Джоанна Троллоп - Kita šeima

Skotas pasilenkė į priekį.

– Nori užmesti akį?

– Į ką?

– Kas tai per studijos.

– Taip, – atsakė Eimė. – Taip.

Skotas atsistojo ir nuėjo paimti skreitinuko nuo virtuvės stalo. Jautėsi labai pavargęs ir labai, beveik svaiginamai, laimingas. Tik vėliau, likęs vienas ir išsitiesęs ant sofos, jis galės apmąstyti šią dieną, išskirstyti, atpainioti, stebėtis. Atnešė skreitinuką ant sofos ir atsisėdo prie Eimės, kad ji matytų monitorių.

– Ką gi, Niukaslo universitetas, – tarė jis. – Štai.

Ji žiūrėjo, kaip mirkteli monitorius. „Tave domintų tolesnės studijos? – paklausė Bernis Harisonas per pietus. – Tu rimtai kalbi?“

– Štai, – tarė Skotas.

Eimė pasilenkė prie monitoriaus.

– Skaityk, – tarė Skotas. – Skaityk garsiai.

– „Niukaslo universitetas, – skaitė Eimė. – Liaudies ir tradicinė muzika. Muzikos bakalauras. Universitetų ir koledžų paieškos sistema, ketverių metų kursas. Įsteigtas 2001 metais, pirma liaudies ir tradicinės muzikos specialybė Anglijoje ir Velse. Praktiškai (kompozicija, atlikimo menas) ir teoriškai studijuojamos tradicinės ir šiuolaikinės liaudies muzikos formos.“

Ji nutilo.

– Tinka? – paklausė Skotas.

– Negaliu patikėti, – atsakė Eimė.

– Žiūrėk, – parodė Skotas. – Paskaitos universitete ir „Šalavijuje“. „Folkworks“ – „Šalavijuje“.

– „Folkworks“?

– Tai organizacija, – paaiškino Skotas. – Ne pelno organizacija tradicinei muzikai skleisti.

– Ar… ar tu apie tai žinojai?

– Taip.

– Ir laukei?

– Vyliausi, – atsakė Skotas, – o ne laukiau. Nuo kitų žmonių lūkesčių pradeda skaudėti galvą.

Eimė vėl įsmeigė akis į monitorių.

– Dievinu tai. Dievinu. Pažiūrėk į dėstomų dalykų aprašus, kovos dainos, JAV Pietų dainos, baladės, Dieve mano, – džiūgavo Eimė. – Aš, ko gero, pravirksiu…

– Pasistenk neverkti.

– Iš laimės…

– Vis tiek nereikia.

Ji pašoko.

– Tai nuostabu.

– Dar neįstojai.

– Bet įstosiu. Viską padarysiu. Viską. Nenumanai, kaip džiaugiuosi…

– Matau, – išsišiepė Skotas.

– Oho, – tarė Eimė. – Oho, jėga.

Ji pradėjo suktis po kambarį kaip čiuožėja, išskėtusi rankas, plevėsuodama plaukais, lengvai stuksėdama brezentiniais batais į plikas grindis. Skotas žiūrėjo, kaip ji sukasi po kambarį, už fortepijono ir vėl atgal, kol galop susverdėjusi sustojo priešais.

– Skotai, – tarė ji, gaudydama kvapą, švytinčiomis akimis. – Skotai, aš tikrai nenoriu rytoj važiuoti namo.

12 Labdaringa krikščionių organizacija, padedanti žvejams ir jų šeimoms ( The Royal National Mission to Deep Sea Fishermen ).

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Jaunoji pora namo apžiūrėti atėjo trečią kartą. Iš pradžių Krisė iš jų nieko nesitikėjo, neabejodama, kad juodu – apgaulingos skolomis palaikomos išorinės gerovės kultūros produktas, kad jie garsiai žavėsis namu ir dalysis sumanymais, paskui staiga įsistebeilys į ją ir pareikš, kad tokios kainos mokėti neišgali, lyg ji būtų kalta.

Kainą rūpestingai apskaičiavo Tamsinos viršininkas ponas Mandis. Namo apžiūrėti jis atėjo pats, kaip ir žadėjo Tamsina, kalbėjo apgalvotai, gerdamas kavą virtuvėje – atsisakė prisėsti svetainėje, lyg norėdamas pabrėžti, kad yra tik verslininkas. Atsargiai pasakė Krisei nurodysiąs penkiasdešimčia tūkstančių svarų didesnę namo kainą, nei ji tikisi gauti, atsižvelgdamas į derėjimosi ir neišvengiamas dabartinės prekybos būstais nuolaidas.

Krisei Mandis nepatiko. Nepatiko jo rambumas, prakaituotas blyškumas, globėjiškumas, o labiausiai – it apsileidusio mergišiaus elgesys su Tamsina. Krisė matė, kad Tamsina jo neskatina, bet ir nesipiktina, taigi lipdama į viršutinį aukštą pasistengė eiti pirma, užuot praleidusi Tamsiną.

Išeidamas jis kiek per ilgai spaudė jai ranką dideliame glebiame delne ir pasakė, kad beveik gali pažadėti namą parduosiąs.

– Puiku, – tarė Krisė, – ir prašyčiau kuo greičiau.

– Kiek tik įmanoma dabartinėmis rinkos sąlygomis, – vis dar šypsojosi Mandis.

Krisė uždarė duris.

– Bjaurybė…

Tamsina prisiminė nutvėrusi Mandį su „Hampstedo ir Haigeito“ laikraščio masažų reklamos puslapiu ir nusprendė tai nutylėti.

– Juk jis prekybos nekilnojamuoju turtu agentas, – pasakė ji. – Tik jis gali parduoti šį namą.

Per pirmas savaites namą Krisei teko rodyti devynis kartus. Vieni pirkėjų buvo jauna šeima su kūdikiu, po dviejų dienų jie vėl atėjo. Stoviniavo kambariuose elgdamiesi, nustebusi suvokė Krisė, kaip paprastai elgiasi žmonės pirkdami namą: nurodinėdami, kas negerai ir ką reikėtų pakeisti, kad jis būtų bent pakenčiamas, lyg Krisė nebūtų gyvenusi šiame name pastaruosius penkiolika metų. Atėję antrą kartą, jie nepaliaujamai ieškojo priekabių – pasenusi apdaila, apleistas sodas, nėra garažo, per mažas kabinetas, aptrinti vonių kambariai, – ir Krisė išlydėjo juos ne tik gailestaudama, kad namas nelabai juos sudomino, bet ir džiaugdamasi, kad niekada jų daugiau nebematys.

– Nesuprantu, – pasiskundė ji Sju telefonu. – Nenoriu parduoti namo, bet būgštauju, kad niekas jo nepirks. Kas darosi?

– Tu taisaisi.

– Negali būti…

– Taisaisi. O jie grįš.

– Negrįš. Šiandien jiems niekas nepatiko…

– Jie grįš.

Ir jie grįžo. Lyg niekur nieko užsuko, lyg visada būtų ketinę.

– Bet aš maniau, kad namas jums nepatiko, – tarė Krisė. – Regis, sakėt…

Moteris įsmeigė į ją akis. Ji vilkėjo pilką lininę tuniką, menkai slepiančią nėštumą, ant klubo buvo pasisodinusi kūdikį, o per petį persimetusi milžinišką minkštos odos krepšį, nusėtą kišenėmis ir sagtimis.

– Oi ne, – atsakė ji, – jis mums labai patinka. – Ji pažvelgė į kūdikį. – Taip, Džeimi? Įrengsime žaidimų kambarį ten, kur, sakėte, stovėjo fortepijonas. Džeimiui. Taip, Džeimi?

Jie pasiūlė Krisei penkiasdešimčia tūkstančių mažiau, negu ji prašė.

– Nesutik, – patarė Tamsina.

– Aš vis tiek ketinau nuleisti.

– Patarčiau… – prabilo Mandis.

– Ne, – atkirto Krisė, – nuleisiu dešimt tūkstančių.

– Ponia Rositer… – prabilo Mandis.

– Dešimt, – pareiškė Krisė.

Jaunoji pora pasiūlė keturiasdešimčia tūkstančių mažiau, negu ji prašė.

– Penkiolika, – atsiliepė Krisė.

Jaunoji pora pareiškė, kad už tokią kainą nepirks.

– Išsikraustysiu po šešių savaičių, – tarė Krisė, – ir nuleisiu dvidešimt tūkstančių.

– Dieve, mama, – įsikišo Dilė, – ar supranti, ką darai?

– Nelabai, – atsakė Krisė, – bet vadovaujuosi nuojauta. Aš susijaudinusi.

– Tu pernelyg susijaudinusi…

Jaunoji pora sutiko atsikraustyti po dviejų savaičių ir sumokėti dvidešimt penkiais tūkstančiais mažiau, bet, žinoma, jie apžiūrės dar keletą namų.

– Parduota, – tarė Krisė. – Parduota. Be to, sutikau dirbti Levertonų firmoje.

– Tu negali…

– Galiu.

– Gali!

– Ką tu išmanai, tu kaip gyva nė penso nesi uždirbusi, – prikišo Dilei Tamsina.

– Uždirbsiu, – atkirto Dilė. – Ieškau darbo. Uždirbsiu.

– Žaidžiate namus tame skurdžiame bute, – niekinamai pareiškė Tamsina.

– Butas galėtų būti gražus, – tarė Krisė. Ji plakė sekmadienio vakaro kiaušinienę. – Rytą paskambinsiu savininkui. Pasakysiu, kad tą akimirką, kai pasirašysiu pardavimo sutartį, išsinuomosiu butą.