Джоанна Троллоп: Marčios

– Kur mes dėtumės, jei nebūtų senelės ir senelio? – tarė jam Petra.

Kaip nuostabu, lengvabūdiškai pamanė Šarlotė, būti tokiai beprotiškai laimingai. Geriau nei vandenslydis, šokiai, greitas važiavimas ar net paskutinė akimirka prieš bučinį žmogaus, kurio bučinio neapsakomai troškai. Kaip nuostabu jaustis tokiai gražiai, tokiai geidžiamai, tokiai viltingai, tokiai visais patenkintai, tokiai pergalingai baikščiai ir pagarbiai gavus į vyrus Luką. Vyras! Koks žodis. Koks stulbinamas, brandus, prašmatnus žodis. Mano vyras Lukas Brinklis. Alio, kalba ponia Brinkli, Luko Brinklio žmona. Atsiprašau, atsakysiu pasitarusi su vyru, savo vyru Luku Brinkliu. Mano. Ji pažvelgė į ranką. Vestuvinis žiedas buvo naujutėlis ir žvilgėjo. Sužadėtuvių žiedo deimantai akino. Deimantai buvo iš senovinės Luko senelės segės, žiedo eskizą juodu kūrė kartu. Atvirai kalbant, beveik viską sugalvojo Lukas, jis meniškos sielos, iš dailininko šeimos. Žinoma, Šarlotės motina irgi dailininkė, bet kukli. Stalas, prie kurio ji kruopščiai piešia žirginius ir uogas, be galo tvarkingas. Jokio panašumo į Antonio studiją. Jokio.

Šarlotė dievino Antonio studiją. Manė, kad ilgainiui pamils ir Antonį, – žinoma, ir Reičelę, – bet šiuo tarpu, praėjus vos dvejiems metams po tėvo mirties, nederėtų pamilti kito žmogaus kaip tėvo. Vis dėlto Antonio studija nuostabiame, netvarkingame, spalvingame name – daugybė tapybos reikmenų, visur, kur tik įmanoma, prismeigta eskizų ir piešinių, paukščių nuotraukų, paukščių modeliai, paukščių skulptūros ir paukščių griaučiai ant visų paviršių ir kabo nuo lubų lyg aviacijos paradas, – žavėtis buvo nepavojinga. Kartą, kai ji viešėjo Safolke, turbūt vos antrą ar trečią kartą, Antonis su Reičele prižiūrėjo anūką Kitą, baikštų ir nelinkusį bendrauti. Antonis nuėmė nuo dulkėtos lentynos griciuko sparno griaučius ir nupiešė trapią kaulų vėduoklę, kad Kitas pamatytų, kaip gražiai sparnas sudarytas. Kitas labai susidomėjo. Šarlotė irgi. Kai ji darbe paminėjo susipažinusi su tokiu Antoniu Brinkliu, vaikinas, sėdintis prie gretimo stalo žinių skyriuje, pakėlė galvą ir paklausė: „Antoniu Brinkliu? Paukščių tapytoju? Mano tėvas galvą pametęs dėl paukščių, turi visas jo knygas“, ir Šarlotė apsidžiaugusi pajuto pagarbą Antoniui Brinkliui, parodžiusiam jai griciuko sparną. Ir štai – jis jos šešuras. O Reičelė – anyta. Kaip nuostabu turėti šešurą su anyta, dieverius, svaines ir gyventi su Luku ne ankštame pusrūsyje Klapame, kur ji iki šiol gyveno, o bute, kurį surado Lukas, pora minučių kelio nuo Šordičo Aukštosios gatvės. Puikumėlis. Ar ne šaunu ištekėti nesulaukus trisdešimties už tokio kaip Lukas, džiaugtis visais ir viskuo ir trokšti, kad ši diena niekada nesibaigtų?

Ji pažvelgė į taurę su šampanu. Vėl pilna. Visi nuolat pripildo jai taurę, kvaila, be galo kvaila, bet ir nuostabu. Viskas nuostabu. Virš žmonių galvų sugavo Luko žvilgsnį, ir jis pasiuntė jai ilgą oro bučinį.

„Greitai, – pamanė Šarlotė, – jau greitai vėl gulėsiu su juo lovoje.“

– Nesėdėk atokiai, – pasakė Edvardas Sigridai, – smerkdama angliškas vestuves.

– Aš nesmerkiu…

– O atrodo, kad kankiniesi suprasdama, jog daug geriau atliktum tokį darbą, – atkirto Edvardas.

– Stinga svetingumo, – tarė Sigrida. – O tau kaip atrodo? Šiltai priimami tik nuotakos pusės svečiai. Švedijoje jaunikio giminės irgi būtų laukiami. Prisimink mūsų vestuves.

– O, prisimenu…

– Tavo tėvai buvo sutikti labai nuoširdžiai. Mano tėvai pirštų galais apie juos vaikščiojo. Jų draugai irgi.

– Sakai, Monika Engstriom lindo prie mano tėvo iš…

– Jis nesipiktino! Kiekvienam vyrui glosto savimeilę graži moteris, besikarianti ant kaklo.

Edvardas apsidairė.

– Manai, kad to ir trūksta šioms vestuvėms? Gašlių moterų?

– Jos tikrai padėtų atsipalaiduoti.

Edvardas linktelėjo Luko draugų pusėn: būrelis gausėjo ir vis garsiau klegėjo, nes dabar buvo apsirūpinęs ne tik šampanu stipresniems gėrimams nuplauti, bet ir bokalais alaus.

– Jie, regis, atsipalaidavę.

– Prasčiokai, – atšovė Sigrida.

– Kur Mariela?

– Rikiuoja mergaites. Ką tik liepė joms įsivaizduoti, kad sėdi klasėje ir mokosi apie klimatą. Matai, apie klimatą ji ką tik mokėsi mokykloje.

Edvardas tebežiūrėjo į Luko draugus.

– Lukas tik šešeriais metais jaunesnis už mane, bet ta šutvė daro kitos kartos įspūdį.

– Dauguma jų viengungiai. Bent jau nevedę.

Edvardas gurkštelėjo šampano. Jis buvo šiltas ir rūgštelėjęs.

– Ar tau patinka būti ištekėjusiai? – atsainiai paklausė.

– Dažniau taip, – atsakė Sigrida.

– Tavo tiesumas. Tavo garsusis tiesumas. Prisimenu, per vestuves pasakiau, kad tu viena sąžiningiausių mano pažįstamų.

– Ir?

– Tu tokia tebesi.

– Ir? – pakartojo Sigrida.

– Ir kartais pasvajoju, kad nebūtum tokia atvira, nors ir suprantu, kad nepatikėčiau tavim, jei elgtumeisi kitaip.

– Mano nuomone, tavo naujoji brolienė akinamai graži, – tarė Sigrida, – bet pernelyg nebrandi pagal savo amžių. Kiek jai? Dvidešimt šešeri? Dvidešimt septyneri?

– Maždaug tiek. Iš tiesų daili. Žinok, tame būrelyje trainiojasi Ralfas. Ką jis ten veikia? Juk negali pakęsti nuobodžių vyriškų reikalų.

– Per vestuves žmonės labai keistai elgiasi.

– Turi omeny, – pasitikslino Edvardas, – angliškas vestuves.

– Aš taip nesakiau.

– Bet tau patiko mūsų vestuvės…

– Jos buvo švediškos.

– Ir Ralfo vestuvės…

– Jos buvo žavios, – tarė Sigrida. – Labai paprastos. Tavo tėvų sode su basa Petra. Kur Petra?

– Turbūt vaikosi vaikus.

Sigrida atsistojo.

– Einu jos ieškoti.

– O ką daryti man?

– Susirask tėvus, – patarė Sigrida. – Patikrink, ar tavo duktė nepadarė klaidų pasakodama vaikams apie El Ninjo srovės poveikį. Sužinok, kur mūsų vietos prie stalo.

– Lašiša ir braškės, – tarė Edvardas. – Rausvi valgiai. Vestuvių patiekalai. – Jis irgi atsistojo. – Tėtis prie tvenkinio. Kitas pliuškenasi vandenyje. – Jis patylėjo. – Nuogas žemiau juosmens.

Reičelė nenuleido akių nuo Ralfo. Jis atrodė baisiai. Ne bjauriai, ne, Ralfas negali atrodyti bjauriai, tiesiog sulysęs, išvargęs, juodi ratilai po akimis, vešlūs tamsūs plaukai sulipę į kuokštus, lyg būtų prastai apsikirpęs. Gal taip ir yra, nes iš visų trijų sūnų jam teko mažiausiai tuštybės, mažiausiai praktiškumo, mažiausiai pagarbos regimybei. Žinoma, susigrūdę į šeimos numerį viešbutyje, praėjusią naktį jie beveik nemiegojo, nė vienas, per pusryčius pasakė Petra, paskui Ralfas išėjo pasivaikščioti kaip vaikystėje, nuklydo į mišką ir grįžo paklaikęs ir sutrikęs, nes brovėsi per krūmus ir atžalyną. Ką gi, Ralfą visada buvo sunku suprasti, jis niekada nesilaikė įprastų elgesio normų, dėl to ir žavingas, bet ji tikisi – labai nuoširdžiai tikisi, kad jis pernelyg nenukamuoja Petros neprieinamumu ir nedėmesingumu.

Kai Ralfas ir Petra pasakė, kad norėtų susituokti, juodu su Antoniu užplūdo palengvėjimas ir džiaugsmas. Kaip tik Petros Ralfui ir reikia, pasakė juodu vienas kitam; Petra suteiks Ralfui pastovumo ir valios, kurių jam trūksta ir labai reikia. O šiandien, pamačius, kaip atrodo Ralfas, palikęs Petrą vieną tvarkytis su vaikais, nors jiems aiškiai reikia abiejų tėvų, Reičelei vėl kaip anksčiau širdį suspaudė nerimas ir rūpestis, kurio negali atsikratyti nuo tada, kai Ralfas išvydo pasaulį ir iškart atšlijo nuo jos, pirmą kartą bandančios priglausti jį prie peties.