Джоанна Троллоп: Marčios

Versta iš:

Joanna Trollope

DAUGHTERS-IN-LAW

Doubleday, an imprint of Transworld Publishers, 2011

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 9786090111024

Copyright © Joanna Trollope, 2011

© Viršelyje panaudota nuotrauka, Johner Images / Getty Images / Flash Press Media

© Vertimas į lietuvių kalbą, Danguolė Žalytė, 2013

© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė

Redaktorė Danutė Gadeikienė

Korektorė Rasa Mielkuvienė

Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Asta Rastauskienė

E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius

Polui ir Džonatanui, su meile

PIRMAS SKYRIUS

Iš pirmo klaupto Antonis aiškiai matė merginos, kuri tuojau taps jo trečiąja marčia, nugarą. Bažnyčios šoninė nava buvo plati, o kilimu užtiestas plotas prie presbiterijos didelis. Taigi keturioms mažutėms pamergėms klestelėjus prie žemų presbiterijos laiptų į savo rausvo šilko sijonų lizdelius laukti, kol baigsis kalbos, jaunieji buvo Antoniui tiesiai prieš akis.

Antoniui atrodė, kad nuotaka, standžiai susisupusi į gelsvai baltą atlasą, panaši į žemėje įkalintą gundomą undinę. Suknelė prigludusi – itin prigludusi – nuo pečių iki kelių, o paskui išsiskleidusi kaip vėduoklė ir krinta minkštomis klostėmis, o presbiterijos laiptais nerūpestingai driekiasi lengvas šleifas. Antonio žvilgsnis lėtai slinko nuo galvutės šviesiais trumpais plaukais po gazo šydu ir vainiku iki nematomų pėdų, paskui vėl aukštyn neginčijamai tobulais liemens ir klubų vingiais. Žavi figūrėlė, pamanė Antonis, nors nepadoru beveik šešurui taip galvoti. Žavi.

Jis gurktelėjo ir nukreipė griežtą žvilgsnį į sūnų. Lukas, spinduliuojantis atviru savininkišku vyro išdidumu, vestuvių dieną teikiančiu tokio puikumo, buvo pasisukęs į nuotaką. Prieš penkias minutes, kai našlė Šarlotės motina atmetė dukteriai nuo veido šydą ir jos valandėlę žiūrėjo viena į kitą taip supratingai, lyg aplink nieko nebūtų, ir visi susigraudino, Antonis dirstelėjo į Reičelę, sėdinčią greta, ir ėmė svarstyti, – jam dažnai taip nutikdavo per kelis drauge nugyventus dešimtmečius, – ar jos ramumas neslepia nesuvokto troškimo, kurio ji niekada neįvardys, ir kaip artimiausiais mėnesiais ir metais reikšis, veršis it karšto garo tumulai pro Žemės plutos įtrūkimus jos primityvus, neišvengiamas nenoras atiduoti trečio sūnaus kitai moteriai.

– Kaip tu? – tyliai paklausė jos.

Reičelė jo nepaisė. Jis net negalėjo pasakyti, ar ji mato Šarlotę, gal regi tik Luką, žavėdamasi jo plačiais pečiais, skaisčiu veidu ir širdies gilumoje klausdama savęs, ar Šarlotė iš tiesų supranta, kaip neapsakomai jai pasisekė. Vietoj įprastos skrybėlaitės Reičelė prie plaukų beveik šone prisisegė kuokštą žalių plunksnų, ir tik iš jų virpesio – it laumžirgių ant vielos – Antonis suvokė, kad Reičelės siela anaiptol ne tokia giedra kaip veidas. Ką gi, pamanė jis, nesulaukęs atsakymo, tu neatplėšk akių nuo Luko, o aš mąstysiu apie Šarlotės užpakaliuką. Ir ne vienas, sykiu su visais šioje bažnyčioje susirinkusiais neaklais vyrais. Kam veidmainiauti?

Dvasininkas, linksmas vyriškis su stula, išsiuvinėta veržliais šiuolaikiniais raštais, sakė pamokslą Roberto Brauningo eilutės, išspausdintos pamaldų apraše, motyvais.

Pasenk drauge su manimi,

Gražiausia ateitis rami.

Šis eilėraštis, kalbėjo pastorius, iš tikrųjų ne apie santuoką. Jis apie atlygį už prarastą jaunystę – patirtį. Eilėraštis skirtas XI amžiaus mokslininkui, žydui sefardui, bet tinka ir vedyboms, jis šlovina džiaugsmą, skatina įžvelgti kasdienybės puikumą, ragina pasitikėti Dievu. Pastorius išskėtė rankas plačiomis baltomis rankovėmis ir nusišypsojo Šarlotei, Lukui, Šarlotės motinai nėrinių suknele ir apsiaustu, visiems parapijiečiams. Antonis atplėšė akis nuo tos, kuri netrukus priklausys jo jauniausiam sūnui, ir pažvelgė į stogą. Jis buvo stropiai restauruotas, sijos nulakuotos, lubų tinkas akinamai išbaltintas. Antonis atsiduso. Kaip žavu būtų buvę, jei Lukas, kaip ir vyresnis brolis Ralfas, būtų tuokęsis tėviškės bažnyčioje, o ne šiame jaukiai patogiame Bakingamšyro kampelyje, kur jokių pelkių, vandens paukščių, jokių nendrių ir neaprėpiamo, debesimis aptraukto dangaus. Kaip būtų malonu, jei dabar jie visi būtų Safolke.

Tėviškės bažnyčia būtų buvusi tobula. Antonis nebuvo uolus tikintysis, bet jam patiko šventi namai ir nuotaika, orūs beprasmiški ritualai, drovi priklausomybė anglikonų tikybai. Jis visą gyvenimą lankė kaimo bažnytėlę; ji buvo sena kaip Brauningo eilėraščio rabinas, nors ir praradusi ankstesnį pavidalą, plati, šviesi ir maloni, su skaidraus stiklo langais ir žavinga šiuolaikine bronzos skulptūrėle, vaizduojančia Nojų, išleidžiantį balandį pirmajam Bendžamino Briteno bažnytinės operos „Nojaus laivas“ atlikimui joje atminti. Tai įvyko 1958 metais, kai Antoniui buvo vienuolika. Tais senais laikais, kai Safolkas dar nebuvo tapęs muzikinių kelionių vieta, ten jis išklausė visas bažnytines operas, atsėdėjo jas mokykliniais pilkos flanelės šortais, pasirišęs kaklaraištį iš pagarbos muzikai ir kompozitoriui. Ten jis pirmą kartą išgirdo „Kerlu upę“, iki šiol jam labiausiai patinkančią, ir tai nutiko gerokai anksčiau, nei jis ryžosi atsidėti piešimui, daug anksčiau, nei jo aistra tapo paukščiai. Tame pastate jis pirmą kartą suvokė, koks svarbus yra kūrybingumas, taigi nieko nuostabaus, jog nori, kad sūnūs irgi ten atliktų naujo gyvenimo tarpsnio pradžios ritualus.

Ten buvo pakrikštyti visi: Edvardas, Ralfas ir Lukas. Antonis buvo linkęs duoti vardus per paprastą civilinę ceremoniją, bet Reičelė užsimetė, kad vaikai būtų pakrikštyti bažnyčioje, apšlakstyti šventintu vandeniu senovinėje žavioje krikštykloje. „Galės nebūti krikščionys, jei nenorės, – pasakė ji Antoniui per petį, kaip visada kažką dirbdama, – tačiau bent galės rinktis. Tu galėjai, tai kodėl vaikai negali?“

Be abejo, krikštynos buvo žavios ir jaudino, o Antonis su kiekvienomis vis aiškiau suvokdavo, kaip tvirtėja jo ryšys su bažnyčia. Buvo taip tvirtai įsitikinęs, kad sūnūs tuoksis – jei iš viso tuoksis, – Safolko bažnytėlėje, jog buvo priblokštas, kai vyriausiasis, Edvardas, parsivežė elegantišką ir ryžtingą jauną švedę ir paskelbė, kad jie tuokiasi, savaime suprantama, jos pusėje, ne jo.

Sužadėtinei, muziejų ir galerijų ekspertei, reikalas buvo smulkiai išdėstytas. Ji pasivedė Antonį į šalį ir įsmeigė į jį stulbinamai mėlynas šviesias akis. „Nesirūpinkite, – pasakė Sigrida tobula anglų kalba, – santuoka bus civilinė. Jausitės kaip namie.“

Edvardo ir Sigridos vestuvės buvo švenčiamos jos tėvų vasarnamyje, mažoje menkoje bevardėje salelėje netoli Stokholmo, paskui svečiai, pasirišę milžiniškus popierinius seilinukus, valgė vėžius, kalnus vėžių, degtinė liejosi upėmis, ir nesutemo. Antonis prisiminė, kaip ieškodamas Reičelės keistoje mirguliuojančioje nakties šviesoje klupiniavo žvirgžduota pakrante, o jį persekiojo plėšri platininė blondinė su berėmiais akiniais ir mokasinais.