Мишель Пейвер - Vilko brolis

Torakui užgniaužė kvapą. Pro lapinės plyšius matyti melsva mėnesienos šviesa. Ugnis beveik užgesusi. Jautė, kaip smarkiai plaka širdis.

Vėl suvirpėjo giria. Įsitempę medžiai sukluso. Torakas sumetė, kad šį kartą riaumota toli: už daug dienų kelio į vakarus. Lėtai atsikvėpė.

Lapinės angoje tupėjo vilkiūkštis ir stebėjo jį. Keistos, tamsaus aukso spalvos įžambios akys. „Gintarinės“, — pamanė Torakas, prisiminęs mažą raižytą tėvo amuletą, kurį pervertą dirželiu nešiojo ant kaklo.

Pasijuto savotiškai ramiau. Bent ne vienas.

Kai širdis ėmė ramiau plakti, karštinės skausmai vėl surietė jį. Oda tiesiog degė. Galva, atrodė, tuoj plyš. Ėmė ieškoti Maišelyje daugiau gluosnio žievės, bet ji iškrito ir patamsyje negalėjo susirasti. Uždėjo šaką ant ugnies ir aikčiodamas vėl atsigulė.

Niekaip negalėjo užmiršti to riaumojimo. Kur lokys dabar? Nudobtų arklių laukymė buvo į šiaurę nuo upokšnio, prie kurio jis užpuolė tėvą, bet šiuo metu lokys lyg ir vakaruose. Ar jis pasidavė į vakarus? O gal užuodė Torako pėdsakus ir grįžta? Kiek praeis laiko, kol jis čia pas jį, bejėgį ir sergantį, atsivilks?

Ramus, tvirtas balsas kuždėjo jam, lyg šalia būtų tėvas. Jei lokys eis pas tave, vilkiukas pajus. Neužmiršk, Torakai: vilko uoslė tokia jautri, kad gali užuosti žuvį vandeny. O ausys tokios klusios, kad girdi, kaip debesys plaukia.

„Tikrai, — pamanė Torakas, — vilkiūkštis įspės mane. Tai jau šis tas. Noriu mirti atvertomis akimis, žiūrėti į lokį kaip vyras. Kaip tėvas.“

Kažkur labai toli sulojo šuo. Ne vilkas, o šuo.

Torakas suraukė kaktą. Vadinasi, ten ir žmonės, bet toje girios pusėje žmonių nebūna.

Kur jie?

Jis nugrimzdo į nebūtį. Vėl į lokio gniaužtus.

PENKTAS

Beveik temo, kai Torakas pabudo. Miegojo visą dieną. Buvo silpna ir baisiai troškino, bet žaizda jau ne taip degė ir mažiau skaudėjo. Karštinės nebėra.

Taip pat ir vilkiuko.

Torakas nustebo, pagavęs save galvojant, ar jam kas neatsitiko. Būta čia dėl ko rūpintis! Kas jam tas padaras?

Klupdamas nusvirduliavo prie upės ir atsigėrė, paskui pakurstė gęstančią ugnį, uždedamas daugiau kuro. Nuo tų pastangų pradėjo visas virpėti. Pailsėjo, suvalgė paskutinius riešutus, paskabė rūgštynių, kurių rado prie kranto. Lapai buvo kieti ir labai rūgštūs, bet suteikė jėgų.

Vilkiuko vis nebuvo.

Norėjo pašaukti jį stūgtelėdamas. Bet jei pasirodys, prašys ėsti. Be to, jeigu sustaugs, gali prisišaukti lokį. Todėl apsiavė ir nuėjo žiūrėti savo pinklių.

Žuvų kabliukai tušti, tik vieną buvo apžiojusi žuvelė, bet iš jos liko tik švariai apvalyti kaulai. Geriau pasisekė su kilpomis. Vienose buvo įstrigęs kurtinys, dabar jis vos spurdėjo. Mėsa.

Greitai sumurmėjęs padėkos žodžius paukščio dvasiai, Torakas nusuko jam sprandą, perrėžė pilvą ir prarijo kepenis. Kartokos, gleivėtos, bet argi tai svarbu, kai esi taip išbadėjęs.

Pasijutęs kiek tvirčiau, prisirišo kurtinį prie diržo ir nuėjo patikrinti spąstų.

Net lengviau atsiduso, kad į juos neįkliuvo vilkiūkštis. Jis tupėjo prie motinos ir baksnojo letena dvokiančią gaišena. Vilkiukas lyg ir metėsi prie Torako, bet paskui atsigręžė į vilkę ir piktai sustaugė. Norėjo, kad Torakas padarytų tvarką.

Torakas atsiduso. Kaip jam paaiškinti, kas yra mirtis, jei pats to nesupranta?

— Eime, — net nesistengdamas pašaukė vilkiškai.

Didžiulės vilkiuko ausys sukruto, matyt, ką išgirdo.

— Nieko čia nėra pametė kantrybę. — Eikš!

Prie palapinės jis nupešė paukštį, pamovė jį ant iešmo ir ėmė kepti ant ugnies. Vilkiūkštis puolė prie kurtinio.

Torakas čiupo jam už snukio ir priplojo prie žemės.

— Ne! — suurzgė ji. — Čia mano!

Vilkiūkštis paklusniai tysojo, tik plakė žemę uodegą. Kai Torakas paleido snukį, vilkiukas apsivertė and nugaros, atstatydamas blyškų pūkuotą pilvą, ir atsiprašydamas tykiai vyptelėjo. Paskui spruko šalin ir nuolankiai per saugų atstumą nulenkė galvą.

Patenkintas Torakas linktelėjo. Vilkiukas turi žinoti, kad jis yra viršesnis, kitaip būtų daug bėdų ateityje.

„Ateityje?“ - susiraukęs pagalvojo. Jis nieko bendro negali turėti su vilkiuku ateityje.

Keptos mėsos kvapas nuvijo visas kitas mintis. Ant ugnies“ traškėjo riebalai. Pilna burna prisirinko seilių. Mikliai išsuko vieną kurtinio koją ir įkišo ją į beržo šaką kaip auką savo klano sergėtojui, o paskui sėdo valgyti.

Per visą savo gyvenimą nebuvo ragavęs skanesnio daikto. Nučiulpė nuo kaulų menkiausius mėsos ir riebalų bryzelius, sučiaumojo visą traškią sūroką odą. Prisivertė nežiūrėti į didžiules gintarines akis, stebinčias kiekvieną jo kąsnelį.

Pavalgęs nusišluostė atbula ranka burną. Vilkiūkštis sekė kiekvieną jo mostą.

Torakas giliai atsiduso.

— Ai, na gerai jau, — sumurmėjo. Jis atplėšė kitą kurtinio koją ir numetė jam.

Vilkiukas kaipmat ją prarijo. O paskui vėl ėmė viltingai spoksoti į Toraką.

— Daugiau neturiu, — pasakė Torakas.

Vilkiukas nekantriai viauktelėjo ir nukreipė akis į kaulus jo rankose.

Jis buvo švariausiai nučiulpęs kaulus, bet jie dar praverstų kaip adatos, kabliukai žuvims, viralui, nors be odos anoks ten viralas išeitų.

Nors ir jautė, kad, ko gero, prisidarys rūpesčių, vis tiek numetė pusę kaulų jaunikliui.

Tas galingais žandikauliais viską sutriuškino, paskui susirangė ir tuoj pat užmigo — pamažu ėmė kilnotis šiltas pilko kailio kamuolys.

Torakui taip pat akys merkėsi, bet žinojo, kad miegoti dar negalima. Ir sutemo, ir šalta pasidarė, bet jis vis sėdėjo prie laužo, įsistebeilijęs į ugnį. Dabar, praėjus karštinei ir prisivalgius mėsos, pagaliau gali aiškia galva mąstyti.

Prisiminė laukymę su sumaitotais arkliais ir šėtoniškas lokio akis. Jis yra apsėstas, sakė tėvas. Šėtonas užvaldė jį ir pavertė kraugeriu.

„Bet kas yra tas šėtonas?“ — svarstė Torakas. Visai neaišku. Žinojo tik, kad šėtonas nekenčia viso, kas gyva, ir kartais išsprunka iš Kito pasaulio, išsiveržia iš žemės, kad sukeltų čia ligas ir sumaištį.

Apie tai galvodamas suvokė, kad apie medžioklę ir žvėris — lūšis, ernius, taurus, arklius ir elnius — jam daug kas žinoma, bet labai menkai nutuokė apie kitus girios padarus.

Tik žinojo, kad klanų sergėtojai budi prie žmonių ugniaviečių, kad audringomis naktimis belapiuose medžiuose dejuoja šmėklos, be perstojo ieškodamos prarasto savo klano. Žinojo, kad uolose ir upėse gyvena slapukai nelyginant žmonės savo pastogėse, kad jie labai gražūs, kol neatsuka nugaros — jos tuščiavidurės kaip išpuvę medžiai.

O apie Pasaulio Dvasią, kuri siunčia lietų ir sniegą, ir laimikį, — apie tuos dalykus Torakas mažiausiai nutuokė. Anksčiau niekad apie ją nė negalvojo. Per daug jau viskas miglota: neįsivaizduojamai galinga Dvasia, gyvenanti kažkur toli savo kalne: tos Dvasios niekas niekada nėra regėjęs, bet ji, pasak žmonių, vasarą vaikščioja kaip vyras su elnio ragais, o žiemą pasiverčia moterimi, kurios plaukai — plikos raudonos gluosnio šakos.

Torakas padėjo galvą ant kelių. Tėvui duota priesaika slėgė jį kaip akmuo.

Staiga vilkiukas, piktai suurzgęs, stryktelėjo.

Pašoko ir Torakas.

Jauniklis įsmeigė akis į tamsą: ausys stačios, gaurai piestu. Paskui šovė į mišką ir dingo.

Torakas stovėjo labai tyliai, uždėjęs ranką ant tėvo peilio, jautė kad medžiai stebi jį. Girdėjo, kaip jie kuždasi.