Juozas Aputis - Šviečiančios vilko akys

Per tas kelias dienas, praleistas prie jūros, pajuto, kaip gera vienam, kai iš tikrųjų esi ne vienas, o minioje, tarp daugybės žmonių, tarp daugybės — ir kaip niekur kitur nė su vienu nesusijęs. Toks įspūdis, kad tiktai čia žmonės esti toliausia vienas nuo kito, jų nei artina, nei skiria bendras darbas, reikalai, dažnai verčiantys daryti ne tai, ką norėtum. Vienintelis, didžiausias rūpestis brendant į vandenį ir paskiau plaukiant tolyn — žvilgtelti į drabužį, paliktą ant smėlio ar suoliuko, — tik toks rūpestis, visa kita — nesvarbu, tegu vaikščioja žmonės pirmyn ir atgal, tegu juokingai šokčioja prieš baltas bangas, tegu džiaugiasi ar baiminasi, kad neatsigautų per kaitrą aprimęs radikulitas.

Vienintelis rūpestis! Kad būtų šitaip!.. Paskendęs savo mintyse, matydavo paskirus, žmones, kai kuriuos įsidėmėdavo, jeigu jo keliuose jie pasitaikydavo ne vieną kartą, net imdavo juos sekti. Juokingai, gailiai vienakojis žmogus, palikęs į suoliuką atremtus ramentus, šuoliavo prie vandens, sunkiai iš smėlio traukdamas sveikąją ištreniruotą koją, ir tik vandeny pasijuto kaip žuvis: krito ant pilvo, krykšdamas šalia pūškavo gal dešimties metų berniukas, vis nuplaukdamas į šoną, ne — tėvas, taškydamas vandenį viena koja, imdavo greitai daryti ratą — tiesiai plaukti būdavo nelengva. Žvilgtelėjęs į šone likusį vaiką, lyg laivą į jo pusę pasukdavo kūną, tačiau po kurio laiko vėl imdavo tolti.

Trečia diena matė jauną gražią moterį, kuri, gal vienintelė čia tokia graži ir vieniša, savo grožio niekam nedemonstravo, nieko nepastebėjo, niekas jai buvo nesvarbu; išsirengusi ėjo pajūriu, dailiame krepšelyje nešdamasi drabužius, ir jis ne sykį pagalvojo, lydėdamas ją akimis, kaip traukia žmogų nekasdieniškas grožis ir nekasdieniškos būsenos. Imdavo vaizduotis, kaip randa progą su ta moterim susipažinti, kaip ją užkalbina, ne, ji, visai nelinkusi leistis į kokias tuščias kalbas, pasako kelis abejingus žodžius, pasako atsainiai, bet jaukiai, ir nueina, tačiau jis neatlyžta, kitą dieną ją vėl užkalbina, jis mato juodu abu einant pajūriu, jis naiviai pasitiki savim, jam rodos, kad moteris turi atsiverti, atskleisti savo paslaptį, ne sykį patyrė, kad šitaip su juo atsitinka, kad žmonės greitai ima pasakoti jam savo gyvenimą. Nuo tokio svetimų žmonių atsivėrimo būdavo ir gera, ir nesmagu. Gera, nes manydavo turįs kažką, kas žmones artina, turįs kokią sielos paslaptį, o liūdna todėl, kad suprasdavo, jog žmogus, atsivėręs kitam, menkai pažįstamam, yra silpnas, sugniužęs ir atsiveria irgi tokiam pat griuvenai, nekeliančiai jokio pavojaus. Žmogus, kuris iš pirmo žvilgsnio kitam žmogui nesukelia baimės, nerimo, yra silpnas žmogus.

Iš kur jis tai ištraukė?

Vis pagalvodavo apie tą vienišą moterį, iš kambario į pajūrį kartais išeidavo vien tik dėl jos, žiūrėdavo iš tolo, kol šovė blaivi mintis: būtų bjauru, jeigu tai įvyktų! Negalima moters išmušti iš jos originalios, jai privalios būsenos, negalima stumti į banalybę ir pačiam artėti prie jos, banalybių ir taip užtenka. (Banaliausia, kad jis tuojau pat pagalvojo, jog tą moterį iš jos privaliosios būsenos bemat išmuš kas nors kitas...) Pagaliau — visą laiką taip juk nebus: ateis diena, kai nei jis, nei niekas kitas tos moters nepastebės, o jei ir pastebės, tai žiūrės kaip į kiekvieną eilinį, nusibodusį žmogų, iš kurio nieko nebegalima tikėtis, tiktai kalbų apie vandens temperatūrą arba sinoptikų pranešimus, vaikų ir senelių ligas, sąnarių uždegimus, purvo vonias, kurių taip sunku gauti sezono metu, beveik neįmanoma be butelio konjako ar pinigo.

Kas antrą vakarą jis nueina ant jūros tilto — tikrais banalybės takais! Bet juk visi tokie takai, nėra išskirtinių, yra tiktai išskirtiniai žmonės. Argi įmanoma kiekvienam pasaulio žmogui surasti atskirą salą ir tenai įkurti atskiras vienišių valstybes? Tad nieko geriau, kaip gyventi kartu su visais ir nieko nematyti, nieko neįsileisti, galvoti, kas tau patinka, traukti tiltu iki galo, girdint, kaip po kojomis maloniai bilda naujos pušinės lentos. Sustojęs gali žiūrėti į murzinai rausvą horizontą ir vaizduotis, ką tik nori, ir galvoti, ir matyti, ir jausti. Kurorto paaugliai, lupdami basomis įdegusiomis kojomis į tilto diles, nulėkė į kitą kraštą, ropščiasi ant turėklų, o iš ten lyg žąsiukai šoka į vandenį, šoka po kelis, ne iš karto, kiti pasilieka žiūrėti, vertinti šuolių; kai pirmieji išnyra iš vandens ir nusipurto šlapius plaukus, šoka antrieji, ir vienam iš antrosios grupės pavyksta dailiau panirti į vandenį, ilgiau išbūti panirus, ir tada pirmieji, jau seniai plūduriuojantys ant vandens, kaip žąsiukai smunka vandenin ir iškišę kojas taškena jomis kaip delnais — ploja laimėtojui. Vienas ilgai plūduriuoja vandeny, praleido jau kelias grupes, kažkaip nenoromis kabinasi į tilto stulpus ir sijas, užsikoręs ar draugams, ar pats sau šneka:

— Trauk mėšlungis kuoji.

— Kad tu per ilgai kiurksojai vandeny. Užteks, lipk... — atsirėmusi į turėklus iš

viršaus jam sako gražaus veido senutė, mylinčiomis akimis žiūrėdama į pamėlynavusį

vaiką, kuris, išgirdęs jos žodžius, beregint atkunta, mauna apačioj padarytu siauru

tilteliu, spėdamas gražiajai senučiukei atsikirsti:

— Kas saki?

— Tu pats sakai...

Bet berniūkštis jau vaikų būryje, jau vėl kariasi ant raudonų turėklų ir nuo jų lyg nusmailintas pagalys neria į jūrą.

Antai — dešiniajame jūros pakrašty — vienas ar viena kaip užsimojo plaukti, taip ir duodasi: vis tolsta nuo kranto ir vis artėja prie tilto. Tenai, pliaže, pasigirsta moters balsas:

— Gana. Grįžk...

Balse dar nė lašo baimės, girdėti slapto pasididžiavimo gaida, plaukianti galva vis tolsta, artėja prie tilto, rodos, po vandeniu tempia ją kokia virvė, jau ne vieno akys pakrypo į tą pusę — taip maža rudeniop nuotykių kurorte — ta senutė, irgi žiūrėjusi į galvą, vis taisinėjusis akinius, dabar plaukiančią galvą pameta iš akių; sunerimusi ji sako savo kaimynei:

— Tas, kur plaukė, jau dingo... Jau jo nebėr. Gal grįžo?

— Tebėr. Ar nematai?

— Kur? Kur?

Plaukiantysis jau apsisuka, ir visų dėmesys nebe tas. Lyg atgal grįždamas jis negalėtų prigerti... Jis dar būtų negrįžęs, jei moteris ant kranto lieptų, jei nerimautų, bet ji tyli, negirdėti balso, tad dabar jis gali pasikliauti savo galva.

Mėgstame išsišokimus, mažutėlaitį ūgtelėjimą virš kasdienybės!

Plūkauja būrelis nusipenėjusių ančių, lyg kokius kastuvėlius prieš bangas atkišusių plačius snapus, — matyt, jos žino, ką į snapus gali atvaryti baltais dribsniais putojantis vanduo; ir iš tikro — antys pasidarbuoja savo plačiais snapais, kažką nuvaro jais į atsikišusius gūžius; gal į tuos kaulinius jų bučius patenka žuvytės?

Žmonių jau mažėja, tiltą ima supti sutemos, jau vos begalima įžiūrėti artėjantį prie ano kranto plaukiką, jau brenda, nebeplaukia, dabar jo galva nuo čia, nuo tilto, atrodo lyg pamauta ant baslio, antys nučiuožė tolyn — išsigando tamsos ar pagaliau pabūgo šokinėjančių vaikų.

Žvilgsnis sustoja ties tolimu, miglotu violetiniu horizontu, švelniai kutenantis ilgesys, skaidrus gerumas persmelkia visą. Pagalvojo, kaip baisu dabartiniam žmogui, kuris palyginti nemažai žino, nemažai girdėjo, o taip nedaug ką gali padaryti ir taip nedaug ką yra matęs.

Ten, kitame krante, dabar irgi vakaras, gal pavakarys, gal ir ten per smėlį išdidžiai vaikščioja kasdienines smulkmenas paniekinusi moteris, nuo tokio tilto ar stulpo šokinėja vaikai, gaudžiant varpams, senutės traukia į bažnyčias, metų susukiotais pirštais laikydamos gležnus anūkų pirštelius.