Джоанна Троллоп: Kita šeima

Ji atsimerkė, atmetė galvą ir ėmė rangydamasi slinkti žemyn, kol kūnas nuo pečių iki kulnų išsitiesė, o galva įsirėmė į suolo atkaltę, ir įsmeigė akis į dangų. Ją užvaldė, pribloškė, apstulbino staiga užplūdusi nepaprastos laimės banga.

– Nepuoselėk iliuzijų, – perspėjo Margareta.

Bernis Harisonas, patogiai įsitaisęs ir sukryžiavęs kojas, sėdėjo jos svetainės krėsle. Ant ranktūrio buvo pasistatęs puodelį kavos. Dosonas, kaip paprastai išsitiesęs ant sofos atlošo, vogčia, bet neabejotinai jį stebėjo.

– Kokių iliuzijų? – paklausė Bernis.

Jis mūvėjo puikiai išlygintas vasarines kelnes ir avėjo rudos zomšos mokasinus – visiškai tinkama Didžiojo viešbučio valgomajam sekmadienį per pietus.

– Matai, – tarė Margareta, stengdamasi kalbėti nerūpestingai, – tai ne šeimos susitikimas, nors taip gali atrodyti. Nemanyk, kad pažindinu tave su šeima.

– O, – nusišypsojo Bernis, – kaip mandagiai tau pavyksta nušviesti padėtį.

– Bus geriau, jei abu žinosime, kokia ji.

– Vadinasi, – ramiai paklausė Bernis, – aš pakviestas pagyvinti nesmagaus susitikimo?

– Tu pakviestas, – atsakė Margareta, – kad mūsų būtų keturi.

– Tu paprastai nesijaudini, Margareta.

– Taip.

– Bet savimeilę man paglostei. Taip, tikrai. Kada pastarąjį kartą prašei ką nors pagalbos?

Ji nepažvelgė į jį, bet nusišypsojo.

– Seniai.

– Ką mes žinom apie šią merginą?

Margareta atsiduso.

– Jai aštuoniolika, protinga, muzikali, jauniausia iš trijų dukterų. Šiek tiek kalbėjo telefonu su Skotu, bet nėra buvusi Šiaurėje, o mano svečių kambarys jai nepatiks.

– Kodėl ji jame nakvos?

– Nes ji negali apsistoti pas Skotą, – tvirtai pareiškė Margareta. – Pažadėjau jos motinai.

– Tikrai? Tu kalbėjai su jos motina?

– Kalbėjau.

– Pokalbis nusisekė?

– Ne, – atsakė Margareta.

Bernis atsisuko.

– Lauke sustojo taksi.

Margareta aiktelėjo.

– Dieve mano…

– Lik čia, – paliepė Bernis.

Jis atsistojo ir priėjo prie lango, nešinas kavos puodeliu.

– Giliai įkvėpk, Margareta. Taip, jie. Pranešu, kad Skotas, deja, atrodo kaip futbolininkas laisvalaikiu, bet mergina žavi. Aukšta ir liekna. Ilgi tamsūs plaukai. Tau bus malonu išgirsti, kad segi sijoną. Tiesa, sunkiai įžiūrimą. Bet aš nematau bagažo. – Jis atsisuko ir pažvelgė į Margaretą. – Man rodos, tavo viešnia atvyko tuščiomis rankomis.

Eimė kaip gyva nebuvo buvusi tokioje vietoje kaip Didžiojo viešbučio restoranas: minkštos kėdės, įmantriai suklostytos užuolaidos ant didžiulių aukštų langų, sienos papuoštos ilgais siaurais stilizuotų vaisių ir gėlių pano. Kilimas storiausias, išmargintas rusvais ir žaliais medalionais kaip staltiesės ir servetėlės – maži ledkalniai stiklinių indų miške. Staltiesės siekė grindis, tiesiog puiku, nes Skotas galėjo paslėpti pėdas, kad neerzintų motinos.

Eimė nenutuokė, kas dar galėtų suerzinti jo motiną. Vakar vakare, kai ji grįžo iš Nort Šildso, juodu nuėjo pirkti jai sijono, ir nė vienam netoptelėjo, kol jie nepamatė, kaip Margareta žiūri į Eimės kojas, kad svarbu ne tik sijonas, bet ir jo ilgis. Eimei Margareta patiko, nes atrodė taip, kaip Eimė ir tikėjosi, bet sykiu buvo šiek tiek nenuspėjama, lyg staiga galėtų pasipiktinti kuo nors, kas anksčiau niekam neužkliūdavo. Eimė norėjo pamerkti Skotui, bet prisiminė, kad Margareta – jo motina, taigi šiuo atveju bendrininkauti nedera, ir susilaikė.

Su ja atėjo labai malonus senukas. Jis pasakė Eimei esąs agentas, kad pažinojo jos tėvą, kai šis buvo jaunas, dar paminėjo kelias Eimei girdėtas savo klientų pavardes. Jis atrodė malonus ir draugiškas, ir Eimė ėmė svarstyti, ar jis tik nėra Margaretos meilužis, jei šis žodis tinka kalbant apie senius. Jis erzino Skotą dėl išvaizdos, bet Skotas, Eimės nuomone, apsirengęs kaip pridera, nė kiek nepyko ir linksmai pasakė: „Tokias vietas reikia supurtyti, pone Harisonai“, o ponas Harisonas atsiliepė: „Dėl Dievo meilės, vaikine. Vadink mane Berniu.“ O Skotas nusijuokė, papurtė galvą ir atsakė: „Negaliu, pone. Atsiprašau.“

Valgiaraštis buvo turtingas. Margareta žiūrėjo, kaip Eimė jį skaito, paskui ištarė daug širdingiau:

– Rinkis, ką nori, vaikeli. Traukinyje gauni tik šlamštą.

Skotas perspėjamai žvilgtelėjo į Eimę.

– Ačiū, – mandagiai atsakė Eimė.

– Kaip kelionė?

– Ačiū, gerai.

– Skotas tave pasitiko perone?

– Taip, – atsakė Eimė. – Taip, pasitiko.

– Ir ką manai apie šaltąją šiaurę? – juokaujamai paklausė Bernis Harisonas.

Eimė padėjo didžiulį valgiaraštį ir atsisuko į jį.

– Manau, ji stebuklinga.

– Na, stotis stebuklinga… – nusijuokė jis.

– Malonu, brangioji, – tarė Margareta, – bet kol kas matei tik stotį ir Skoto butą.

– Skoto butas dieviškas, – pareiškė Eimė.

– Ačiū, – padėkojo Skotas.

– Dieviškas ir Nort Šildsas, – pridūrė Eimė, nepaisydama jo ir žiūrėdama Margaretai į akis, – upė, metro ir tiltai.

Ji nutilo. Stojo trumpa tyla.

– Atleisk, nesupratau? – sutriko Margareta.

– Penktadienį mes nuėjom į folkloro klubą, – tarė Eimė. – Buvo nuostabu. Man… man be galo patiko. Patiko muzika. Be paliovos galvoju apie muziką. Man atrodo, kad ji… ji žavi. Čia.

– Tu atvažiavai penktadienį? – paklausė Margareta.

– Taip.

Margareta pažvelgė į Skotą.

– Tu man sakei…

– Liaukis, – tarė Bernis Harisonas.

– Nesakiau, nes tu nenorėjai girdėti, – atsiliepė Skotas.

– Aš pažadėjau tavo motinai…

– Kalbame ne apie mano motiną, – atsiliepė Eimė. – Apskritai ne apie motinas. Apie mus – vaikus.

Bernis Harisonas paėmė Margaretai už riešo.

– Nieko nepadarysi…

– Labai atsiprašau, jei manėt, kad apsistosiu pas jus, nes pas jus neapsistosiu, – pareiškė Eimė. – Liksiu pas Skotą. Aš puikiai, nuostabiai praleidau laiką. Geriausiai po tėvo mirties. Tikrai.

Margareta žiūrėjo į staltiesę. Skotas bandė sugauti Eimės žvilgsnį, bet ji tebežiūrėjo į Margaretą. Bernis Harisonas irgi.

– Aš neužmiršau, – tarė Eimė. – Duodu žodį, kad neužmiršau, jog tėtis priklausė ir jums. Jums ir Skotui.

– Oi, vaikeli, – sušnibždėjo Margareta.

– Bet liksiu pas Skotą. Gyvensiu pas jį, kol reikės išvažiuoti atgal į Pietus.

Laisvąja ranka Bernis Harisonas mostelėjo vyno padavėjui.

– Tiek to, jaunoji panele. Jūs žinote, ko norite. Siūlau dabar pakalbėti apie muziką. Gerai?

– Ar jis kalbėjo rimtai? – paklausė Eimė.

Abu su Skotu sėdėjo ant juodos jo sofos. Eimė buvo susiraičiusi viename gale ir parietusi kojas.

– Ką?

– Ponas Harisonas. Ar jis rimtai kalbėjo apie folkloro studijas?

– Taip.

Ji laikė rankoje puodelį arbatos. Pažvelgė į Skotą per kraštą.

– Tu apie tai žinai?

– Taip.

– Kodėl nepasakei?

– Turi spręsti pati.

– Bet…

– Aš nežinojau, ką manysi, – atsakė Skotas. – Nenutuokiau, ar sutarsime. Klausyk, apie tavo amžių žinau tik tiek, kiek prisimenu savo, bet galiu klysti, ar ne, juk tu mergina, o ne vaikinas. Gal manydamas, kad tau padedu, o padėti norėjau, iš tikrųjų būčiau pakenkęs. Turėjau laukti, kol pati nuspręsi. Negalėjau tavęs versti, tiesa?

– Negalėjai, – dėkinga pripažino Eimė.

– Aš net nežinojau, kokia muzika tau patinka.

– Aš irgi, – nusišypsojo Eimė.