Мишель Пейвер - Vilko brolis

Iš anglų kalbos vertė

Julija Lapienytė

Turinys

Pirmas skyrius

Antras skyrius

Trečias skyrius

Ketvirtas skyrius

Penktas skyrius

Šeštas skyrius

Septintas skyrius

Aštuntas skyrius

Devintas skyrius

Dešimtas skyrius

Vienuoliktas skyrius

Dvyliktas skyrius

Tryliktas skyrius

Keturioliktas skyrius

Penkioliktas skyrius

Šešioliktas skyrius

Septynioliktas skyrius

Aštuonioliktas skyrius

Devynioliktas skyrius

Dvidešimtas skyrius

Dvidešimt pirmas

Dvidešimt antras skyrius

Dvidešimt trečias skyrius

Dvidešimt ketvirtas skyrius

Dvidešimt penktas skyrius

Dvidešimt šeštas skyrius

Dvidešimt septintas skyrius

Dvidešimt aštuntas skyrius

Dvidešimt devintas skyrius

Trisdešimtas skyrius

Trisdešimt pirmas skyrius

Trisdešimt antras skyrius

Autorės žodis

PIRMAS

Torakas pašoko iš nejučia įveikusio jį miego.

Ugnis vos kūrenosi. Jis pasislinko į menkutės jos šviesos ratą ir įsmeigė akis į juodą miško tamsą. Nieko nematyti. Nieko negirdėti. Ar jis sugrįžo? Gal dabar kur nors stebi jį savo degančiomis žudiko akimis?

Torakas buvo alkanas ir sušalęs. Žinojo, kad baisiai nori valgyti, skauda ranką, iš nuovargio peršti akys, bet iš tiesų nieko nejautė. Kiaurą naktį budėjo prie krauju aptekusio tėvo ant suniokotų eglių šakų, iš kurių buvo pasistatę užuovėją. Kaip tai galėjo nutikti?

Vakar, tik vakar melsvoje rudens sutemoje jie pasitaisė vietą nakvynei. Torakas pokštavo, tėvas juokėsi. Bet staiga sugaudė giria. Varnos ėmė garsiai kranksėti. Pušys traškėti. Ir iš medžių patamsių išnėrė dar tamsesnis šešėlis — didžiulis, grėsmingas, panašus į stačią lokį.

Staiga šalia jie pajuto mirtį. Įnirtusio žvėries nagus. Nuo siautulingo riaumojimo plyšo ausys. Akies moju žvėris jų užuovėją suniokojo į šipulius. Akies moju išdrėskė tėvui dantytą žaizdą šone ir nušleivojo sau, susiliejo su giria taip tykiai kaip migla.

Bet kokie gi lokiai puola žmones, o paskui dingsta nepribaigę jų? Kokie lokiai žaidžia su savo auka?

Ir kur jis dabar?

Už laužo Torakas nieko nemato, bet nuvokia, kad ir atvašyne medeliai išlaužyti, paparčiai sutrypti. Justi pušų kraujo — sakų — ir ištryptos žemės kvapas. Už trisdešimt žingsnių tykiai ir liūdnai čiurlena upelis. Lokys gali bet kur tūnoti.

Šalia sudejavo tėvas. Lėtai atmerkė akis ir be nuovokos pažvelgė į sūnų.

Torakui suspaudė širdį.

— Čia aš, aš, — sumikčiojo jis. — Kaip tu?

Skausmas iškreipė liesą, rusvą tėvo veidą. Skruostai ėmė pilkėti, juose išryškėjo klano tatuiruotė. Nuo prakaito sulipo ilgi tamsūs plaukai.

Tėvo žaizda buvo tokia gili, kad Torakas, negrabiai kišdamas į ją kerpių, matė žarnas, jos žvilgėjo laužo šviesoje. Jis turėjo stipriai sukąsti dantis, kad nesusivemtų. Tikėjosi, kad tėvas to nepastebėjo, bet kur ten... Tėvas medžiotojas. Jis pastebi viską.

— Torakai... — Jis sunkiai alsavo. Ištiesė ranką ir karštais pirštais suėmė kaip vaikas Torakui plaštaką. Sūnūs kabinasi tėvams į rankas, o ne atvirkščiai...

Torakas stengėsi deramai elgtis, kaip vyras, o ne vaikas.

— Aš čia dar turiu kraujažolių lapų, — pasakė naršydamas laisva ranka vaistažolių maišelį. — Gal jos sustabdys...

— Pasilaikyk. Tu taip pat kraujuoji.

— Man neskauda, — melavo Torakas. Lokys tėškė jį į beržą ir suniurkė jam šonus, perrėžė kairę ranką.

— Torakai, eik... Dabar. Kol jis dar nesugrįžo.

Torakas įsmeigė į tėvą akis. Prasižiojo, bet neišspaudė nė garselio.

— Turi eiti, — kalbėjo tėvas.

— Ne. Ne. Negaliu...

— Torakai, aš mirštu. Auštant jau būsiu nebegyvas.

Torakas suspaudė vaistažolių maišelį. Jam ūžė ausyse.

— Tėve...

— Duok man, ko reikės mirties kelionei. Paskui susirink visą mantą.

Mirties kelionė. Ne! Ne!

Bet tėvo veidas griežtas.

— Lanką, — ištarė jis. — Tris strėles. Kitką pasilik. Kur einu, ten lengva bus medžioti.

Torakui elnio odos blauzdinė ties keliu buvo perplėšta. Jis įbedė nykščio nagą į žaizdą. Skauda. Gerai, galvosiu tik apie skausmą.

— Maistą, — prašvokštė tėvas, — džiovintą mėsą... pasiimk visą.

Torakui kelis ėmė kraujuoti. Vis giliau į jį bedė nagu.

Vijo nuo savęs išeinančio mirti tėvo vaizdą. Baisu galvoti, kad liks vienas girioje. Juk jam tik dvylika vasarų. Vienas čia neišgyvens. Nežinos, kaip suktis.

— Torakai! Daryk, ką sakiau!

Iš paskutiniųjų, rydamas ašaras, Torakas surinko tėvo ginklus ir padėjo šalia jo. Aštriais titnaginiais antgaliais badydamas, padalijo strėles. Tada užsikabino strėlinę, lanką ir susirado tarp sutryptų eglės šakų savo mažą juodo bazalto kirvuką. Per antpuolį lazdynmedžio dėklė subyrėjo, tad turėjo viską susikaišioti į odinį berankovį arba prisirišti prie diržo.

Kai jis siekė savo šiaurės elnio odos guolio, tėvas sukuždėjo.

— Imk mano. Niekad taip ir nesusitaisei... savojo. Ir... apsikeiskim peiliais.

Torakas pašiurpo.

— Neimsiu tavo peilio! Tau jo reikės!

— Tau labiau reikės. Ir man bus smagu turėti tavo daiktą mirties kelionėje.

— Tėve, nereikia...

Girioje trakštelėjo šakelė.

Torakas žaibiškai apsigręžė.

Tamsu kaip maiše. Visur vaidenasi lokio šešėliai.

Jokio vėjelio.

Jokio paukščio balselio.

Tik trata liepsna ir daužosi jam širdis. O pati giria, užgniaužusi kvapą, tyli.

Tėvas nulaižė prakaitą nuo lūpos.

— Jo dar nėra, — sušnabždėjo jis. — Tačiau greitai... greitai jis ateis manęs... Skubėk. Paimk mano peilį.

Torakas nenorėjo keistis peiliais. Tada jau bus aiškiai viskas baigta. Bet tėvas žvelgė tokiu įsakmiu žvilgsniu, kad Torakas negalėjo nepaklusti.

Sukandęs dantis taip stipriai, kad net suskaudo žandikauliai, Torakas įdėjo tėvui į ranką savo peilį. Paskui nuo tėvo diržo atrišo elnio odos makštį. Tėvo peilis puikus, mirtį nešantis ginklas aštriais gluosnio lapo pavidalo melsvo skalūno ašmenimis, o kotas padarytas iš tauriojo elnio ragų ir apvytas briedžio sausgyslėmis, kad būtų geriau laikyti. Pažvelgęs į jį Torakas suvokė visą tiesą. Jis rengiasi gyventi be tėvo.

— Aš nepaliksiu tavęs! — sušuko jis. — Aš kausiuos su juo, aš...

— Ne! Niekas su lokiu nesikauna!

Varnos pakilo nuo medžių.

Torakui užėmė kvapą.

— Paklausyk, — sušvokštė tėvas. — Lokys, visi lokiai — stipriausi girios medžiotojai. Pats žinai. Bet tas žvėris dar stipresnis už kitus.

Torakui kūnas nuėjo pagaugais. Žiūrėdamas tėvui į akis, matė mažytes raudonas gysleles, o viduryje jų — bedugnę tamsą.

— Ką dabar kalbi? — sušnabždėjo jis. — Ar...

— Jis apsėstas. — Tėvo veidas pasidarė rūstus, visai kitoks negu paprastai. — Kito Pasaulio šėtonas apsigyveno jame — dėl to žvėris toks pasiutęs.

Spragtelėjo kibirkštis. Suklusę palinko tamsūs medžiai.

— Šėtonas? — sulemeno Torakas.

Kaupdamas jėgas tėvas užsimerkė.

— Jis gyvena tik tam, kad žudytų, — pagaliau ištarė. — Sulig kiekviena atimta gyvastimi lokys tvirtėja. Jis žudo viską. Žvėris. Žmones. Visi žus. Giria žus... — Tėvo balsas užlūžo. — Dar vienas mėnulis — ir bus per vėlu. Šėtonas... per stiprus.

— Vienas mėnulis? Bet ką...

— Galvok, Torakai! Kai raudonoji nakties akis aukščiausiai danguje, tada šėtonai stipriausi. Tai ir tu žinai. Tada lokio niekas neįveiks. — Tėvas ėmė gaudyti kvapą. Laužo šviesoje buvo matyti, kaip tvinksi kaklo gysla. Taip silpnai, tarsi ims ir tuoj sustos. — Noriu, kad tu man prisiektum, — išspaudė tėvas.