Susan Mallery - Saldžios šnekos

Klerė kiek suraukė antakius.

– Visa tai gryniausia nesąmonė. Kodėl Džesė turėtų meluoti? Arba jūs?

– Aš nemeluoju.

Klerė atrodė smarkiai sutrikusi ir Vajatas beveik patikėjo jos nuoširdumu. Reikėjo pripažinti, kad visas šis jovalas – Džesės rankų darbas. Klausimas – kodėl ji taip pasielgė? Sumanė dar labiau pabloginti seserų santykius ar iš tiesų norėjo padėti Nikolei? Džesę buvo sunku perprasti, o juo labiau suvokti jos elgesio motyvus.

– Aš pasilieku, – tarė Klerė. – Sakau, kad žinotumėte. Važiuoju į ligoninę ir…

– Ne.

– Bet aš…

– Ne.

Klerė pažvelgė į jį.

– Jūs labai užsispyręs.

– Tiesiog saugau tai, kas man brangu.

Kažkas blykstelėjo jos akyse. Lyg ir liūdesio šešėlis, bet Vajatas nenorėjo aiškintis.

– Gerai, palauksiu namie, kol Nikolė grįš. Tada galėsime pasikalbėti apie tai, kas čia vyksta.

– Būtų lengviau, jeigu iškart skristumėte į Niujorką.

– Man lengva nebūna. Niekada nebuvo. Tikriausiai tai profesinė rizika.

Vajatas nesuprato, apie ką ji kalba. Nejaugi mano, kad kas nors patikės, jog sunku skambinti pianinu turtingiems žmonėms nuostabiuose Europos miestuose?

Jis gūžtelėjo pečiais. Juk negali jėga priversti Nikolės seserį dingti iš akių. Kol ji netampo Nikolei nervų ligoninėje, jis gali būti ramus.

– Vadinasi, ji grįš namo po kelių dienų?

– Panašiai.

Klerė nusišypsojo.

– Jūs atkakliai stengiatės suteikti man kuo mažiau informacijos, pone Naitai, bet nuslėpti Nikolės grįžimą bus sunku, nes gyvensiu tuose pačiuose namuose.

– Vadinkite mane Vajatu. Juk nesu jūsų viršininkas, o jūs ne mano bankininkė.

– Ar jūsų darbuotojai kreipiasi į jus pavarde?

– Ne, čia tik toks posakis.

– O mano bankininkas vadina mane Klere.

– Mano bankininkas ne.

Jos šypsena išblėso.

– Aš jums labai nepatinku.

Jis nesivargino ką nors pasakyti.

– Juk jūs net nepažįstate manęs, – tęsė Klerė. – Kažin ar tai teisinga.

– Apie jus į valias prisiklausiau. Ji įsitempė, tarsi būtų perlieta rimbu. „Savimyla ir jautri – velniškas derinys“, – niūriai pagalvojo Vajatas.

Klerė apsisuko ir išėjo iš cukrainės. Vajatas nusekė iš paskos – norėjo įsitikinti, kad ji tikrai sėda į automobilį ir išvažiuoja. Apsidairė tikėdamasis pamatyti kokį ilgą limuziną arba mersedesą, tačiau pamatė tik vidutinio dydžio keturių durų automobilį, kurio užpakalinė sėdynė buvo apkrauta lagaminais.

– Oho, tiek atsivežėte, kad netilpo į bagažinę? – neiš tvėrė nepasišaipęs Vajatas. Sustojusi prie automobilio ji pažvelgė į jį ir tarė:

– Ne, ant sėdynės visas mano bagažas.

– Esate nusistačiusi prieš daiktų vežiojimą bagažinėje? Ar bijote nusilaužti nagą?

– Aš, kaip čia buvo aiškiai pasakyta, skambinu pianinu. Ir neauginu ilgų nagų. – Ji atsitiesė, buvo matyti, kad stengiasi susiimti. – Minėjau, jog gyvenu Niujorke, ten aš neturiu automobilio. Ir apskritai beveik nevairuoju. Todėl nesugebėjau atidaryti bagažinės.

Dabar Vajatui paaiškėjo, kodėl ji taip stengiasi susivaldyti. Laukia, kad jis pultų padėti. Be abejonės, tai būtų gražus poelgis, jis galėtų sugalvoti šimtus pigių būdų pasipuikuoti. Bet kaip galima nemokėti atsidaryti bagažinės? Net jo aštuonmetė dukra tai sugebėtų.

Jis vos susilaikė balsu nepasakęs to ir dar daugiau, bet nepasakė, nes ji kaip tik šito iš jo ir tikėjosi; kita vertus, nors Klerė jam ir nepatiko, atrodė labai pažeidžiama. Vajatas galėjo pasielgti kaip paskutinis šunsnukis, bet nebuvo priekabiautojas nei chuliganas.

Priėjęs jis paėmė iš jos rankos raktelius ir parodė prikabintą pultelį.

– Ar niekada nesate mačiusi tokio daikčiuko? Tie maži piešinukai rodo mygtukų funkciją. – Jis paspaudė vieną, bagažinė pokštelėjusi atsidarė.

Klerė jam nusišypsojo.

– Rimtai? Viskas taip paprasta. – Ji apėjo aplinkui ir pažvelgė į bagažinę. – Didžiulė. Galėjau pasiimti daugiau daiktų. Ar yra dar kokių mygtukų?

Ji labai susijaudino, automobilio užrakto pultelis tikrai nebuvo to vertas.

– Jūs ne kažin kiek apie tai nutuokiate, tiesa?

Jos šypsena dar labiau paplatėjo.

– Mažiau, nei jūs manote.

– Taip, yra dar durų užrakinimo, atrakinimo ir signalizacijos mygtukai.

– Kaip įdomu. – Klerė atrodė lyg vaikas, gavęs naują žaislą. Ir tik gaišino jam laiką. – Dėkoju. Jaučiausi kaip kvaiša automobilių nuomos aikštelėje. Stovėjau ir nežinojau, ką daryti. – Ji suraukė nosį. – Būtų dar nieko, jei reikėtų tik vairuoti. Ar greitkeliu būtina taip pašėlusiai lėkti?

Vajatas nežinojo, ką ir galvoti. Sprendžiant iš retų Nikolės komentarų apie seserį, ja verčiau nepasitikėti. Ir nors atrodė visai niekam tikusi, nepasakytum, kad būtų šalta ar išdidi.

Vajatas tuoj priminė sau, kad tai ne jo reikalas.

Jis grąžino raktelius Klerei. Sekundę, o gal ir dvi, jų rankos susilietė. Jo pirštų galai brūkštelėjo jai per delną. Visai atsitiktinai. Atrodė, kad trenkė žaibas.

„Po velnių, kad ją kur perkūnas, – niūriai nusikeikė mintyse ir atitraukęs ranką susigrūdo į švarko kišenę. – Jokiu būdu. Tik ne ją. Viešpatie brangus, bet kurią kitą, tik ne ją.“

Klerė kažką čiauškėjo, turbūt dėkojo. Vajatas nesiklausė. Galvoje sukosi viena mintis: kodėl iš visų pasaulio moterų kaip tik su šia jį nutvilkė nepakeliamas, svaiginantis geismas?

Ramus moteriškas balsas iš GPS aparato vedė Klerę link namų, kuriuose ji praleido pirmus šešerius gyvenimo metus. Surado vietą automobiliui siauroje gatvelėje priešais namą. Palei pat įvažiuojamąjį keliuką ir jai neliko nieko kito, kaip įsiterpti kone skersai. Nebuvo ko nė svajoti, kad sugebės įsisprausti tarp kitų automobilių prie namo.

Išjungusi variklį Klerė išlipo ir užrakino paspaudusi pultelį. Jausdamasi kvailai patenkinta savimi apėjo namą ir surado atsarginį raktą, paliktą kaip tik ten, kur Džesė ir sakė. Atrakinusi užpakalines duris įžengė vidun.

Ji nebuvo čia beveik dvylika metų. Prisiminė vieną liūdną naktį, kurią praleido po šiuo stogu motinai mirus. Tą naktį Džesė spoksojo į ją kaip į prašalaitę, o Nikolė neslėpė priešiškumo. Ne, Nikolė nesitenkino tylia jausmų išraiška. Būdama šešiolikos ji jau neieškojo žodžio kišenėje.

– Tu nužudei ją! – rėkė tada Nikolė. – Pirmiausia atėmei ją iš mūsų, o paskui nužudei. Niekada tau neatleisiu. Aš tavęs nekenčiu! Aš tavęs nekenčiu!

Liza, Klerės agentė, tada ją išsivežė. Iki laidotuvių pabaigos jiedvi apsistojo „Keturių sezonų“ viešbutyje.

Paskui išvyko į Paryžių. „Pavasaris – Paryžiuje“, – nusprendė Liza. Šio miesto grožis turėjo padėti Klerei atsigauti.

Bet nepadėjo. Laikas užgydo žaizdas, tačiau lieka randai. „Pavasaris Paryžiuje.“ Šie žodžiai jai visada primindavo dainą, o daina – motinos mirtį ir Nikolės neapykantą.

Nuvijusi šalin prisiminimus Klerė įžengė į virtuvę. Ji atrodė visiškai kitaip – įrengta šiuolaikiškai, gal todėl ir didesnė. Matyt, Nikolė atnaujino namus arba bent kai kuriuos kambarius. Žingsniuodama per pirmą aukštą pamatė, kad keli nedideli kambariukai virto gerokai didesniu vienu. Dabar tai buvo erdvi svetainė, apstatyta patogiais šiltų spalvų baldais, palei vieną sieną pastatytas plokščiaekranis televizorius ir kiti elektroniniai prietaisai. Valgomasis liko nepasikeitęs. Nedidelis miegamasis šiame aukšte virto jaukiu darbo kambariu.

Namuose buvo tamsu ir šalta. Susiradusi termostatą Klerė įjungė šildymą. Keli šviestuvai kiek pagyvino vaizdą, bet nuo to namai netapo svetingesni. Turbūt jie buvo niekuo dėti. Priežastis tūnojo joje ir prisiminimuose, kurių neįmanoma atsikratyti.