Джоанна Троллоп - Kita šeima

Gitaristo grupė grojo keturiasdešimt minučių. Gitaristas kelis kartus, atmetęs gitarą į šalį, pasilenkdavo prie mikrofono ir dainuodavo. Paskui jie dingo iš scenos, ir pasirodė žvejų dainų atlikėjas ir užvedėjas su lūpine armonikėle.

– Praėjo šimtas trisdešimt treji metai nuo Džo Vilsono mirties. Jam atminti padainuosiu vieną jo dainų, paskui Tomio Armstrongo „Daramo kalėjimą“, nes mano tėvas buvo angliakasys, nors nė karto nesėdėjo kalėjime už nušvilptas puskojines kaip Tomis.

Skotas pasilenkė prie Eimės.

– Patinka?

Ji linktelėjo, nenuleisdama akių nuo scenos.

– Kitas pasirodymas, – sušnibždėjo Skotas. – Lauk kito pasirodymo…

– Netrankyki durų, mergaite, – traukė žvejų dainų atlikėjas. – Tu, gražuole, jauna ir kvaila. Bet motušė tavo ligota. Ji nusilpo, sena ir žila. Ir nemėgsta trankomų durų.

Skotas slapta žiūrėjo į Eimę. Tikėjosi, kad ji susidomės, kad jai patiks, kad jai bus malonu išgirsti muziką, kurios klausydamasis augo Ričis, angliakasių ir žvejų muziką, bet nesitikėjo, kad ji dievins tokią muziką, kad sėdės pakerėta, kol mažas seneliukas su lūpine armonikėle dainuos juokingą devyniolikto amžiaus miuzikholo dainelę, pakulas pašančio Daramo kalėjimo kalinio skundą. Tame linksmame, nuoširdžiame, paprastame kambaryje ji atrodė ne vietoje, lyg būtų iš kitos planetos, bet muzikai atsidavė kaip visi kiti, o kai žvejų dainų atlikėjas baigė pasirodymą ir nukildišavo nuo pakylos, ir jį pakeitė nauja grupė, du smuikininkai, akordeonistas ir liekna mergina su fleita, jam pasirodė, kad Eimė liovėsi kvėpuoti.

Mergina priėjo prie mikrofono. Ji buvo maždaug dvidešimt penkerių, plaukai ilgi ir tamsūs kaip Eimės, apsivilkusi tamsiai žalia suknele iki žemės, be jokių papuošalų, išskyrus ilgas mirguliuojančias sidabrines grandines ausyse.

– Labas vakaras, – tyliai ištarė ji škotiška tarme. – Mes labai džiaugiamės sugrįžę. Šiandien dvidešimt devintas mūsų gastrolių po Angliją, Velsą ir Škotiją koncertas. Bet mums patinka čia. Mums patinka grįžti į Didžiosios Britanijos muzikos ir muzikinių atradimų buveinę.

Ji patylėjo, kol griaudėjo plojimai, stovėjo ramiai, nejudėdama ir šypsojosi. Paskui vėl pasilenkė prie mikrofono.

– Galbūt prisimenate, kad kartais noriu pagyvinti melodiją, suteikti jai bliuzo atspalvį. Bet ne šįvakar. Šįvakar melodija bus saldi ir tokia, kokia buvo sukurta. – Ji pakėlė fleitą ir palenkė galvą, ją pasitikdama. – Ponios ir ponai. Broliai ir seserys. „Alendeilio rožė“.

Pakeliui į namus jie nusipirko mėsainių ir nešėsi karštas polistireno dėžutes iki lifto ir Skoto buto. Jame buvo prietema, nes tik pro milžinišką langą švietė vasaros nakties žiburiai, ir Skotas nejungė elektros. Eimė įžengė ir numetė rankinę ant grindų, visai kaip jis numesdavo portfelį kur pakliuvo, ir nuslinko per kambarį. Eidama pro šalį, perbraukė ranka per fortepijoną, paskui atsistojo, kaip dažnai stovėdavo Skotas, pažiūrėti į žiburius, spindinčią tamsią upę apačioje ir didžiulį žėrintį „Šalavijo“ luistą kitame krante.

Pakeliui į namus ji beveik nekalbėjo. Jis iškvietė taksi, kol ji pirko grupių, kurių klausėsi, kompaktines plokšteles, paskui tylėdama atsisėdo šalia, ir jis jos nekalbino. Jis gerbė jos tylėjimą, džiaugėsi juo, o kai važiuodamas per upę beveik prie namų paprašė vairuotojo sustoti, nes reikėjo nusipirkti valgyti, Eimė staiga pasakė: „Kaip aš norėčiau būti ja!“, jis vos susilaikė jos neapkabinęs iš širdingo supratimo ir džiaugsmo. Tačiau susitvardė, tik paklausė, ji norinti mėsainio ar kebabo, bet ji nieko neatsakė, ir jis, suvokęs, kad ji nieko negirdėjo, vos nenusijuokė.

– Nori valgyti stovėdama čia?

Ji labai lėtai atsisuko.

– Kur… kur tu valgysi?

Jis parodė ranka.

– Kaip paprastai. Ant sofos.

Ji atsitraukė nuo lango.

– Paskambinsi man?

– Fortepijonu?

– Kuo gi daugiau?

– Gal, – atsakė jis. – Galbūt rytoj. Gal rytoj pagrosim abu.

Ji atsisėdo ant sofos. Jis padavė jai dėžutę.

– Reikia lėkštės?

– Ne.

– Šaunuolė. Šveisk. Ką šiandien valgei – kavos su bulvių traškučiais?

– Tai labiausiai mėgstu, – atsakė Eimė.

Ji atidarė dėžę, pažvelgė į mėsainį ir atsiduso.

– Aš noriu būti ja.

– Žinau.

– Aš noriu…

– Pala, – tarė Skotas, – pala. Pirmiausia – darbas.

Ji pakėlė akis.

– Koks darbas?

– Tiriamasis.

Ji išėmė mėsainį ir apžiūrėjo.

– Ką veiksim rytoj?

– Ką tu veiksi rytoj?

– Ką?

– Aš tave išsiųsiu, – tarė Skotas. – Išsiųsiu į atradimų kelionę.

Eimė spoksojo į jį. Skotas jai pamerkė.

– Pamatysi, – tarė ir susikišo mėsainį į burną.

10 Peggy Seeger (g. 1935) – liaudies dainų atlikėja.

11 Bessie Surtees – britų politiko erlo Johno Scotto žmona. Tėvai nenorėjo, kad ji tekėtų už Johno, todėl 1772 metais juodu pabėgo į Škotiją ir ten susituokė.

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Sju virtuvėje Krisė nesijausdavo jaukiai. Ne dėl netvarkos ir triukšmo – televizorius vargu ar kada būdavo išjungiamas. Ne, ją slėgė suvokimas, kad Sju vaikai su Kevinu gyvena taip energingai ir padrikai, jog Krisė jiems – ne daugiau kaip nauja kėdė ar prikaistuvis.

Sju nieko nesuvokė. Žmonės ir tikslai, plautini indai ir priešpiečių dėžutės, laikraščiai, reklaminiai lapeliai ir rašteliai susimakaluodavo savaime, jai nepastebint. Išsiblaškiusi nuėmė nuo kėdės futbolo batą, žurnalą ir tuščią bulvių traškučių maišelį, kad Krisė galėtų atsisėsti, lyg kėdė būtų skirta ir kam kitam, nebūtinai sėdėti.

– Galiu išjungti?

– Ką? – paklausė Sju.

Ji blizgino vyno taurę marškiniais, gulinčiais ant skalbinių krūvos viršaus.

– Televizorių, – paaiškino Krisė.

– Aišku. Aš jo nebegirdžiu. Beveik nieko nebegirdžiu, ypač jaunesnių nei šešiolikos metų kaulytojų prašymų duoti pinigų.

– Aš daviau Eimei dvidešimt svarų, – tarė Krisė, – ir dabar nerimauju, kad daviau per mažai. Visas savaitgalis ir tik dvidešimt svarų.

Sju padėjo vyno taurę ant stalo tarp jukinio.

– Juk jie apmokės?

Krisė vyptelėjo.

– Aš irgi taip pamaniau duodama pinigų. Maniau, jie puikiausiai gali už ją mokėti. O dabar graužiuosi. Reikėjo duoti daugiau.

Sju surado antrą taurę ir papūtė į stiklą.

– Nustok apie ją galvoti.

– Aš…

– Ar dar per mažai turi rūpesčių? – pasipiktino Sju. – Per maža įvykių, todėl reikia nervintis dėl vienintelio vaiko, kuris išsijudino?

– Netinkama kryptimi…

– Taip atrodo tau, – atkirto Sju. – O jai nebūtinai. Argi ne puiku, kad dabar vyno butelių dangteliai užsukami?

Krisė išjungė televizorių ir stebeilijo į Sju, pilančią į taures vyną.

– Po Ričio mirties kartais pasigailėdavau, kad nemėgstu svaigalų. Ne, mėgstu, mielai išgeriu taurę vyno, bet netrokštu. Būtų buvę lengviau ko nors trokšti, užuot šitaip kankinusis.

Sju atkišo jai pilną taurę.

– Pasakyk man gerą naujieną.

– Mano naujiena vidutinė…

– Man tiks.

– Pradedu dirbti, – tarė Krisė.

Sju aiktelėjo ir su Krise susidaužė taurėmis.

– Šaunuolė!

– Darbas ne toks ir puikus. Tiesą sakant, itin kuklus, bet per šitiek mėnesių paieškų pirmas man pasiūlytas, ko gero, paskui susirasiu geresnį…

– Turi darbą!

– Taip, – atsakė Krisė, – visi buvo man labai malonūs. Susipažinau su Marko tėvu ir dėdėmis, visi žavūs ir širdingi.