Мишель Пейвер - Vilko brolis

Jis prisivertė kopti šlaitu už didelio raudono akmens tikėdamasis surasti tekšių. Bet tik nuėjęs prisiminė, kad tekšės auga pelkėse ir raistuose, o ne beržyne, ir tokiu metų laiku tų uogų jau nebūna.

Tačiau kai kur ant žemės pastebėjo kurtinių išmatų, tad surezgė iš suvytų žolių paukščiams kilpų: dvejas visai prie žemės, dvejas ant žemos šakos, kur kartais mėgsta jie patupėti, ir apdėjo jas lapais, kad kurtiniai nepastebėtų pinklių. Tada sugrįžo prie upelio.

Jautėsi per daug išsekęs, kad galėtų žeberklu pasigauti žuvų, todėl išrikiavo eilę gervuogių spyglių su pamautais kaip masalas vandens moliuskais. Tada pasidavė upelio aukštupiu ieškoti uogų ir šaknelių.

Kurį laiką vilkiukas sekė jį, paskui atsitūpė ir ėmė kiauksėti jam, kad grįžtų. Nenorėjo nuo jo atsiskirti.

„Gerai, — galvojo Torakas. — Pasilik sau. Baisiai tu man čia reikalingas su savo grizinimais.“

Beieškant uogų, saulė gerokai nuriedėjo į vakarus. Oras sužvarbėjo. Jo odinis berankovis sužvilgo nuo girios iškvepiamos miglos. Kilo mintis statytis kokią lapinę, užuot ieškojus maisto, bet nuvijo ją.

Pagaliau prisirinko saują varnauogių ir prarijo jas. Paskui užtiko vėlyvųjų spanguolių, porą sraigių, prisirovė rieškutes geltonų grybų, tiesa, kiek apkirmijusių, bet nieko — suėjo.

Temstant jam tikrai pasisekė — užėjo žemės riešutų. Aštriu pagaliu atsargiai ėmė kasti pagal susisukusį stiebei, kol priėjo nedidukę gumbuotą šaknį. Tuoj ją sukramtė — salsva, skani, bet tik vienas kąsnis. Vargingai vėl pakasęs iškniso dar keturias, dvi suvalgė, dvi įsikišo į odinukę kitam kartui.

Užvalgęs pasijuto stipresnis, bet galva buvo kažkokia keistai miglota. Ką man daryti toliau? Kodėl taip sunku galvoti?

Užuovėjos. Štai ko reikia. Paskui laužo. Tada miegoti.

Vilkiūkštis jo laukė aikštelėje. Virpėdamas ir stūgčiodamas iš džiaugsmo, jis metėsi prie jo plačiai vilkiškai šypsodamasis. Ne tik susiraukšlėjo jam snukutis, išsišiepė nasrai, jis šypsojosi visu kūnu. Priplojęs ausis, pakreipęs galvą į šoną, vizgino uodegą, makalavo priekinėmis letenomis ir aukštai šokčiojo sukinėdamasis ore.

Žiūrinčiam į jį Torakui ėmė svaigti galva, todėl nusisuko. Be to, reikėjo pasistatyti stogą virš galvos.

Apsidairė krituolių, bet potvynis beveik viską nuplovė. Reikės pasikirsti atžalų, jei tik užteks jėgų.

Išsitraukęs iš už diržo kirvuką, nuėjo prie beržų guoto ir suėmė mažiausią. Jis greitakalbe perspėjo medžio dvasią, kad greitai susirastų kitus namus, ir ėmė kirsti.

Besidarbuojant ėmė svaigti galva. Rankos žaizda žvėriškai skaudžiai tvinkčiojo. Bet jis vis tiek prisivertė kirsti.

Regis, kirto medelius ir šakas visą amžinybę. Bet kai rankos visai nusilpo ir daugiau negalėjo jų pakelti, išsigandęs pamatė, kad jo nukirsta tik dvi ištįsusios berželių atžalos ir menka eglutė.

Pakaks ir tų.

Jis surišo medelius perskelta eglės šaknimi — išėjo žema menkutė lapinė; paskui apdėjo ją iš trijų pusių eglių šakomis, tada atvilko jų daugiau ir patiesė viduje.

Nieko doro, bet bus gerai ir tokia. Nebeturėjo jėgų apdengti būdai lapų puvenomis, nepraleidžiančiomis lietaus. Jei imtų lyti, kad nesušlaptų, reikės kliautis odiniu guoliu ir melsti upės dvasią, kad nesukeltų vėl potvynio — lapinė buvo prie pat vandens.

Žiaumodamas riešutą, apvedė akimis laukymę, ieškodamas kuro. Bet vos tik jį prarijo, ėmė žiaugčioti ir viską išvėmė.

Vilkiukas džiaugsmingai stūgtelėjo ir suėdė išvamą.

„Kodėl mane pykina? — galvojo Torakas. — Ar kokį šungrybį suvalgiau?“ Bet jam bloga ne taip, kaip būna nuo šungrybio. Čia kažkas kita. Jį krėtė drebulys, pylė prakaitas ir, nors pilvas buvo tuščias, vis tiek pykino.

Dingtelėjo siaubingas įtarimas. Atvyniojo tošį nuo rankos ir jam iš baimės iškrito širdis. Žaizda ištinusi, bjauriai raudona. Tvoskė blogas kvapas. Jautė, kad ji visa dega. Palietus dar labiau suskaudo.

Jį ėmė smaugti rauda. Nusivaręs, alkanas, išsigandęs... taip baisiai jam trūksta tėvo! O dabar rados dar vienas priešas.

Karštinė.

KETVIRTAS

Torakui reikėjo užsikurti ugnį. Prieš akis varžytuvės su karštine. Laimikis — jo gyvastis.

Ėmė graibyti dirže pinties maišelio. Drebančiomis rankomis išsiėmė beržo tošies, iš rankų vis krito titnagas — niekaip nesisekė įskelti ugnies. Jau nusivylęs ėmė griežti dantimis, kol pagaliau blykstelėjo kibirkštis.

Kai laužas ėmė liepsnoti, jau visai nebegalėjo suvaldyti drebulio ir beveik nejautė liepsnos karščio. Visi garsai buvo neįprastai skardūs: kaip niekad triukšmingai šniokštė upelis, balsiai ūbavo pelėda, kaip patrakęs stūgavo išbadėjęs vilkiukas. Ko tas žvėriūkštis neatstoja nuo jo?

Torakas nusvirduliavo prie upelio atsigerti. Kaip tik laiku prisiminė tėvo žodžius — nevalia per daug lenktis prie vandens. Kai sergi, gerdamas nežiūrėk į savo sielos vaizdą vandeny. Apsisuks galva. O tada gali įkristi į vandenį ir prigerti.

Užsimerkęs gėrė, kiek įstengė, o paskui klūpčiodamas sugrįžo į lapinę. Labai norėjo miego, bet reikia apžiūrėti ranką, o tai galį ir galą gauti.

Iš vaistažolių maišelio išsitraukė džiovintos gluosnio žievės ir ėmė kramtyti, žiaugčiodamas nuo ruplės kartumo. Paskui ta košele patepė ranką ir vėl užrišo beržo tošies atplaiša. Jam taip skaudėjo, kad vos neprarado sąmonės. Įstengė tik nusispirti apavą ir įlįsti į guolį. Vilkiūkštis bandė pas jį įsiropšti. Torakas nustūmė jį.

Kalendamas dantimis vangiai spoksojo į jauniklį, slenkantį prie ugnies ir įdėmiai ją stebintį. Ištiesė plačią pilką leteną, palietė liepsną ir klaikiai sustaugęs atšoko.

— Pasimokei, — sumurmėjo Torakas.

Drebėdamas mažylis nuslinko į tamsą.

Torakas susirietė į kamuolį, atsargiai padėjo tvinkčiojančią ranką ir karčiai susimąstė: į kokią baisią bėdą jis įklimpo.

Visą gyvenimą gyveno girioje su tėvu, nakvodavo prie laužo naktį dvi, o paskui vėl traukdavo. Jis žinojo, kaip elgtis girioje. Niekad negailėk šakų užuovėjai. Neeikvok jėgų daugiau, negu reikia, ieškodamas maisto. Niekad neatidėliok iki vėlumos įsiruošti nakvynvietę.

Torakas praleido pirmą dieną savarankiškai ir viską darė ne taip, kaip dera. Jį suėmė baimė. Tarsi būtų užmiršęs, kaip vaikščioti.

Su sveikąja ranka palietė klano tatuiruotę — dvi mažyčių taškelių linijas ant abiejų skruostikaulių. Tėvas padarė jas, kai Torakas buvo septynerių: įtrynė meškauogių sulčių į išbadytą odą. „Aš nevertas jų, — tarė sau Torakas. — Ir jei mirsiu, tai tik dėl savo kaltės.“

Vėl sielvartas suspaudė jam krūtinę. Niekad kaip gyvas nemiegojo vienas. Visad su tėvu. Pirmą kartą nepalietė jo šiurkšti ranka, švelniai linkėdama labos nakties. Neliko taip pažįstamo elnio odos ir prakaito kvapo.

Jam ėmė perštėti akys. Stipriai užsimerkė ir nugrimzdo į sunkius sapnus.

Įklimpo iki kelių, brenda samanotu raistu ir iš visų jėgų stengiasi pabėgti nuo lokio. Ausyse skamba tėvo riksmas. Lokys dabar seka jį.

Bando bėgti, bet dar labiau klimpsta į samanas. Pelkė traukia jį gilyn. O tėvas vis šaukia.

Lokio akyse dega mirtina Kito pasaulio ugnis — šėtoniška liepsna... Va, pakilo ant užpakalinių kojų – grėsmingas, neįsivaizduojamo didumo. Žiojėja didžiuliai nasrai — riaumoja savo neapykantą mėnuliui...

Torakas nubudo klykdamas.

Lokio riaumojimas dar aidėjo girioje. Vadinasi, neprisisapnavo. Jis tikrai riaumoja.