Джоанна Троллоп: Kita šeima

13 Šiuolaikinė plieninė 20 metrų aukščio skulptūra.

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Margareta vėl juos sušaukė, pasak Skoto. Ji sėdėjo viešbučio antro aukšto bare – iš jo buvo matyti jūra – prie žemo staliuko su krėslais, užsakiusi džino su toniku sau ir butelį belgiško alaus Skotui. Buvo malonu čia sėdėti ir žiūrėti į upę, nušviestą ankstaus vakaro saulės, ir į didžiulį meno galerijos masyvą kitame krante, į kvailą šiuolaikinio meno šūkį milžiniškame plakate, priklijuotame prie pastato šono. Keista, kai pagalvoji, iš kokių bėdų žmonės tikisi išlįsti sausi, su kokiais dalykais taikstosi, kiek pasaulyje yra priešybių. Visa meno galerija – Margaretos vaikystės malūnas – skirta pretenzingai nesąmonei, antra vertus, supasaulietinta senoji Tainmuto baptistų bažnyčia paversta niekučių krautuvėlių labirintu, o po buvusios bažnyčios langu su mozaikiniu raudonu užrašu baltame fone „Dievas yra meilė“ įsikūręs Li tatuiruočių kabinetas. Nuo šios minties Margareta purkštelėjo.

– Apie ką susimąstei? – paklausė Skotas, klestelėjęs ant kėdės priešais.

– O, tau nepatiktų, – atsiliepė ji ir mostelėjo ranka į galeriją. – Iš pradžių apie šitą šlamštą…

– Jis puikus menininkas, – tarė Skotas, – o jei negražiai elgsiesi, nuvesiu pažiūrėti jo vaizdo instaliacijų.

– Nedrįsi…

– Eimei patiko, – tarė Skotas.

Margaretos veidas sušvelnėjo.

– Eimė…

Skotas išsišiepė.

– Ji be perstojo siunčia man žinutes.

– Ji patiko Dosonui, – tarė Margareta. – Net Dosonui. O jis bet kam ant kelių nelipa.

– Mes visi įsimylėjom Eimę…

– Na, – gyviau tarė Margareta, – jai reikės padirbėti.

– Susidoros.

– Ji nepratusi. Nepažįsta rūpesčių. Buvo pernelyg globojama. Mano, kad pinigai – tai kišenpinigiai. Ji nieko neišmano apie pinigus…

– Išmano užtektinai, jei ponas Harisonas ją pasamdė.

– Nesąmonė, – pareiškė Margareta.

Skotas išsitraukė telefoną, paspaudė kelis mygtukus ir atkišo telefoną motinai.

– Skaityk.

Margareta užsidėjo akinius ir pasilenkė į priekį. Žiūrėjo į ekraną.

– Tai jis sako, kad turi jai darbą. Abejoju. Leis jai nebent kavą nešioti.

– O ji ir nešios. Mokysis. Stebės jo darbą. Pasirodys pati. Ji turi balsą.

Margareta atsilošė.

– Žinau, kad turi. Dar nelabai išlavintas, bet ji dainuoja į toną…

– Tobulai.

– Nepamesk dėl jos proto, vaikeli, – tarė Margareta.

Skotas gurkštelėjo alaus ir nusišypsojo motinai.

– Eimė užsimetė surasti man merginą.

– Linkiu jai sėkmės.

– Aš nesipiktinsiu, jei jai pavyks, – tarė Skotas.

– Kas tau pasidarė?

Skotas kilstelėjo alaus butelį motinos pusėn.

– Tas pats, kas ir tau.

– Aš tokia kaip visada, – atsiliepė Margareta.

– Ne, ne tokia.

– Tokia…

– Pažiūrėk į save, – atšovė Skotas. – Kažką pasidarei plaukams, o šita irgi nauja.

– Kas nauja?

– Suknelė.

– A, šita, – nerūpestingai atsiliepė Margareta, žiūrėdama į upę. – Visi mano drabužiai staiga pasirodė senamadiški.

– Taip.

– Kodėl sakai „taip“, lyg žinotum kai ką, ko aš nežinau?

– Mama, – atsiliepė Skotas, – aš nieko nežinau, ko nežinai tu. Skirtumas tik toks, kad aš tai pripažįstu.

– Ką pripažįsti?

– Kad man geriau. Kad tau geriau. Kad mums visiems geriau.

– Visiems?

– Taip, – patvirtino Skotas. – Ponui Harisonui irgi.

Margareta gurkštelėjo džino.

– Kuo čia dėtas Bernis Harisonas?

– Pati žinai, – tarė Skotas.

Margareta vogčia šyptelėjo taurei su džinu.

– Kam mane čia pakvietei? – paklausė Skotas. – Kodėl visa išsipusčiusi kaip kekšė?

– Nevadink manęs taip…

– Kodėl, mama?

Margareta pakėlė akis.

– Kur nors skubi, vaikeli?

– Ne, – atsakė Skotas. – Tiesą sakant, taip, susitiksime su keliais bendradarbiais.

– Ir bendradarbėmis? – paklausė Margareta.

– Visada ateina ir merginų, – nusišypsojo Skotas.

– A.

– „A“ nesvarbu. Noriu žinoti, kas vyksta. Noriu žinoti, kodėl mane čia pakvietei.

Margareta ramiai apžvelgė barą, lyg mėgaudamasi.

– Po dešimties minučių čia ateis Bernis, – pagaliau ištarė.

– Ir? Ir?

– Tiesiog norėjau tau pasakyti pirma jo, – atsakė Margareta. – Štai ir viskas.

Namo ji grįžo vėlai, bet nakties dangus virš jūros buvo veikiau blausus negu tamsus, o jūra ramiai pliuškeno į krantą žemiau Persio Sodų gatvės. Margaretai patiko vasaros jūra, nes vasarą net jos pyktis trumpalaikis, priešingai nei tūžmingas žiemos įniršis – tada Margareta stovėdavo prie svetainės lango ir žiūrėdavo, kaip purslai it didžiuliai įspūdingi pliumažai tykšta į viršų. Bet vasarą neviltis mažesnė, nebe taip justi, kad jūra šėlsta, nes pašėlusią jos energiją riboja kranto linija, slogios užtvaros – pakrantės kelias ir pusračiu stovintys namai, kuriuose gyvena žmonės, įsitikinę esą pajėgūs valdyti ir varžyti neparankią gamtą.

Margareta sumokėjo už taksi ir naujais vasariniais bateliais nužingsniavo į žolėto ovalo pakraštį prieš Persio Sodus: norėjo pažiūrėti į jūrą, banguojančią, spindinčią ir be paliovos skalaujančią akmenis apačioje. Bernis Harisonas norėjo nusivesti ją atšvęsti į kokią nors įspūdingą vietą, bet ji atsisakė, pasiūlė pavalgyti viešbučio bare, jis suabejojo, girdi, toks baras skirtas jaunimui, o ji atkirto: „Kalbėk už save, Berni Harisonai, aš jaučiuosi kur kas jaunesnė negu prieš savaitę.“

Žlėgtainiai buvo patiekti stačiakampėse medinėse lėkštėse, panašiose į lentą duonai raikyti, vyno sąraše Bernis rado puikaus burgundiškojo, ir Margareta buvo priversta pripažinti, kad jis nesigyrė pergale, nė karto neištarė: „Ar nesakiau?“ ar: „Pats laikas“, tik be paliovos kartojo, kaip džiaugiasi, ir neslėpė, kad jam palengvėjo.

– Glendai sakei?

– Žinoma, ne. Negi pasakyčiau Glendai pirmiau negu tau?

– Manai, ji bus patenkinta? – paklausė Bernis, galvodamas, kaip malonu valgyti žlėgtainį su keptomis bulvėmis, kaip malonu būti su moterimi, kuri nemano, kad keptos bulvės vulgaru.

– Ji mane graužė nuo tada, kai tu man pirmąkart pasiūlei.

– Margareta, – tarė Bernis, dėdamas peilį su šakute, – kokia tavo nuotaika, Margareta?

Ji dirstelėjo į jį.

– Jei pats nematai, Berni Harisonai, – atsiliepė, – tau reikia kreiptis į akių gydytoją.

Jis įsodino ją į taksi taip, kaip jai patinka, nei rėkavimų, nei apsimestinio galantiškumo, nei puikavimosi. Pabučiavo ją į skruostą, padėkojo, pasakė: „Šiąnakt abu miegosime laimingesni“ ir pliaukštelėjo per taksi stogą, lyg linkėdamas jai ne tik laimingo kelio namo, bet ir laimingo tolesnio gyvenimo kelio, panašaus, bet ne visai tokio, su vingiais, su naujomis jėgomis, su šviesios ateities viltimi. Margareta kelis kartus giliai įkvėpė jūros, apsisuko, atsargiai nužingsniavo per šiurkščią žolę prie savo durų ir įkišo į spyną raktą.

Dosonas, pasižymintis keista, puikia ir tikslia nuojauta, tupėjo per aštuonias pėdas nuo durų ir laukė jos. Jai įėjus, atsistojo, išrietė nugarą ir tyliai, klausiamai kniauktelėjo.

Margareta pažvelgė į jį. Prisiminė mažą sumuštą kačiuką kruvina akyte ir išplikusiu kailiu, ir ją užplūdo meilė šitam katinui, ne tik dėl to, koks jis buvo ir ką iškentė, bet ir dėl to, kad jau labai seniai lydi ją gyvenimo keliu iš tamsių šešėlių į gal ir ne akinančią šviesą, bet bent jau paunksnę su properšomis.