Мишель Пейвер - Vilko brolis

— Viską prisieksiu.

Tėvas nurijo seilę.

— Eik šiaurės link. Daug dienų. Kol surasi... kalną... Pasaulio Dvasios Kalną.

Torakas pastatė akis.

— Ką?

Tėvas atsimerkė ir įsmeigė žvilgsnį į medžius virš galvos, tarsi ten regėjo tai, ko niekas kitas negalėjo matyti. — Surask jį, — pakartojo. — Tai vienintelė viltis...

— Bet... niekas niekada jo nerado. Niekas negali rasti.

— Tu rasi.

— Kaip? Aš ne...

— Tavo vedlys... susiras tave.

Torakas visai suglumo. Tėvas buvo medžiotojas, žemiškas žmogus ir su juo niekad anksčiau taip nekalbėdavo.

— Aš nesuprantu tokių dalykų! — sušuko jis. — Koks vedlys? Kodėl aš turiu ieškoti to kalno? Ar ten bus saugiau? Nepersekios lokys? Ar todėl?

Tėvo žvilgsnis lėtai paliko dangų ir įsmigo sūnui į veidą. Žiūrėdamas į jį tarsi svarstė, ką Torakas gali suvokti.

— Ak, tu dar toks jaunas, — pasakė. — Maniau, kad dar bus laiko apie tai pakalbėti. Todėl ir nepasakojau. Nepyk ant manęs dėl to vėliau.

Siaubo apimtas Torakas žiūrėjo į tėvą. Staiga pašoko ir sušuko:

— Vienas aš negalėsiu to padaryti! Gal man reiktų susirasti...

— Ne! — nukirto tėvas su bauginančia jėga. — Visą gyvenimą laikiau tave atskirtą nuo kitų. Net ir nuo mūsų Vilko klano. Saugokis žmonių! Jei jie sužinos, ką tu gali padaryti...

— Ką aš galiu? Aš nieko...

— Neturiu laiko aiškinti, — nutraukė tėvas. — Dabar prisiek. Mano peiliu. Prisiek, kad surasi kalną arba ieškodamas mirsi.

Torakas stipriai prikando lūpą. Rytuose pro medžių viršūnes jau ėmė pilkėti dangus. Baisi baimė suspaudė jam širdį. „Dar ne, — meldė mintyse, — ne ne ne.“

— Prisiek, — sušvokštė tėvas.

Torakas atsiklaupė ir paėmė peilį. Sunkus vyro peilis jam dar per didelis. Negrabiai pakėlė jį prie rankos žaizdos. Paskui palietė juo petį, kur jam prie odinukės buvo prisiūtas vilko, jo klano žvėries, kailio skutelis. Netvirtu balsu ėmė kartoti priesaikos žodžius.

— Prisiekiu savo krauju ant šio peilio ašmenų ir savo trimis sielomis, kad surasiu Pasaulio Dvasios Kalną. Arba mirsiu jo ieškodamas.

Tėvas atsiduso.

— Gerai, sūnau. Dabar... dabar patepk mane mirties ženklais. Paskubėk. Lokys... jau netoli.

Torakas pajuto akyse sūrias graužiančias ašaras. Piktai jas nubraukė.

— Neturiu raudonio, — sumurmėjo.

— Paimk mano.

Aptemusiomis nuo ašarų akimis Torakas susirado iš elnio rago padarytą buvusią motinos tūtelę vaistams. Aptemusiomis akimis ištraukė juodojo ąžuolo kamštį ir įsibėrė į delną kiek raudonio.

Staiga stabtelėjo.

— Aš negaliu! — šūktelėjo.

— Gali. Dėl manęs.

Torakas spjovė į delną ir iš miltelių padarė lipnią, tamsiai raudono žemės kraujo košelę ir ja ėmė piešti mažus apskritimus tėvui ant odos — tai padės sieloms atpažinti vienoms kitas ir po mirties laikytis drauge.

Pirmiausia kiek galėdamas švelniau numovė tėvui bebro kailio apavą ir apvedė ratus ant abiejų kulnų — taip pažymėjo vardo sielą. Tada nupiešė apskritimą ant širdies — klano sielai. Sunku buvo tai padaryti, nes tėvui krūtinę dengė senos žaizdos randas, todėl ratas išėjo kreivas šleivas. Bet gal bus geras ir toks, tikėjosi jis.

Galop nubrėžė ant kaktos patį svarbiausią apskritimą, skirtą pasaulio sielai Nanuakui. Baigdamas jis jau rijo ašaras.

— Geriau, — sušnabždėjo tėvas. Bet siaubo apimtas Torakas matė kaip pulsas tėvui ant kaklo vis silpnėja.

— Tu negali mirti! — pratrūko Torakas.

Tėvas žvelgė į jį skausmingai, ilgesingomis akimis.

— Tėve, aš nepaliksiu tavęs, aš...

— Torakai. Juk prisiekei. — Jis vėl užsimerkė. — Dabar paklausyk. Vaistų ragą pasiimk. Man jo daugiau nebereikės. Susirink savo daiktus. Atnešk man vandens iš upės. Tada — eik.

„Nė už ką neverksiu“, — pasakė sau Torakas, vyniodamas tėvo guolį. Jį prisirišo ant nugaros, užsikišo už juostos kirvuką, o vaistų maišelį įsidėjo į odinį berankovį.

Išsitiesęs ėmė dairytis vandenmaišio. Va, sudraskytas į skutus. Reikės atnešti vandens rūgštynių lapais. Kai jis pasisuko eiti, tėvas tykiai pašaukė vardu.

— Ką, tėve?

— Atmink, kad medžiodamas turi vis atsigręžti. Nuolat tai sakau tau. — Tėvas išspaudė šypseną. — O tu vis pamiršti. Visad žiūrėk, kas tau už nugaros. Atminsi?

Torakas linktelėjo. Bandė ir jis nusišypsoti. Paskui pasidavė per drėgną papartyną prie upelio.

Dangus vis šviesėjo, šviežiai ir maloniai kvepėjo oras. Aplinkui medžiai kraujavo: iš lokio subraižytų pušų sunkėsi aukso spalvos sakai. Su aušros vėjeliu sklandė medžių dvasių tyki aimana.

Torakas pasiekė upelį; čia, virš paparčių, tvyrojo migla, o gluosnių pirštai braukė šaltą vandenį.

Greitai apsidairęs čiupo rūgštynių lapą ir klimpdamas į minkštą raudoną molį ėmė maknoti prie upelio.

Staiga sustingo.

Šalia dešinio autuvo išvydo lokio pėdą. Priekinę, dvigubai didesnę už savo paties galvą. Ką tik įminta — matyti, kur ilgi baisūs nagai įsmigę.

Torakai, žiūrėk, kas už nugaros.

Jis mikliai apsisuko.

Gluosniai. Alksniai. Eglės.

Jokio lokio.

Jis krūptelėjo — varna nutūpė ant gretimos šakos. Suglaudė juodus, standžius sparnus ir įbedė į jį savo akių karoliukus. Paskui, trūktelėjusi galvą, sukrankė ir nuskrido sau.

Torakas įsistebeilijo į tą pusę, kurią, sakytum, nurodė varna.

Tamsus kukmedis. Lašanti eglė. Tankynė. Nieko neįžiūrėsi.

Bet tankynėje, ne toliau kaip per dešimt žingsnių, sujudėjo šakos. Kažkas ten yra. Kažkas didelis.

Jis stengėsi pažaboti baimingą norą tuoj pat skuosti iš čia, protas visai apmirė.

Lokiai tokie padarai, visad sakydavo tėvas, kurie gali judėti taip tyliai kaip šešėliai. Stebės tave per dešimties žingsnių atstumą, o tu nieko nejausi. Nuo lokio niekaip neapsiginsi. Nepabėgsi, nes jis bėga greičiau už tave. Aukščiau jo neįkopsi, su juo nepasigalynėsi. Gali tik išmokti jį perprasti, mėginti įtikinti, kad tu jam nei priešas, nei grobis.

Torakas prisivertė stovėti ramiai. Nebėk. Nebėk. Gal jis ir nepastebėjo, kad aš čia.

Tykiai suriaumojo. Vėl sujudėjo šakos.

Išgirdo atsargiai šnarant — žvėris pasidavė į jų užuovėją, pas tėvą. Jis mirtinai sustingo. „Bailys! — šaukė viduje ant savęs. — Leidi jam šleivoti, net nebandydamas gelbėti tėvo!“

„Bet ką aš galiu padaryti“, — atsiliepė tylus balselis iš tos mažos smegenų dalelės, dar pajėgiančios blaiviai galvoti. Tėvas žinojo, kad taip atsitiks. Todėl ir pasiuntė jį vandens. Jis žinojo, kad žvėris sugrįš jo...

— Torakai! — pasigirdo susijaudinęs tėvo balsas. — Bėk! Varnos purptelėjo nuo medžių. Šauksmas sukrėtė girią – jis vis aidėjo, ir, regis, Torakui galva tuoj plyš.

— Tėve! — suriko jis.

— Bėk!

Vėl giria suvirpėjo. Vėl pasigirdo tėvo balsas. Ir staiga jis nutilo.

Torakas užspaudė burną kumščiu.

Pro medžius prie sutryptos užuovėjos šmėkščiojo didžiulis juodas šešėlis. Jis apsigręžė ir pasileido bėgti.

ANTRAS

Torakas brovėsi pro alksnių tankynes ir smuko iki kelių raiste. Beržai šnabždėjosi apie jo bėgsmą. O jis tyliai maldavo jų — tik nepasakykit lokiui.

Rankos žaizda degė ir sulig kiekvienu įkvėpimu baisus skausmas nutvilkydavo jam aplamdytus šonkaulius, bet jis nedrįso sustoti. Girioje pilna akių. Rodės, kad lokys jau vejasi jį. Todėl bėgo be perstojo.