Джоанна Троллоп - Kita šeima

– Viskas gerai? – paklausė ji.

– Ne, – atsakė jis, – ne, negerai. Netrukdyčiau tau dirbti, jei būtų gerai.

– Kas atsitiko? – ji kilstelėjo.

– Tu tikriausiai nepastebėjai, – tarė Robis. Pasilenkė per stalą, ir Tamsiną apėmė bloga nuojauta. – Tiesą sakant, jei būtum pastebėjusi, manęs čia nebūtų. Galėjau laukti iki vakaro, bet bent kartą nusprendžiau, kad neverta. Jei nori žinoti, man įgriso laukti. – Jis pasilenkė dar arčiau. – Tamsina, mano kantrybė išseko.

Mažas grožio salonas Marilebone netoli Aukštosios gatvės pasiūlė Dilei jaunesniosios fizioterapeutės vietą keturias dienas per savaitę, kas antrą savaitę dirbti reikėtų savaitgalį. Dilė atsakė pagalvosianti. Salonas jai patiko, kitos darbuotojos buvo malonios, bet ji dvejojo dėl darbo savaitgaliais: vadinasi, turės tris laisvas dienas per savaitę tada, kai draugės dirbs, ir sėdės išsinuomotame bute viena, nes neturės su kuo išeiti į miestą.

Salono savininkė buvo mačiusi pulkus merginų, panašių į Dilę. Tiesą sakant, jai baisiai įkyrėjo tokios merginos kaip Dilė, ir ji neketino aušinti burnos dar kartą aiškindama, kad dabartinė darbo rinka nebe tokia kaip anksčiau: rinktis nėra iš ko, geriau nerasi. Ji nužvelgė Dilę – daili mergina, miklios rankos – ir pasakė, kad ji, žinoma, galinti svarstyti, bet dar vienos darbuotojos nurodytomis sąlygomis salonui reikia tučtuojau, ir darbą gaus pirma tinkama pro duris įžengusi kandidatė, gal net šią popietę. Paskui ji visai kitaip, gyvai, užkalbino klientę, ir pasipiktinusi Dilė išėjo į gatvę manydama, kad tokio elgesio tikrai nenusipelnė.

Eidama į metro stotį, ji jautėsi nesmagiai. Tartis dėl darbo nuėjo verčiama draugės Breidos, ir salonas, ir darbuotojos buvo puikūs. Netiko tik darbo valandos. Negi ji negali spręsti, kada dirbti? Ar gerai pasiūlyti žmogui pusę etato, o paskui pasakyti, kad pusę to laiko teks dirbti šeštadieniais ir sekmadieniais? Taip nesąžininga. Dilė neabejojo, kad nesąžininga. Tėtis joms visada sakydavo, kad nereikia tenkintis darbu, kuris ne prie širdies, o kaip gali būti prie širdies darbas, jei tau atrodo, kad esi išnaudojama, nes esi tik jaunesnioji fizioterapeutė, ir dar dirbanti puse etato?

Visą kelią namo Dilė ginčijosi su savimi. Ji pasiuntė žinutę Breidai dėl pokalbio, kaip buvo žadėjusi, ir parašė, jog vargu ar sutiks, o Breida didžiosiomis raidėmis atpyškino KLAIDA. Dilė tikėjosi kitokio atsakymo, todėl ištrynė žinutę, bet žodis „klaida“ įstrigo į atmintį ir skambėjo ausyse kaip įkyriai tratantis būgnas. Jai pasidarė dar neramiau pamanius, kad Krisė, išklausiusi jos pasakojimą, gali – iš tikrųjų gali – dėbtelėti į ją kaip salono savininkė, o tai būtų nepakeliama. Pastaruoju metu viskas pasidarė nenuspėjama, o Eimės elgesys tik pablogino padėtį. Geriausia, nusprendė Dilė, tikėtis, kad Krisė bus namie viena, ir Dilė, užuot išdėsčiusi visą reikalą, kaip buvo, galės šiek tiek pagražinti istoriją, girdi, prieš sutikdama ar nesutikdama, norėjusi sužinoti Krisės nuomonę ir darysianti taip, kaip ji patarsianti.

Bet Krisė buvo ne viena. Krisė sėdėjo svetainėje su Tamsina, o ši buvo apsiverkusi. Vis dar šniurkščiojo susigūžusi krėsle ir sugniaužusi saujoje popierinę nosinaitę. Krisė tiesi kaip šūvis sėdėjo ant sofos, ir sunerimusi Dilė pamatė, kad motina nelabai linkusi guosti.

Dilė numetė rankinę tarpduryje.

– Kas nutiko?

– Pati jai papasakosi ar patikėsi šį darbą man? – paklausė Krisė Tamsinos.

– Robis, – užsikirsdama ištarė Tamsina, draskydama popierinę nosinę.

Dilė skubiai apėjo sofą, atsisėdo šalia Krisės ir priblokšta paklausė:

– Negi jis tave metė?

Tamsina papurtė galvą.

– Tai kas tada?

– Bet gali pamesti! – suaimanavo Tamsina.

– Ką čia sakai?

Tamsina vėl pravirko.

– Jis pasakė Tamsinai, – paaiškino Krisė, – kad jam nusibodo laukti, kol ji pas jį atsikraustys, gal jos nenoras rodo, kad ji nelabai to trokšta, todėl jis liepė jai apsispręsti ir rytą pasakyti galutinį atsakymą.

– Bet juk tai lengva, – tarė Dilė, staiga suvokusi, kad pati neturi meilužio.

– Ne! – suriko Tamsina.

Dilė skubiai dirstelėjo į motiną.

– Maniau, tu nori apsigyventi pas Robį? – paklausė Dilė.

– Negaliu, negaliu, kaip aš galiu, – bliovė Tamsina.

– Kodėl ne? – neatlyžo Dilė.

– Dėl mamos, – suaimanavo Tamsina, – dėl mamos, buto, Eimės… ir tėčio mirties. Dėl visko. Aš negaliu.

Dilė gurktelėjo.

– Juk esu aš…

– Tu neturi darbo…

– Galiu susirasti!

– O Dieve, – tarė Tamsina, – galiu tą, galiu aną. Kodėl nieko nedarai?

– O tu? – atkirto Dilė. – Kodėl nesikraustai pas Robį?

– Tikrai, kodėl? – įsiterpė Krisė.

Abi dukterys atsisuko į ją. Krisė žiūrėjo sau į rankas ant kelių.

– Svarsčiau, kada ar kaip jums tai pasakyti, – prabilo Krisė. – Tikrai neketinau šiandien, bet jūs abi čia, o laikas tinkamas.

Ji patylėjo. Tamsina atsitiesė. Pakėlė rankas ir kaip paprastai ramindamasi pasitaisė arklio uodegą, suverždama juodą aksominį kaspiną.

– Manau, namas parduotas, – tarė Krisė, – ir ketinu išsinuomoti tą butą. Ir esu pasamdyta bandomajam trijų mėnesių laikotarpiui, nors ketinu stropiai dirbti tol, kol susirasiu geresnį darbą. Man rodos, Levertonai tai supranta.

Dukterys žiūrėjo į ją ir laukė. Krisė kalbėjo toliau, tebežiūrėdama sau į rankas.

– Neilgai svarsčiau, ką pasakysiu, bet dabar kalbu su jumis todėl, kad kai man atėjo į galvą ta mintis, tikriau, kai man kai kas ją pakišo, nusprendžiau, kad elgiuosi teisingai. Tai teisingiausias būdas gyventi toliau.

Ji nutilo ir pakėlė akis. Tamsina su Dile sėdėjo tiesiai kaip žvakės, suglaudusios kelius, ir laukė.

– Koks? – paklausė Tamsina.

– Mano namų durys visada bus jums atidarytos, – tarė Krisė. – Visada. Žinoma, ir Eimei, jei ji norės, nors ji, rodos, nenori. Bute jai skirtas kambarys, nors ji ten ir negyvens. Tačiau judvi – visai kas kita. Mano padėtis irgi kitokia, niekada nebūčiau pamaniusi, kad į tokią pateksiu, bet dabar suprantu, jog nė viena iš mūsų nieko nepasieks, neatsikvošės po tėčio mirties, po gyvenimo su tėčiu, jei ir toliau gyvensime susispietusios apie… apie tuštumą, tikiuosi, mane suprantate, jei ir toliau laikysimės viena kitos, nes kitaip gyventi nemokame, nors toks gyvenimas kenkia visoms.

Ji nutilo. Dilė neramiai pažvelgė į Tamsiną.

– Ir ką? – paklausė Tamsina.

– Mano nuomone, – atsargiai pasakė Tamsinai Krisė, – tu turėtum išeiti pas Robį. Mano nuomone, Robis turėtų būti tau svarbiausias kaip kadaise, nes jeigu svarbiausia tau būsiu aš, įklimpsi, ir imsime viena kitos nekęsti. Tiesa? O tu, Dile, turėtum griebti pirmą darbą, kuris tau bus pasiūlytas, ir paklausinėti draugių, kas nuomoja kambarį…

Dilė aiktelėjo.

– Ir sužinosi, – tvirtai pasakė Krisė, – kaip malonu atsistoti ant savo kojų. Padėsiu tau, kiek galėsiu, bet nesiūlau gyventi kartu dėl tų pačių priežasčių kaip Tamsinai. Lengva nebus, bet nejausime apmaudo ir nebesikabinsime į praeitį. Mes visos pasistengsime gyventi ir bendrauti kūrybingai. Esu tikra, kad imtume viena kitos nekęsti, jei ir toliau gyventume kartu. O jūs? – Krisė vėl nutilo ir pažvelgė į dukteris.

Staiga pasirodė, kad ji tuoj apsiašaros. Merginos nenuleido nuo jos akių, bet nė viena neverkė.

– Taigi, – kalbėjo Krisė toliau, jau virpančiu balsu, – pardavusi namą, ketinu tame bute apsigyventi viena. Jūs būsite kaskart maloniai sutiktos, bet ten negyvensite. Jūs gyvensite savo gyvenimą, kad galėtumėte atsikratyti praeities, nes taip turi būti. Gyvensite kitur.