Джоанна Троллоп: Marčios

– Esi ką nors numatęs? – paklausė Antonis.

Ralfas susikūprinęs sprendė sudoku su puodeliu sriubos rankoje. Trumpam pakėlė akis, bet neatsakė.

– Nenoriu vaizduoti nei priekabaus, nei pernelyg riboto tėvo, – tarė Antonis, – bet tau greitai trisdešimt, darei svaigią karjerą, nors ir neilgai, ir trainiotis motinos virtuvėje mokykliniu megztiniu ne pati tinkamiausia gyvensena.

Ralfas įsistebeilijo į tėvą.

– Aš nusipirkau namą.

– Ką?

– Nusipirkau namą.

– Kada…

– Anądien.

– Ralfai…

– Tai nesunku, – tarė Ralfas. – Išgirdau, pamačiau, patiko, nusipirkau.

– Kur jis?

– Žvirgždo gatvėje.

– Oi, Ralfai…

– Jis puikus. Su mažu kiemeliu. Ant gargžduoto kranto.

– Bet ką tu veiksi Žvirgždo gatvėje, kaip užsidirbsi pragyvenimui įsikūręs tokiame užkaboryje?

Stojo tyla. Ralfas sriūbtelėjo gurkšnį sriubos ir vėl įsistebeilijo į galvosūkį.

– Leisk man pačiam spręsti, a? – pasakė jis.

Kai Petra vėl pas juos atėjo, Ralfas buvo savo name, kurio parodyti tėvams kol kas nesutiko.

– Kodėl?

– Aš jį dažau.

– Tikrai? Vidų ar išorę?

– Vidų.

– Žavu. Kokiomis spalvomis?

– Baltai, – atsakė Ralfas.

– Gal tau reikia pagalbos? Užuolaidų, kokių nors daiktų? Galėtum sudaryti baldų, kurių tau reikia, sąrašą…

– Ne, mama, – atsakė Ralfas. – Ne. Ačiū.

Nei Reičelė, nei Antonis neužsiminė Petrai, kad Ralfas grįžo namo. Petra su Reičele pagamino lakštinių su jūrų gėrybėmis, paskui nuėjo į studiją ir žiūrėjo, kaip Antonis eksperimentuoja, teptuku liedamas juodą akvarelę. Jis piešė grifus, piktai besiruošiančius kovai, pakėlusius sparnus, atkišusius galvas. Petra sėdėjo šalia kaip pianisto natų vertėja ir įdėmiai žiūrėjo į jo teptuką. Antonis kartais pasakydavo: „Pravarčios ir kryptinės linijos“ arba „Kaip tau atrodo, ar geriau, kad tai veikiau diagrama negu piešinys?“, tačiau šiaip juodu sėdėjo tylėdami, tik degdamos krosnyje šnypštė ir traškėjo malkos.

Kai Antonis pagaliau paklausė: „Arbatos?“, Petra atsakė: „O, taip“; džiugiai, bet sykiu taip, lyg mielu noru lauktų, jei reikia, valandų valandas, paskui juodu išėjo iš studijos ir nužingsniavo per žvyrą į namus, o virtuvėje sukiojosi Ralfas baltais dažais aptaškytomis rankomis ir drabužiais. Antonis nesugavo Reičelės žvilgsnio.

– Petra, čia mūsų vidurinis, – tarė Reičelė. – Ralfas.

Petra žvelgė kažkur pro Ralfą.

– Labas.

– Labas, – atsakė Ralfas. Jis valandėlę luktelėjo. – Kodėl tavo vardas Petra? – galop paklausė.

– Taip vadinasi senovinis miestas Jordanijoje, – tarė Antonis pernelyg uoliai.

– Ne, – tarė Petra ir dirstelėjo į Ralfą. – Taip vadinasi šuo, kalė, „Mėlynojoje vėliavoje“.

– Kalė…

– Mano motina nieko nenutuokė apie Jordaniją…

Antonis vėl išsižiojo.

– Užsičiaupk, tėti, – tarė Ralfas ir nusišypsojo Petrai. – Nekreipk į jį dėmesio.

– Nesvarbu…

– Tai buvo garsi kalė… – nenutilo Antonis.

– Tėtis sako, kad tu pieši. Paukščius.

– Truputį.

– Iškepiau imbierinį meduolį, – tarė Reičelė. – Arbata su imbieriniu meduoliu.

– Labai atsiprašau. Tikrai. Turėjau prisiminti apie kalę… – tebegailestavo Antonis.

– Buvau išvykęs į Singapūrą, – pasakė Petrai Ralfas, – ten paukščiai kitokie. Visiškai. Labai ryškių spalvų. Ir rėksniai.

– Aaa…

– Iš didelių puodelių ar mažų? – paklausė Reičelė.

Ralfas atitraukė kėdę nuo stalo ir mostelėjo.

– Sėskis, Petra.

Ji be žodžių atsisėdo.

– Tada iš didelių, – nusprendė Reičelė. – Daugiau arbatos ir ji ilgiau neataušta.

Ralfas atsisėdo greta Petros. Antonis pastebėjo, kad dažais aptaškytos ne tik rankos, bet ir plaukai, net virš antakio tiškalas.

– Tu gimei Safolke? – paklausė Ralfas Petros.

– Taip, Ipsviče.

– Ilgėjausi Safolko. Kai buvau išvykęs. Maniau, noriu pakeliauti, bet grįžus palengvėjo.

Petra paėmė puodelį arbatos.

– Aš niekada niekur nebuvau išvykusi.

– O nori?

– Ko?..

– Išvykti.

Petra pirmą kartą įdėmiai pažvelgė į jį, o Reičelė išdrįso dirstelėti į Antonį. Negi Petrai nepadarys įspūdžio Ralfo grožis, kurį seni drabužiai ir kalkės tik išryškino?

– Ne, – atsakė Petra. – Ne, nenoriu. Manau… manau, sunykčiau.

– Sunykti, – tarė Antonis. – Geras žodis. Sunykti. Kaip ištikimas šuo…

– Palik šunis ramybėje, tėti.

– Imbierinio meduolio? Su datulėmis…

– Aš nusipirkau namą, – pasakė Petrai Ralfas ir atsikando meduolio.

Ji laukė.

– Prie pat jūros, – pasakojo Ralfas, – beveik vandeny. Pakrantėje, netoli nuo čia.

– Tikrai?

– Tokia atšiauri vieta, kad net įdomu.

– Man… patinka atšiaurios vietos, – nerūpestingai atsiliepė Petra.

– Jis neleido mums… – prabilo Antonis.

Tylėk, davė ženklą Reičelė, pjaustydama pyragą, patylėk.

Ralfas įsimetė į burną dar vieną meduolio gabaliuką. Kramsnodamas paklausė:

– Norėtum pamatyti?

Ji padėjo puodelį.

– Taip.

– Tai eime, – tarė Ralfas ir tebekramtydamas atsistojo.

– Bet jau temsta! – tarė Antonis. – Jūs nieko nematysit!

Petra irgi atsistojo. Ralfas ištiesė ranką, lyg ketintų ją apkabinti, vesti.

– Nuo jūros bus šviesu, – tarė Petra.

Ralfas jai nusišypsojo.

– Taip.

Petra grįžtelėjo ir tarė Reičelei:

– Ačiū. Ačiū už arbatą.

Reičelė linktelėjo. Paskui Ralfas beveik išstūmė Petrą pro virtuvės duris į akmenimis grįstą koridorių. Antonis su Reičele išgirdo trinktelint laukujes duris, paskui suburzgė Ralfo automobilio variklis ir sugirgždėjo žvyras.

Antonis pažvelgė į Reičelę. Abu šypsojosi.

– Ką gi, – tarė Antonis.

Reičelė iškėlė abi rankas, nykščius buvo sukryžiavusi smiliais.

– Laikiau špygas!

TREČIAS SKYRIUS

Medaus mėnesio Lukas išsivežė Šarlotę į Veneciją. Paskutinis Šarlotės meilužis dirbo Sityje, klestinčioje prekybos bendrovėje, atostogauti mėgdavo Tailande ir Maldyvuose, o laisvalaikiu tapdavo transvestitu ir atsiduodavo kokai. Dėl kokaino pomėgio Šarlotė galų gale pasibjaurėjo ir juo, ir narkotikais. Ji manė visais atžvilgiais esanti be galo tolerantiška, bet dėl narkotikų buvo nepalenkiama ir kai Lukas pirmą kartą pakvietė ją į pasimatymą, atsisakė taip griežtai, kad jis apstulbo.

– Ką reiškia „ne“? Kodėl atsisakai?

– Dėl to, ką mačiau praėjusią savaitę per Džulijos kviestinius pietus, – atkirto Šarlotė. – Nenoriu vėl susidėti su tipu, kuris pietauja koksu nuo veidrodėlio.

– Tik kartą…

– Tie, kas įjunkę į koką, nuobodūs, – pertraukė jį Šarlotė. – Baisiai nykūs. Jie suirzę, nes arba ką tik įsišovė, arba trokšta įsišauti. Nosis jiems amžinai varva, bet jie mano esantys žavūs, nors tėra baisūs nuobodos. Gasas buvo neįtikimai nykus. Maniau, įstengsiu su tuo taikstytis dėl skrydžių į Šri Lanką verslo klase, bet nepajėgiau.

Šis pamokslas uždegė Luką. Jis šiek tiek pažinojo Gasą, Sičio prekybininką, ir žinojo, kad Gasas uždirba tiek, kiek nė vienam Luko šeimos nariui nė nesisapnavo, net Edui, net Ralfui Singapūre, net tėčiui pelningiausiais metais. O juk Gasas buvo ne tik turtingas, bet ir gražus, sportiškas, turėjo butą Klarkenvele, jo brolis grojo roko grupėje. Bet jam nepavyko išlaikyti Šarlotės, nes ji neketino taikstytis su atgrasia Gaso priklausomybe, juolab prie jo prisidėti, todėl Luko akyse įgijo ypatingo žavesio, daug svarbesnio už jos grožį, energiją ir neabejotiną patrauklumą.