Джоанна Троллоп - Kita šeima

– Nepasiduoda.

– Prikibo kaip šlapias lapas…

– Jis nusiteikęs ryžtingai.

– Glenda, aš neturiu ko jam pasiūlyti, – tarė Margareta.

Glenda prunkštelėjo.

– Nieko naujo, – patikslino Margareta.

– Jam ir nereikia naujovių.

– Bet man reikia. Mane žudo rutina…

– Nepradėk iš pradžios.

– Rytoj jam paskambinsiu.

– Aš pažadėjau, kad paskambinsi šiandien po darbo.

– Ir ką patartum jam pasakyti?

Glenda surinko dar kelis žodžius.

– Gal pakviestum jį pietų? – tarė neatsisukdama. – Didžiajame viešbutyje. Keturiese būtų lengviau negu trise, ne taip jaudintumeis dėl Skoto avalynės.

Į folkloro klubą jie važiavo taksi. Eimė manė, kad Skotas turi mašiną, bet jis pasakė gyvenąs centre ir jam automobilio nereikia, o tonas buvo toks, kad jai toptelėjo: gal jis nė vairuoti nemoka. Pirmą kartą Niukasle drovėjosi paklausti tokio asmeniško dalyko, ypač vyro, juk tai tolygu klausti, ar jis moka skaityti, todėl tylėdama įsėdo su juo į taksi, užgniaužusi norą pranešti, kad namie niekada nevažinėja taksi: ją veža Krisė arba seserys – Eimei nepatiko Dilės vairavimas, – arba ji naudojasi viešuoju transportu.

– Važiuojam per upę į pietus, Vašingtono link, – tarė Skotas.

Eimė žiūrėjo pro taksi langą. Niukaslas buvo kaip visą popietę – įspūdingai svetimas. Ji nesitikėjo kalvų, puikios architektūros, didelės upės, romantiškų tiltų. Nesitikėjo pamatyti gatvėje tokios daugybės energingų bendraamžių. Lyg būtų išplėšta iš pažįstamos aplinkos ir nukelta į neįprastą, pasakišką tos aplinkos versiją – juk čia vis dėlto Anglija, čia vis dar kalbama puikia anglų kalba, – ir ji pasijuto galinga, kupina jėgų, atradusi naują pasaulį. Visą popietę Skotas vedžiojo ją po miesto centrą vaizdingomis gatvėmis stačiuose šlaituose, pro senamiesčio bažnyčias ir Švč. Mergelės Marijos katedrą, pro Šarlotės aikštę ir dominikonų vienuolyną, aplink pilies bokštą ir rotušę, pro Besės Sertis11 namą su nesuskaičiuojamais viduramžiškais langais ir erlą Grėjų su žaibolaidžiu nugaroje, stovintį ant kolonos per keturiasdešimt metrų nuo jaunimo, drybsančio ir rūkančio ant smiltainio laiptų apačioje. Eimei svaigo galva ir atrodė, kad ji labai toli nuo namų, ir ji buvo dėkinga Skotui, kad šis jos nekalbina, tik sėdi šalia taksi ir jei ištaria kokį žodį, tai tik vairuotojui, o ji gali žiūrėti į upę ir dangų. Paskui jie dūmė milžinišku keliu į pietus, ir ji pasijuto kaip vaikystėje ant užpakalinės automobilio sėdynės – ryšulys, neturintis valios nieko daryti, kažkur nešamas, dedamas ir raginamas pagal kažkieno užgaidą.

Taksi sustojo prie didelio šiuolaikiško pastato asfaltuotoje aikštelėje. Eimė tikėjosi bent jau rūsio.

– Čia?

– Kiekvieną penktadienį, – atsakė Skotas ir atsainiai, primindamas Eimei tėvą, sumokėjo vairuotojui. Kodėl vyrai daug ramiau skiriasi su pinigais negu moterys? – Čia folkloro klubas „Antai atplauk laivužis“. Meno centras. Į jį gastrolių atvyksta visi liaudies dainų atlikėjai.

Vidus Eimei priminė mokyklą. Žalios sienos, skelbimų lentos, paprastų kėdžių eilės prie uždarytų durų. Skotas suėmė jai už parankės ir iš vestibiulio įvedė į kambarį, tikrą daržinę, pilną stalų, kėdžių ir triukšmo – kitame gale buvo nedidelė pakyla ir virtinė mikrofonų su stovais.

Eimė apsidairė.

– Aš čia jauniausia!

– Taip, – sutiko Skotas, – bet žiūrėk, kiek daug žmonių. Žiūrėk. Jie čia renkasi kiekvieną penktadienį.

– Jie vyresni už tave…

– Jie supranta muziką, – atkirto Skotas. – Tu tik palauk. Palauk, kol koncertas įsisiūbuos.

– Gerai. Patikėsiu tavim.

Jis nusišypsojo.

– Patikėk.

Skotas prasigavo tarp stalų ir parodė Eimei kėdę prie stambios moters skiautinių liemene, ilgais žilais plaukais ant nugaros, prismeigtais kiniškomis šukomis, kad nekristų ant veido.

– Sveika, brangioji, – nusišypsojo Eimei moteris.

Eimei pasirodė, kad ji kalba ne vietos tarme. Moteris parodė į raudonojo vyno butelį, stovintį prieš ją ir jos drauges.

– Išgersi?

Eimė papurtė galvą.

– Nesirūpinkit. Ačiū.

Moteris dirstelėjo į Skotą.

– Penktadienio vakaras su vaikinu…

– Tiesą sakant, – pareiškė Eimė, jos balsas skambėjo keistai priešiškai, – jis mano brolis.

– Ak taip, – nusijuokė moteris, – ak taip. O tavo brolis norėtų išgerti?

– Ačiū, nusipirksiu alaus, – atsiliepė Skotas. – O ji geria dietinę kokakolą.

– O gal degtinės?

Skotas pasilenkė į priekį ir šypsodamasis paaiškino:

– Ji atėjo ne išgerti. Ji atėjo dėl to, kaip ir jūs. Ji atėjo pasiklausyti muzikos.

Moteris atsisuko ir pažvelgė į Eimę. Ištiesė ranką.

– Atleisk, brangioji.

Eimė paspaudė ranką. Ji buvo didelė, šilta ir putli.

– Nieko baisaus.

– Tu groji?

– Fleita, – atsakė Eimė.

– Fleita? Fleita. Kai fleita griežiama meistriškai, ji skamba kaip žmogaus balsas…

– Ji tai žino, – tarė Skotas.

Moteris paleido Eimės ranką. Eimė dėkingai žvilgtelėjo į Skotą.

– Matote, mūsų tėvas buvo labai muzikalus, – pasakė jis moteriai vis dar ramiai ir bičiuliškai.

Stojo tyla. Paskui moteris čiupo taurę vyno ir kilstelėjo.

– Turbūt liausiuosi pliauškusi ir vėl imsiu gerti. Sėkmės jums abiem. – Ji gurkštelėjo. – Malonaus vakaro. – Ir atsisuko į vyrą iš kairės.

Skotas pažvelgė į Eimę.

– Atnešiu tau kokakolos.

Jam nuėjus, Eimė apsidairė. Už moters skiautinių liemene sėdėjo džiūsna smailia barzdele, paskui dar viena pora, moteris į kasas buvo įsipynusi spalvotų siūlų. Visi juokėsi. Prie tolimesnio staliuko žmonės irgi juokėsi. Eimė apžvelgė kitus staliukus, ir jai pasirodė, kad juokiasi visas kambarys. Nustebusi pamanė, kad taip nevaržomai besilinksminančius keistuolius mato pirmą kartą. Atsargiai palietė ranką moteriai su skiautinių liemene. Ši atsisuko.

– Aš nenorėjau… – prabilo Eimė, – nenorėjau būti nemandagi…

Moteris plačiai nusišypsojo. Vyras smailia barzdele persilenkė per ją ir tarė Skoto tonu:

– Patikėkit, jai reikia nušluostyti nosį.

– Jūs nebuvot nemandagi, – atsakė moteris. – Jūs tik bandėt apšilti kojas. – Ji linktelėjo scenos pusėn. – Luktelėkit, kol suskambės muzika.

– Džiaugiuosi, kad esu čia, – tarė gitaristas.

Jis stovėjo scenoje, supamas raudonų ir žalių šviesų, išstypęs vyras juodais drabužiais, plaukus susirišęs skarele.

– Visada džiaugiuosi, čia atsidūręs. Antros radijo stoties metų folkloro klubas – kada tai buvo? Neprisimenu. Ar čia yra bent vienas tokio amžiaus, kad prisimintų? Tiek to. Šiandien mano gimtadienis. Ir mano gitaros gimtadienis. Visų gimtadienis. Net mūsų nuolatinio jūrininkų dainų vedėjo gimtadienis, ir jis ketina padainuoti apie streiką ir mirštančius vaikus, kad pralinksmėtumėte. Bet pirmiau jums kai ką paskambinsiu. Kai vaikinai pasiruoš. Palauksite, kol Malkas lipnia juosta suklijuos akordeoną? Šią melodiją sukūriau kelte iš Malo salos. Gera kelionė. Aš denyje, vyrukai bare. Sukūriau ją draugo vestuvėms, ir jei jums kils noras šokti, patariu tvardytis. Pasiruošę? Pasiruošę, vaikinai? Trys keturi…

Ir prasidėjo. Eimė visą gyvenimą vaikščiojo į koncertus, į Vemblį, Brikstono akademiją ir Vigmoro salę, į džiazo improvizacijas smuklėse ir miegamuosiuose, teatruose ir viešbučių šokių salėse klausytis, kaip dainuoja tėvas – elegantiškai, ramiai, beveik nerūpestingai. Ji girdėjo visokios muzikos, klausėsi su šeima, su draugais, viena savo kambaryje, kruopščiai rinkdamasi melodijas, kaip ragino tėvas, kol, anot jo, fleitos kalba pasidarys aiškesnė nei žodžių. Ir vis dėlto, sėdėdama kukliame menų centre tarp žmonių, vyresnių už motiną, žmonių su tokiais pomėgiais ir įpročiais, kokie jai net į galvą neateitų, Eimė pajuto, kaip ją užplūsta milžiniška ne jaudulio, ne linksmybės, o veikiau palengvėjimo, atpažinimo, supratimo banga, lyg būtų vėl atradusi kažką, ko nežinojo turinti.