• Пожаловаться

Juozas Aputis: Šviečiančios vilko akys

Здесь есть возможность читать онлайн «Juozas Aputis: Šviečiančios vilko akys» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию). В некоторых случаях присутствует краткое содержание. категория: Классическая проза / на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале. Библиотека «Либ Кат» — LibCat.ru создана для любителей полистать хорошую книжку и предлагает широкий выбор жанров:

любовные романы фантастика и фэнтези приключения детективы и триллеры эротика документальные научные юмористические анекдоты о бизнесе проза детские сказки о религиии новинки православные старинные про компьютеры программирование на английском домоводство поэзия

Выбрав категорию по душе Вы сможете найти действительно стоящие книги и насладиться погружением в мир воображения, прочувствовать переживания героев или узнать для себя что-то новое, совершить внутреннее открытие. Подробная информация для ознакомления по текущему запросу представлена ниже:

libcat.ru: книга без обложки

Šviečiančios vilko akys: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Šviečiančios vilko akys»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Juozas Aputis: другие книги автора


Кто написал Šviečiančios vilko akys? Узнайте фамилию, как зовут автора книги и список всех его произведений по сериям.

Šviečiančios vilko akys — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Šviečiančios vilko akys», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Ten, kitame krante, dabar irgi vakaras, gal pavakarys, gal ir ten per smėlį išdidžiai vaikščioja kasdienines smulkmenas paniekinusi moteris, nuo tokio tilto ar stulpo šokinėja vaikai, gaudžiant varpams, senutės traukia į bažnyčias, metų susukiotais pirštais laikydamos gležnus anūkų pirštelius.

Kad galėtų dabar pat atsidurti tenai, kad mokėtų kokią bendrą kalbą — tai pasakotų jiems apie savo tėvų, savo kaimo ir savo miesto gyvenimą, atrinktų gražiausius plotelius iš daugybės plotų — kad jie artintų, švelnintų, kad jungtų, kad pagaliau atsitiktų taip, jog aname krante, šiame krante, anuose krantuose, šiuose krantuose vienas kito lauktų, kaip laukia mylinčios seserys ir broliai. Nieko daugiau nereikia, tik broliškos meilės. Koks džiaugsmas, kad pagaliau suėjome visi, kuriuos kadaise sutvėrė Dievas, išmokydamas galvoti ir pašnibždėjęs, kaip reikia tarti žodžius... At-plaukit į mūsų pakrantę, atplaukit su vaikais, pasiimkit ir pačius mažuosius, toks šiltas ruduo, nuvažiuosim traukiniu į Dzūkijos miškus, rėkausime, rinksime grybus, kurių nėra — išdžiovino sausra žemę, aprodysiu jums alksniais apaugusį kelią, kuriuo ėjau į mokyklą, kuriuo daug kartų išvažiavau iš namų, ant kurio ne sykį, pro eglės šakas aukštyn kabinantis saulei, ilgėjausi tolybių, pro kurio dulkes, ranka prisidengęs akis, daug kartų žiūrėjau į tą pusę, kur nusileidžia saulė, žinodamas, kad ji kažkam nenusileidžia, o liepia jau ruoštis ginti karves namo, liepia rengtis ir eiti į palaistytas gatves, eiti pasivaikščioti po senomis liepomis, miestų bažnyčioms, rotušių varpinėms skelbiant vakaro valandą. Nusivešiu jus prie Balčios, jos nėra žemėlapyje, ji dar nesuka turbinų, ji tokia, kokia buvo, kai per jos lieptą žengiau į pievas, per tas pievas į šlaitą, o iš ten — į didžiausią mano vaikystės miestą, kur aikštėje stovi nelinksmas žemaitis...

Šoku dabar ir aš nuo tilto su tais vaikais, šoku ir plaukiu! Kai priilsęs išroposiu ant smėlio, nedrauskit savo vaikams, nebarkit — tegu bėga pasižiūrėti! Tegu bėga pasižiūrėti šita sena kalba šnekančio banginio, kuris vos atgaudamas kvapą stengsis pasakyti žodžius:

— Broliai žmonės, broliai!..

Išgirdo pats savo balsą, apsidairė, ar niekas neatkreipė dėmesio. Ne, niekas. Pamatė ir vienišąją moterį — ji ėjo kaip tik po jūros tiltu, išniro pro laiptus; į ją žvilgtelėjo tik akimirką, miglotasis horizontas jam buvo svarbesnis ir iškalbingesnis. Kažkur toli, jūros pakraščiuos, plykstelėjo šviesos — lyg rausvos akys. Gal tenai koks laivas užsižiebė lempas, o gal suspindo langas prieš besileidžiančią saulę (čia ji jau buvo nusileidusi)? Akys taip ir įsmigo į tas šviesas, negalėjo atsitraukti, o šviesos čia nykdavo, pradingdamos visai, čia vėl sumirgėdavo ir trūkčiodamos bėgdavo šalin. Pagaliau iš daugybės liko tiktai dvi, jos aprimo, nustojo krūpčioti, priartėjo viena prie kitos... Šviesos buvo panašios į paraudusias vilko akis! Taip, tai buvo raudonos per-siutusio vilko akys!..

Greitai ėjo tiltu atgal, vis atsigręždamas ir vėl nusisukdamas — raudonos vilko

akys smigdavo jam į nugarą.

Vilko akys jo vaizduotėje, sapnuose buvo standartinės, tradicinės, kaip jis mėgdavo sakyti. Du, o dažnai ir daugiau kartų per metus sapnuodavo panašų, beveik tą patį sapną, kuris skirdavosi tiktai veikiančiais asmenimis — kartais tai būdavo pažįstami žmonės, kartais visai nematyti, tačiau visuomet sapno pabaigoj (tiksliau sakant, —tąsoj, pabaigos nebūdavo, atsibusdavo iš baimės) jis turėdavo šokti į gūdžią vandens gelmę, murziną ir sūkuriuojančią, įkrisdavo, grumdavosi su bangomis, o krantas taip aukštai, kad ten vaikščiojantys žmonės iš apačios atrodydavo lyg maži vabaliukai. Iš pradžių, kai nušokdavo, tikėdavosi lengvai išsikapstysiąs, kurį laiką nenorėdavo į krantą lipti, nardydavo, duodavosi po vandenį, daužydavosi bangose, o kai nebegalėdavo ilgiau būti, kai ateidavo laikas pasiilgti kranto, jį apleisdavo jėgos, taip apleisdavo, kad vanduo lengvai imdavo traukti į save; tada rėkdavo, tačiau žmonės viršuje jo arba negirdėdavo, arba girdėdami ramiausiai vaikščiodavo toliau, nekreipdami dėmesio — jis būdavo ne jų pasaulyje. Ir tada, kai siaubo apimtas sušukdavo iš paskutinių jėgų, nuo cementinio kranto į drumzlino vandens siautulį nušokdavo ilgas vilkas, matydavo, kaip ore nutįsdavo pasipūtusi jo uodega. Pūkštelėjęs į vandenį, vilkas sukdavosi apie jį, skęstantį, ratais, išlėkdavo lyg koks slalomistas iš sukimosi orbitos, bet greitai grįždavo; kai imdavo apleisti paskutinės jėgos, vilkas išžiodavo lyg tvoros virbų prismaigstytus nasrus, sukąsdavo jį per liemenį, dar apsukdavo kelis ratus sūkuriuos, paskui išsitiesdavo, duodavo šuolį ir lyg kokia raketa išskrisdavo į krantą. Išnešęs pamesdavo, apuostydavo, prikišęs snukį jam prie veido, — patikrindavo, ar gyvas, ir pasileisdavo šuoliais per dobilieną — jokio vandens jau nebebūdavo — į eglyną. Prie miško atsigręždavo, ir tada jau ateidavo gūdi, lipnios drėgmės prisisunkusi naktis, baugiai sužėruodavo jo akys. Miške, pačiame pakrašty, jis vėl atsigręždavo, ir du rausvos šviesos spinduliai lūžinėdavo ant eglių kamienų.

Sapnuodamas dažnai žinodavo, kad sapnuoja, žinodavo, kaip bus toliau, ir vis tiek baimė neapleisdavo jo — žinojimas nepadėdavo.

Kai baigėsi tiltas, apsižvalgė: ties jūros horizontu nebebuvo matyti jokių šviesų, jos dingo, kaip dingdavo sapnai su ilguoju vilku, kaip metų miglose yra dingęs laikas, iškrypusiais sulūžinėjusiais kontūrais ateinantis į jo sapnus. Raudonuojančios vilko akys!..

Dabar taip ryškiai mato savo kelią nuo namų iki mokyklos, o paskui naktimis — nuo mokyklos iki namų. Tada, vaikystėje, tas kelias nebuvo toks aiškus, jis turėjo daugybę posūkių, aikštelių, buvo sudurstytas iš mažų atkarpų: iki Bartkiškės dvaro, iki Balčios, iki Žilių sodybos, iki Griškaus, iki Mėlinio, iki Milašiaus... Per visus aštuonis kilometrus susidarydavo kokie aštuoni ir taškai, ir vis artėdavo, artėdavo namų spindulys, nusidriekęs nuo šakaliais suramstyto lango iki daržinės sienos. Kai pamatydavo tą spindulį, rodydavosi, kad jau perskrido per Atlantą, laimingai aplenkęs Soldiną... Būdavo jau viską aptaręs su tais gražiais vyrais, sėdinčiais lėktuvo kabinoje ir grakščiai pridėjusiais rankas prie dailių kepurių...

Kaip nusakyti tą visumą, kas tada, kai naktimis eidavo į namus, dėdavosi jo širdy? Gal ne tada — o kas iš viso to pasidarė dabar, ką atsirinko laikas, patirtis, išsilavinimas, kitų žmonių likimų švysčiojimai? Ar buvo kas nors ypatingo tame vaiko jutime, kai maknodavo purvinais takais ir keliais, — kas įdomaus buvo tame jutime? Kad visa tai laikina, kad laikina tai, kas paskendę purvuose, kas varginga, sunku, kad jis eis ir eis tolyn, išeis į baltus kelius, į plentus, kad visa tai — tarytum sąmoninga treniruotė? Ir dar — rodos, neklysta: jau tada dažnai pajusdavo, kad į jo žingsnius, į tą vaikščiojimą tokią tolybę ir kaimynai žiūri kažkaip žmogiškai, su atlaidžia šypsena, o dažniausiai su kažkokiu žmogišku gailesčiu, pritarimu ir nuostaba. Gal jų, jų tėvų ir senelių patirtis aiškiai bylojo, koks varganas, koks nepaprastai varganas šitas kelias, kuriuo norime įsiveržti į kitą gyvenimą? Pašnibždomis tuo pat metu ne vienas kalbėjo: jis žino, gerai žino, ką daro — jis nori iš to purvo, iš to molino kelio susikrauti sau kapitalą, susirasti savo amerikas... Kokio vilko akys ir kur jį viliojo?

Ir kokio žmogaus ar žvėries balsas kartodavo jam sulig kiekvienu žingsniu: tai laikina, juokai, kaip tai laikina, o kad laikina, tai malonu, smagu patirti viską, kas tau duota, virš to purvo, virš to vargo tu juk skrendi tarytum šikšnosparnis, nekliudydamas ploniausių voratinklių... Kaip jie apsirikdavo: jis nežengė nė žingsnio už ko nors neužkliuvęs! Laikina, laikina, sakydavo jie. Kas laikina? Tas vargas. Baigsi mokslus, tada... Kas ir kur viliojo jį, kas traukė kaip magnetas? Einant naktimis krūmais ir miškais, leidžiantis į Balčios šlaitą ir kylant, skambėdavo ausyse klasėj girdėti žodžiai („Naują erą pradedate ir jūs, vaikai", — šnekėjo iš apskrities atvažiavęs inspektorius, žvilgčiodamas į portretą, kabantį virš galvos.), knygų gudrystės, prieš akis mirgėdavo pasaulio žemėlapis, kurį tėvas, grįždamas iš gelžkelio stoties — tenai nuvežęs prievolei atidavė telyčią — nupirko mažame knygynėlyje. Tame žemėlapyje — du pusrutuliai. Kaip jie turi sueiti vienas su kitu? Taip arti kraštai — gali peršokti kaip iš valties į valtį... Syrdarja, Amudarja, Nilas, Apeninų, Skandinavijos pusiasaliai, Po upės slėnis... „Jeigu seksime valstybės istoriją, tai pamatysime, kad valstybės ne visada būta..."

Читать дальше

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Šviečiančios vilko akys»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Šviečiančios vilko akys» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё не прочитанные произведения.


Stanislavas Lemas: Soliaris
Soliaris
Stanislavas Lemas
Юозас Апутис: Мост через Жальпе
Мост через Жальпе
Юозас Апутис
Отзывы о книге «Šviečiančios vilko akys»

Обсуждение, отзывы о книге «Šviečiančios vilko akys» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.