Susan Mallery - Saldžios šnekos

Klerė Keis prišoko prie telefono, tikėdamasi išgirsti piktą vadybininkės balsą – net ir su ja kalbėtis būtų daug maloniau nei rūšiuoti stirtą skalbinių, sumestų viduryje kambario.

– Klausau.

– Sveika, Klere. Čia Džesė.

Ne vadybininkė – Klerė lengviau atsikvėpė.

– Kokia dar Džesė?

– Tavo sesuo.

Klerė metė į šalį palaidinę ir susmuko ant sofos.

– Džese? Ar čia tikrai tu? – susijaudinusi paklausė.

– Aha. Staigmena.

Staigmena – ne tas žodis. Klerė jau daug metų nematė jaunėlės sesers. Nuo tėvo laidotuvių. Klerė norėjo bendrauti su šeima, tačiau išgirdo, kad yra nepageidaujama, jos niekas nelaukia ir nelauks. Įspūdžiui sustiprinti buvo pasakyta, kad Džesė ir Klerės sesuo dvynė Nikolė neištiestų jai pagalbos rankos, net jeigu partrenktų autobusas.

Klerei, priblokštai ir kamuojamai prisiminimų, užgniaužė kvapą. Pasijuto lyg pervažiuota ir palikta vidury kelio. Džesė ir Nikolė buvo jos šeima. Kaip seserys galėjo taip tą atstumti, taip paniekinti?

Nežinodama, kaip pasielgti, ji paliko gimtąjį miestą ir daugiau ten nė kojos nekėlė. Ištisus septynerius metus.

– Taigi, – apsimestinai linksmai čiulbėjo Džesė – Kaip gyveni?

Klerė atlošė galvą ir apsidairė po netvarkingą būstą. Krūva nešvarių skalbinių, prie fortepijono numestas atviras krepšys su pluoštu neperskaitytos korespondencijos, o vadybininkė buvo pasirengusi jai gyvai nudirti kailį, jei nepadarysi, kas liepta.

– Puikiai, – pamelavo ji. – O kaip jūs?

– Pasakiškai, tik Nikolei dabar nelabai gerai.

Klerė tvirčiau suspaudė telefono ragelį.

– Kas Nikolei?

– Nieko… Kol kas. Jai operuos tulžį. Nenormali padėtis ar kažkokios kitos bėdos, tiksliai neprisimenu. Šiaip ar taip, jos negali operuoti tuo būdu, kai lieka tik mažas randelis. Lapa… kažkaip panašiai.

– Tai laparoskopija, – išsiblaškiusi sumurmėjo Klerė žvelgdama į laikrodį. Po pusvalandžio jai prasideda seminaras.

– Teisingai. Jie ruošiasi ją pjaustyti kaip arbūzą, to-dėl pailgės sveikimo laikas. Reikės laikytis specialios dietos ir visa kita. Aš mielai ją slaugyčiau, tačiau šiuo metu negaliu. Viskas… ne taip paprasta. Mes su Nikole pasitarėme, gal tu galėtum grįžti namo ir ja pasirūpinti. Ji būtų labai dėkinga.

„Namo“, – pagalvojo Klerė. Ji gali grįžti namo. Į namus, kuriuos vargiai beprisiminė, bet apie kuriuos nuolat svajojo.

– Maniau, judvi su Nikole manęs nekenčiate, – sušnibždėjo ji norėdama tuo tikėti, bet ir baimindamasi.

– Mes tada buvome prislėgtos ir sutrikusios, tai tik emocijos. Paskui dažnai kalbėdavome, jog reikia susisiekti su tavimi. Nikolė norėjo pati tau paskambinti, bet dabar nelabai kaip jaučiasi, be to, bijo, kad atsisakysi. Dabar jos nėra su manimi.

Klerė atsistojo.

– Aš niekada neatsisakyčiau. Aišku, kad grįšiu. Iš tikrųjų to noriu. Judvi esate mano šeima.

– Puiku. Kada galėsi?

Klerė apžvelgė netvarką, tapusią jos gyvenimo būdu, pagalvojo apie piktus agentės Lizos skambučius. Dar ketino nueiti į seminarą, o savaitės pabaigoje turėjo skaityti kelias paskaitas.

– Rytoj, – ryžtingai tarė. – Aš parvyksiu rytoj.

– Nušauk mane, – baigusi šluostyti virtuvinę spintelę išpoškino Nikolė Keis. – Tikiuosi, Vajatai, tu turi ginklą. Nušauk.Aš parašysiu raštelį,kadtai padareine savo noru.

– Labai apgailestauju. Mano namuose nėra jokių ginklų.

„Kaip ir mano“, – niūriai pagalvojo Nikolė ir sviedė pašluostę į kriauklę.

– Tos sumautos operacijos blogesniu laiku paskirti negalėjo, – suburbėjo ji. – Sako, galiu tikėtis į darbą sugrįžti tik po šešių savaičių. Šešių. Kepykla juk negali veikti pati viena, niekieno neprižiūrima. Tik nedrįsk sakyti, kad galiu paprašyti Džesės pagalbos, Vajatai.

Vyro, su kuriuo ketino skirtis, netikras brolis Vajatas iškėlė rankas aukštyn.

– Prisiekiu, neištarsiu nė žodžio.

Ji tikėjo juo. Ne todėl, jog būtų maniusi, kad jį išgąsdino – Vajatas suprato: jeigu ją kamuoja tulžies skausmai, tai labiausiai – dėl sesers Džesės išdavystės.

– Negaliu pakęsti. Tiesiog bjauru, kad mano kūnas taip mane išduoda. Kuo aš nusikaltau? Vajatas atstūmė kėdę nuo stalo.

– Sėskis. Grauždamasi nieko nepakeisi.

– Iš kur gali žinoti?

– Spėju.

Nikolė pliumptelėjo ant kėdės, nes tai buvo geresnė išeitis nei ginčytis. Kartais ji stebėdavosi, kad išvis dar turi jėgų kam nors prieštarauti.

– Kažin ar ko nepamiršau? Rodos, viską padariau. Tu juk turėsi omenyje, kad aš kurį laiką negalėsiu rūpintis Eime.

Eimė buvo Vajato aštuonmetė dukra. Nikolė prižiūrėdavo ją kelias popietes per savaitę. Vajatas palinko į priekį ir uždengė delnu jos mažutę plaštaką.

– Nurimk, tu nieko nepamiršai. Aš kas antrą dieną užbėgsiu į kepyklą. Ten dirba geri, tau ištikimi žmonės, jie myli ir gerbia tave. Viskas bus gerai. Po kelių dienų būsi namie ir galėsi ramiai sveikti.

Nikolė suprato, kad Vajatas turi omenyje ne tik operaciją, bet ir jos vyrą, su kuriuo ruošėsi skirtis.

Nenorėdama galvoti apie tą šunsnukį Dru ji įsispitrino į Vajato ranką ant savosios. Jo rankos didelės – bauginančios, kietos, su nuospaudomis. Šis žmogus žino, ką reiškia darbas. Yra doras, linksmas, puikiai atrodo. Nikolė pažvelgė į jo tamsias akis.

– Kodėl aš ne tave įsimylėjau?

Jis nusišypsojo.

– Ir aš ne tave, vaikeli.

Jie vienas kitam puikiai tiko… trūko tik potraukio, suvedančio vyrą ir moterį.

– Mums reikėjo labiau pasistengti, – sumurmėjo Nikolė. – Pabandyti kartu miegoti.

– Pagalvok apie tai minutę ir pasakyk – ar tokia mintis tave užveda?

– Nežinau.

Atvirai kalbant, mintis apie seksą su Vajatu jai nekėlė jokių emocijų, jis buvo labiau kaip brolis. Jo brolis Dru dabar ją panašiai veikė, bet anksčiau juodu būdami drauge kibirkščiuodavo ir net užsiliepsnodavo.

Ji šiek tiek atsitraukė ir nužvelgė Vajatą.

– Užteks apie mane. Tau reikia dar kartą vesti.

Jis siektelėjo puodelio kavos.

– Ačiū, apsieisiu.

– Eimei reikia mamos.

– Nėra jau taip blogai.

– Aplink daugybė puikių moterų.

– Be savęs, paminėk nors vieną.

Nikolė minutėlę mąstė, pagaliau atsiduso.

– Gal kitą kartą grįšime prie šios temos?

Klerė atskrido į Sea Tac oro uostą ankstyvą popietę ir buvo patenkinta, kad ryžosi tuojau pat leistis kelionėn. Ji netgi iš anksto išsinuomojo automobilį. Kitą kartą būtų sėdusi į taksi, bet dabar turėjo važiuoti į ligoninę, paskui į kepyklą. Ir Nikolė galėjo turėti kokių nors pavedimų. Šiaip ar taip, ratai po ranka visada praverčia.

Pasiėmusi iš bagažo skyriaus du didelius lagaminus Klerė nuvilko juos link eskalatoriaus. Takas iki automobilių stovėjimo aikštelės buvo ilgas, o lagaminai nelengvi. Sunkiai alsuodama šiaip taip ji pasiekė elevatorių, kuriuo reikėjo nusileisti iki mašinų nuomos punkto. Nusigavusi iki „Hertz“ įmonės biuro jau gailėjosi, kad apsivilko ilgą vilnonį apsiaustą. Prakaitas varvėjo per nugarą, kašmyro megztinis lipo prie kūno.

Stovint eilėje krūtinę maudė iš jaudulio, kad po tiek metų vėl atskrido į gimtąjį miestą nusiteikusi suartėti su seserimis. Joms pasitaikė dar viena proga. Ji į tai nenumos ranka.

Darbuotoja parodė jai prieiti prie langelio. Sunkiai vilkdama lagaminus Klerė prisiartino.

– Labas. Aš užsisakiau automobilį.