Susan Mallery - Saldžios šnekos

– Pavardė?

– Klerė Keis.

Ji išsitraukė vairuotojo pažymėjimą ir platininę kredito kortelę. Moteris atidžiai patikrino jos vairuotojo pažymėjimą.

– Turite draudimą ar norite dabar įsigyti?

– Įsigysiu dabar.

Tai buvo lengviau negu stengtis išaiškinti, kad ji neturi ir niekada neturėjo nuosavo automobilio. Pažymėjimą turėjo nuo aštuoniolikos metų, kai visiems buvo privaloma lankyti užsiėmimus ir laikyti egzaminą.

– Jokių nuobaudų neturite, avarijų nepadarėte? – pasiteiravo darbuotoja.

– Nė vienos.

Klerė nusišypsojo pagalvojusi, kad norint gauti nuobaudą ar padaryti avariją reikia vairuoti, o ji tai darė gal kokius du kartus per pastaruosius dešimt metų.

Užpildžiusi keletą įvairių dokumentų blankų Klerė atgavo vairuotojo pažymėjimą ir kortelę.

– 68 numeris. Tai malibu 1 1 „Chevrolet Malibu“ – vidutinės klasės automobilis, gaminamas koncerno „General Motors“. (Čia ir toliau – vert. past.) . Jūs prašėte vidutinio didumo. Galiu duoti ir didesnį, jeigu norite.

– Kieno numeris 68? – sumirksėjo Klerė.

– Jūsų automobilio stovėjimo vietos. Raktelius rasite viduje.

– Dėkui. Ne, didesnio nereikia.

– Gal norite žemėlapio?

– Labai praverstų, ačiū.

Įsikišusi žemėlapį į rankinę Klerė išsitempė lagaminus lauk. Pamatė eilėmis sustatytus automobilius, kurių stovėjimo vietos buvo aiškiai pažymėtos. Prie 68 numerio stovėjo sidabrinis malibu.Automobilis buvo keturių durų ir atrodė didžiulis. Klerė nurijo seiles. Ar tikrai ketina vairuoti? Nusprendė šį klausimą apsvarstyti vėliau. Pirmiausia reikia kažkaip išsibrukti iš aikštelės…

Pirmas iššūkis – kaip nors sukišti lagaminus į bagažinę. Nežinojo, kaip ją atidaryti – nebuvo nei mygtukų, nei rankenos. Ji pastukseno, paspaudinėjo antvožą, bet Klerė subliūško bagažinė nejudėjo iš vietos. Tada numojusi ranka įgrūdo lagaminus ant užpakalinės sėdynės.

Dar kelias minutes užtruko, kol sureguliavo vairuotojo sėdynę, kad kojomis pasiektų pedalus. Įkišusi raktelį į spynelę pasuko. Variklis iškart sučiaudėjo. Klerė rūpestingai pataisė veidrodėlius pagal save ir giliai įkvėpė. Jau buvo beveik pasiruošusi važiuoti.

Tada įjungė GPS navigacijos aparatą, kuris ją pasveikino prancūziškai. Klerė nustebusi spoksojo į prietaisą. Kas čia dabar? Paspaudė dar kelis mygtukus, tačiau niekas nepasikeitė. „Na, – pamanė, – aš moku prancūziškai, bet ne taip gerai, kad būtų kokios naudos važiuojant. Ir be užsienio kalbos į valias painiavos.“ Ji spaudinėjo mygtukus, kol persukusi daniškus ir japoniškus balbatavimus pagaliau išgirdo malonų moterišką balsą, kalbantį gražia anglų kalba.

Baigusi skaityti instrukciją Klerė surinko kepyklos adresą. Pamiršo paklausti Džesės, kurioje ligoninėje Nikolę operuos, todėl protingiausia pradėti nuo kepyklos. Galiausiai drąsindama save ryžosi pajudėti iš vietos.

Ėmė spausti krūtinę. Ji stengėsi nekreipti dėmesio į dilgčiojimus, kurie iš nugaros persimetė į visą kūną. „Ne dabar, tik ne dabar, kai reikia susikaupti ir vairuoti“, – išsigando Klerė. Ji užsimerkė, giliai įkvėpė ir stengėsi įsivaizduoti seserį, gulinčią ligoninės lovoje ir desperatiškai šaukiančią pagalbos. „Aš privalau būti ten, su Nikole“, – kartojo mintyse.

Kai panika šiek tiek aprimo, Kelė atsimerkė ir ryžosi leistis į kelionę. Poreikis rėkti ir lėkti, kur akys veda, pamažu nuslopo.

Aikštelės teritorija buvo tamsi ir uždara. Laimei, eilėje priešais automobilių nebuvo ir ji turėjo daugiau vietos apsisukti. Susikaupusi, labai iš lėto Klerė pradėjo važiuoti. Koja primygo stabdžių pedalą, mašina sutrūkčiojo, atleidus išsilygino ir vėl pradėjo riedėti. Šiaip ne taip, colis po colio, per penkiolika minučių ji pagaliau ištrūko iš automobilių aikštelės ir išvažiavo į kelią, vedantį iš oro uosto miesto link.

„Už penkių šimtų pėdų sukti į dešinę. I-5 yra dešinėje“, – pasigirdo komanda iš GPS aparato, tarsi kalbantysis žinotų, kad ji yra nemokša vairuotoja ir visai nesusigaudo, kur važiuoti.

– Kas tas I-5? – burbtelėjo Klerė, tada iškart pamatė kelio ženklą su užrašu „I-5 greitkelis“ ir suspiegė. – Aš negaliu važiuoti į greitkelį, – pareiškė. – Man reikia paprastų gatvių!

Pasigirdo balsas: „Laikykitės dešinės.“

– Bet aš nenoriu!

Klerė pasibaisėjusi apsidairė, tačiau nepastebėjo daugiau jokio kelio. Tas, kuriuo ji važiavo, vedė į greitkelį. Į kairę pasukti buvo neįmanoma, pro šalį pasiutusiu greičiu lėkė automobiliai.

Sustirusiu kūnu, abiem rankomis įsikabinusi į vairą, vaizduotėje plaukiojant kruvinų avarijų vaizdiniams, ji nuspaudė sankabą.

– Aš tai galiu, – drąsino ji save. – Aš sugebėsiu. Truputį smarkiau spustelėjo akceleratorių. Tokio greičio gana ar reikia daugiau?

Užpakalyje pasigirdo artėjančio sunkvežimio signalas. Klerė krūptelėjo. Iš paskos nusidriekė automobilių virtinė, kai kurie buvo jau visai šalia. Ji taip atkakliai stengėsi nepanikuoti dėl nekantrių vairuotojų signalų, kad neatkreipė dėmesio į GPS priminimą „I-5 šiaurės kryptimi, į dešinę“.

– Ką? Kokią dešinę? Ar man reikia į šiaurę?

Kelias sukosi, o ji kartu su juo. Kelė desperatiškai troško užsimerkti, tačiau suvokė, kad to daryti negalima. Baimė sunkė prakaitą. Mielai būtų nusimetusi apsiaustą, bet netgi to negalėjo padaryti. Reikėjo stengtis nesukelti avarijos. Ji taip kietai spaudė vairą, kad pradėjo gelti pirštus.

Priminė sau: taip elgiasi dėl Nikolės. Dėl savo sesers. Dėl šeimos.

Pagaliau jos eismo juosta įsiliejo į I-5 greitkelį. Važiuodama 45 mylių per valandą greičiu, visa drebėdama iš susijaudinimo ji persirikiavo į kraštinę dešinę juostą ir nusprendė jos laikytis. Važiavo į šiaurę nuo universiteto miestelio.

Klerė nemėgo vairuoti. Klaikiai nemėgo.Automobiliai buvo bjaurios metalinės dėžės, o vairuotojai šiurkštūs, pikti žmonės, nuolat riaumojantys ant jos. Bet ji darė savo, o tai svarbiausia.

Paklusdama GPS nurodymui ji įsuko į stovėjimo aikštelę prie kepyklos ir lengviau atsiduso. Kai širdis nustojo spurdėjusi lyg paukštis ir ėmė plakti normaliu žinduoliui įprastu ritmu, Klerė su nuostaba įsistebeilijo į priešais stovintį pastatą.

Keisų kepykla ištisus aštuoniasdešimt metų buvo toje pat vietoje. Iš pradžių Klerės proproseneliai nuomojosi tik pusę pastato. Laikui bėgant verslas plėtėsi. Jie perėmė ir kitą namo pusę, o prieš šešiasdešimt metų nupirko visą namą. Pirmajame aukšte buvo įrengta nedidelė cukrainė.

Dviejuose vitrininiuose languose buvo išdėlioti tešlainių, pyragaičių ir duonos pavyzdžiai. Jų viršutinę dalį puošė dailūs pagražinimai, o virš pagrindinių durų puikavosi iškaba, kurioje didelėmis raidėmis buvo užrašyta: „Keisų kepykla – geriausio pasaulyje šokoladinio pyrago namai.“

Sluoksniuotus šios kepyklos pyragus gyrė karališkosios šeimos nariai ir prezidentai, be jų neapsieidavo nuotakos saldusis stalas, jie buvo įtraukti į garsenybių valgiaraščius kaip „pageidautini“ ar „būtini“ per įvairius šou pasaulio įžymybių renginius. Milijardai kalorijų, slypinčių miltuose, cukruje, svieste, šokolade bei šeimos paslaptyje laikomuose specialiuose prieduose, iš kepėjų rankų atiteko vartotojams. Net Klerė nežinojo, kas tai per priedai. Bet sužinos. Buvo įsitikinusi, kad Nikolė nieko nelaukdama perduos jai šią paslaptį.

Ji išlipo iš automobilio ir persibraukė delnais megztinio priekį. Labai šilta nebuvo, todėl pasiėmė ir apsiaustą, vildamasi, kad jis nelabai susilamdė taip įtemptai vairuojant. Pasičiupusi rankinę rūpestingai užrakino vairuotojo dureles. Tada giliai atsiduso ir įėjo į kepyklą.