Джоанна Троллоп: Kita šeima

– Tu puikiai dirbsi…

– Tikiuosi. Nuo pusės dešimt iki šešių, apmokamos keturių savaičių atostogos, pajamų mokestis iškart atskaitomas iš atlyginimo.

– Krise, – tarė Sju, – tai puiku. Tai net nuostabu. Tu pradedi gyvenimą iš naujo, ir nedrįsk, nedrįsk, nedrįsk man sakyti, kad nė kiek to netrokšti.

– Trokštu, – atsakė Krisė.

– Tu šypsaisi.

– Ne…

– Tu šypsaisi.

– Iš palengvėjimo, – atsakė Krisė.

– Man nesvarbu kodėl. Tu šypsaisi. O butas?

Krisė gurkštelėjo vyno.

– Jei neparduosiu namo…

– Parduosi.

– Iš savo uždarbio nuomotis buto neišgalėsiu.

Sju nukėlė nuo kitos kėdės krūvą marškinėlių, plaukimo akinius ir atsisėdo.

– O dukterys? – paklausė ji.

– Na, Eimė…

– Kalbu ne apie Eimę. Kalbu apie Tamsiną ir Dilę.

– Dilė ieško darbo… – atsargiai ištarė Krisė.

– Mat kaip.

– O Tamsina… Tiesą sakant, nesuprantu, kas darosi Tamsinai.

– Sėsk, – paliepė Sju.

– Ji nuolat kalba, kad kraustysis pas Robį, – ėmė pasakoti Krisė atsisėdusi, – bet nesikrausto. Jis sumeistravo jai nuostabią spintą, bet ji neskuba kabinti į ją savo drabužių. Jis kaip šunelis, tupi ir laukia šokolado. Maniau, jis tvirtas ir vyriškas, palaikys ją kaip Ričis, bet atrodo, kad ji to nebenori.

– Negali leisti joms abiem gyventi su tavim…

– Galėčiau…

– Ne, – atkirto Sju.

– Vietos užtektų…

– Jei įstengsi išsinuomoti tą butą…

– Taip. Jei…

– Vis tiek ne, – pareiškė Sju. Ji atsilošė, sukdama vyno taurę už kojelės, ir žiūrėjo į ją, o ne į Krisę. – Negi tikrai nori, kad jos gyventų su tavim?

Stojo tyla, paskui Krisė iš lėto ištarė:

– Nežinau, ar norėčiau būti viena.

– Nežinai?

– Ne.

– Nežinai, ką tai reiškia. Galbūt tau patiktų. Tiesą sakant, taip geriau, negu gyventi su dviem žmonėmis, kurie turėtų patys savimi pasirūpinti.

Krisė nieko neatsakė. Sju tebesėdėjo atsilošusi, paskui gurkštelėjo vyno ir tarė:

– Juk Eimė bando? Eimė bando kapanotis be šeimos pagalbos? Užuot be atvangos skundusis, kaip tau nepatinka jaunėlės elgesys, gal pamėgintum sekti jos pavyzdžiu?

Skotas davė jai pinigų. Eimei buvo labai nesmagu prisipažinti, kad visus, kuriuos davė motina, išleido kompaktinėms plokštelėms folkloro klube, o kreditinėje turbūt nieko nėra, bet rytą jis davė jai kelis banknotus ir tarė: „Imk juos, nieko nesakyk, imk.“

– Bet jaučiuosi bjauriai…

– Tu giminaitė. Imk.

– Neturėčiau…

– Turėtum. Aš noriu. Noriu tau duoti pinigų.

– Gerai, – nusileido Eimė ir žvilgtelėjo į banknotus rankoje. Jis jai davė baisiai daug. – Tai… nuostabu. Ačiū.

– Nėra už ką, – atsakė Skotas. – O dabar bus sunku.

– Sunku?

– Tu važiuosi į Nort Šildsą. Pamatysi, kur užaugo ir lankė mokyklą tėtis su mano mama. Važiuosi viena.

Eimė pažvelgė į jį.

– O kodėl tu nevažiuoji?

– Nes paveikčiau tavo įspūdžius. Nes turi pamatyti savo, o ne mano akimis. – Jis išsišiepė. – Nesirūpink. Pasakysiu, kur važiuoti.

– Ar čia vykęs sumanymas? – dvejojo Eimė.

– O vakar vakaras buvo vykęs?

Jos veidas nušvito.

– O taip!

– Tada pasitikėk manim, – tarė Skotas. – Vaikščiok, kol kojų nebepavilksi, paskui grįši ir man papasakosi. Aš lauksiu.

Ji viena nužingsniavo staigiai kylančiomis gatvėmis į metro Paminklo stotį, ten kaip liepta nusipirko bilietą į Nort Šildsą ir atgal, džiaugdamasi, kad šeštadienio ryto minioje yra nepastebima, džiaugdamasi pačiu nuotykiu. Kaip Skotas ir patarė, atsisėdo traukinio priekyje, kad matytų vaizdus pro vairuotojo kabinos langą. Traukinys išlėkė iš spindinčios metro stoties ir geležinkelio pylimu per Manorsą ir Baikerį, pro Volkerio ir Volsendo kranus, palei upę Hadriano keliu, per Haudoną, per Persi Meiną ir Medou Velį nudūmė į Nort Šildsą.

Perone, pilname vietinių, žmonių, kurie čia gyvena, kurie žino, kur eina, ji tarė sau: „Štai čia.“

– Pradėk nuo prieplaukų, – patarė Skotas. – Eik prie upės. Eik į prieplaukas.

Kelią prie kranto galėjai užuosti iškart. Kvepėjo vandeniu, upe ir jūra, karčiai ir sūriai, o virš galvos klykaudami ratu suko skraidė kirai, didžiuliai juodagalviai kirai tvirtais snapais – sunkūs ir žvilgūs. Eimė pasuko į pietus, spoksodama į dangų, debesis ir klykiančius vandens paukščius, spoksodama į gatvę, namus ir vaikus, būriais šlepsinčius pro šalį kaip, matyt, kadaise lakstydavo ūgtelėjęs Ričis, jau nebe kūdikis megztomis puskojinėmis ir gražiais nepatogiais batukais.

Ir staiga ji atsidūrė ant uolos aukštai virš vandens, prie seno švyturio, žvelgiančio per plačią Taino upę į Saut Šildsą ir Džarou, šį pavadinimą Eimė žinojo: čia septintame amžiuje gyveno vienuolis Beda; jinai jį prisiminė, nes istorijos mokytojas kartą per pamoką pasakojo, kad Beda turėjo sukaupęs brangių pipirų, kitaip vienuolyno maistas būtų buvęs prėskas. Kelias, kuriuo atėjo, buvo ramus, daug ramesnis nei gatvės netoli metro stoties, o kirai, regis, ratu suko dar aukščiau, jų klyksmus nešiojo pučiantis iš jūros vėjas, blokšdamas Eimei ant veido plaukus ir trukdydamas viską matyti. Suėmė juos abiem rankom, susuko ant pakaušio į mazgą ir nužingsniavo vingiuotu stačiai besileidžiančiu taku į pakrantę.

Ir išvydo Žuvų prieplauką, kaip ir sakė Skotas, rajoną, kuriame jo senelė su seserimis užsidirbdavo pragyvenimui darinėdamos silkes. Jis pasakojo, kad tada, kai motina buvo jauna, silkių drifteriai prieplaukoje stovėdavo keliomis eilėmis, bet dabar įlanka beveik tuščia, tik pakrika virtinė tralerių, prišvartuotų šalia apdaužytų pašiūrių skardiniais stogais; jų šonus, skalaujamus vandens, išmarginusios ilgos rūdžių dėmės. Langinės uždarytos, durys užrakintos, gatvėje nė gyvos dvasios, nebent kartais, vėjui papūtus, atsirita koks plastikinis maišelis ar popiergalis.

Eimė lėtai žingsniavo prieplauka, pro mėsos krautuvę su linksmais šūkiais, užrašytais ant langų: „Jei nemūvi kelnaičių, šypsokis!“; „Niekada neik gulti įširdęs – nemiegok ir kovok!“; „Neženk į šią krautuvę, jei neturi humoro jausmo!“ Žingsniavo pro žuvų ir keptų bulvyčių krautuves, pro Karališkąją britų misiją giluminės žūklės žvejams12, pro „Lario pyragėlių su žuvimi“ ir „Mėlynojo delfino“ jūrų gėrybių sandėlius ir galop atsidūrė Blausiųjų žiburių automobilių aikštelėje. Joje prieš plačią banguotą pilką upę, tolumoje susiliejančią su pilka jūra, stovėjo suolas, o horizonte stūksojo admirolo Kolingvudo statula, kaip erlas Grėjus iškilusi virš pasaulio ir amžinai žvelgianti į rytus nuo žolėtos kalvos. Skotas pasakojo, kad ten jis su draugais rinkdavosi po pamokų.

Ji susmuko ant suolo. Šios atšiaurios platybės, jūra ir dangus, žavėjo ir sykiu blaivė, slegiamos daugybės prarastų gyvybių, prabėgusių gyvenimų, pilnų grumtynių, vargų ir neapykantos jūrai, kurios jiems reikėjo, kuria jie kliovėsi. Eimė susikišo rankas į striukės kišenes ir ėmė giliai kvėpuoti. Šioje vietoje gimė vakar vakaro muzika, čia gyvenę ir dirbę žmonės nejučiomis įamžino savo jausmus ir mintis taip, kad būtų lengva prisiminti, kad būtų paprasta perduoti kitoms kartoms. Ji kelis kartus pauostė vėją. Užsimerkė, ir prieš akis iškilo vakarykštė mergina, mergina su fleita, jos balsas buvo nestiprus, paprastas, bet žavus. Užsimerkus jai pavyko įsivaizduoti mažą, paskui paauglį Skotą su mokykline uniforma ir kaklaraiščiu, sugrūstu į švarko kišenę, ir ne tik Skotą, bet ir jųdviejų tėvą, kuris galbūt kadaise sėdėjo ant šito suolo ar šioje vietoje, kol suolo nebuvo, žiūrėjo į dangų, jūrą ir kirus, be paliovos galvodamas apie muziką.