Juozas Aputis: Šviečiančios vilko akys

Pasitikti dažnai ateidavo brolis. Kartais pasitikdavo toli nuo namų, prie Balčios, kartais arčiau, kartais tik spėdavo išeiti į kiemą, žengti kelis žingsnius už kūdros — brolis buvo vyresnis, jis jau pajungtas į visus darbus, būdavo pavargęs, ir nesvarbu, nelabai svarbu, kur pasitikdavo! Svarbiausia juk — viltis: tave pasitiks! Viltis, kad prie tavęs kas nors prieis, kai pailsęs išroposi ant smėlio kranto!

Nesąmonė! Visai ne tada į galvą šovė tokia mintis! Dabar, einant jūros tiltu, dabar, kai pamatė horizonte tuos vilkiškus žiburius. Gal sėsti į pasitaikiusią mašiną ir mauti į kaimą, pas brolį — ir pasakyti jam: „Broli, niekada apie tai nesam pašnekėję, gal nė karto tau žmoniškai nepasakiau ačiū... Zinai, kai eidavai manęs pasitikti, drebėdamas iš baimės, išsproginęs akis naktį žiūrėdavau priešais save į tolį, laukdamas tavęs ir tavo žiburio, bėgdavau į namų pusę ir vis galvodavau, galvodavau... Kad aš padarysiu, kad nuveiksiu... Ką nors... Net dabar nejauku tai sakyti, bet juk šitaip buvo. Taip galvodamas aš pasijusdavau drąsiau, imdavo atrodyti, kad manęs jau bijo visi, kas galėtų padaryti ką bloga. Sykį tu ištarei: „Tai kad čia visiems aišku — žinoma, jog tau daugiau skirta negu mums, kurie liekam namuose... Tiktai..."

Ačiū tau už tą šešių raidžių žodį. Tada jo nesupratau, dabar suprantu. Tiktai viskas iš tolo atrodo gražiai, tiktai vaikystėje ir jaunystėje vejamės iliuzijas kaip raganas ant šluotų, tiktai...

Padarysiu, nuveiksiu! Graudžiai gėda. Gal grįžti atgal, pasilypėti ant tilto turėklų ir švystelti į vandenį kaip tie vaikiūkščiai? Ne — jokių kalbų apie turėklus! Tolyn, jūra jau nuščiuvo, nebegirdėti, gluosniai ir pušelės slopina ūžesį, jau pereita Balčia, jau Mėlinio sodyba, loja šunes, gerai, kad loja, žmonės ant langų užtraukė palaikes užuolaidas, moteriškė išeina į kiemą ir vadina šunį, ciū ciū, ne tiek šunį, kiek nori užkalbinti nematomą žmogų, nori sužinoti, kas jis toks — jei pažįstamas — ramiai miegos naktį, jei neatsilieps — vartysis lovoje ir vis baimingai lauks kažko lauks.

— Čia aš, dėdina...

— A... Taip vėlai. Ar tavęs nepasitiks?

— Pasitiks... Nežinau... Kiekvieną vakarą pasitinka.

— Tėtis?

— Nežinau, kas šiandien. Daugiausia brolis.

— A...

Ir jai gera, Mėlinienei, ir jam — nereikia baimintis užkalbinti kad ir naktį, dabar puskilometrį jis eis kartu su Mėliniene, su jos žodžiais, su jos pririštu šunim; o kai pasibaigs tas puskilometris, kai atsigręžęs (baugu, baugu atsigręžti!) nebematys Mėlinių trobos šviesų, tada — pirmyn, bėgte pirmyn, tenai, iš anos pusės, jau išskubėjo brolis, tai kas, kad nematyti jo žibinto, bet jau išėjo, jau maknoja lapkričio purvą. Barška medinė dėžutė, kliūva už Mėlinio alksnių, kleksi knygos. Tekinas leidžiasi pirmyn, brolis, matyt, išgirdo, sustojo, vaikas junta, kaip trankosi krūtinėj širdis, brolio žibintas nejuda, o vaikas klampoja per purvą, jau visai čia pat, tačiau kodėl taip žemai tas brolio žibintas, ir nė kiek nešvytruoja, gal pastatė ant žemės ir degasi cigaretę, bet kodėl nematyti degtuko ugnelės, nematyti ir brolio šešėlio, visada matydavo, akys naktį priprasdavo. Kažkoks baisumas lenda iš po žemių ir kaip gyvatė palmėmis (kuriam pusrutuly tos palmės?..) rangosi į viršų. Sustoja nei gyvas, nei miręs. Stovi ir tasai, dabartinių jo sapnų vilkas. Matyti į šonus nusuktos ausys, pasišiaušę gaurai, ir dabar ta prakeiktoji gyvatė turi išlėkti jam iš burnos, jeigu neišlėks — užsmaugs negyvai. Ir vaikas surinka:

— Aaaaaa!..

Surinka tiktai vieną kartą ir vieną vienintelį garsą, bet tokį klaikų, kad vilkas priešais stovi neilgai — duodasi į šalį ir dingsta krūmuose, nė neatsigręžęs. Tiktai sapnuose jis, velnias, visada atsisuka — sapnuose jis žino, kaip vaikas tada bijojo, kad neatsigręžtų!

Dabar jau galima eiti, galima eiti tuojau pat, jeigu klausytų kojos, bet jos linksta per kelius. Jeigu neini tu, tai eina prie tavęs — eina, artėja, švytruoja žiburys. Brolis!

— Tu? — klausia jis ramus. — Kas čia taip šaukė? Ar tu? Kas atsitiko?

Jis tyli. Brolis ima jam už rankos, perbraukia delnu per kaktą.

— Paskui pasakysiu... — nuplėšia du žodžius nuo sudžiūvusio gomurio. Paskui, nes negali žinoti — gal vilkui nepatiks, kad apie jį čia šneka, gal jis girdi, šiąnakt, kai yra brolis, nedarys nieko, o rytoj? — Paskui... Kai pareisim... — mikčioja jis, aiškiai matydamas, koks didelis jo brolis.

Paskui, vėliau. Vėliau jis pasakė, ir niekas namie nenorėjo patikėti. Vėliau — sapnai. Vėliau yra dabar. Tegu prieina prie jo, išropojusio ant smėlėto kranto, vaikeliukai, tegu nesibaido ir suaugę — patikėkit, turi jis ką pasakyti. Nukeliaukit visi prie baigiančio išdžiūti Balčios upelio, prie Mėlinio sodybos pamatų, nuvažiuokit traukiniu į Dzūkiją. O gal palaukit Žemaičių paplentėj nakties, o paskui keliaukit visi kartu takais per krūmus, per Balčios šlaitus. Pamatykit patys — šviečia tenai, šviečia vilko akys!..