji sakydavo: „Vienas apie akėčias, kitas apie vežėčias“, aš taip ir nesupratau kodėl.

Margareta paėmė raštelį.

– Jis nepasiduoda, a?