Мишель Пейвер - Vilko brolis

Ir vis netilo. Besiklausančiam Torakui kažkas pabudo. Jam išsitempė sprando raumenys. Pajuto, kad giliai iš gerklės kyla atsakymas. Jis tramdė norą užversti galvą ir sustaugti.

Kas čia darosi? Jis daugiau kaip ir ne Torakas. Ir ne berniukas, ne sūnus, ne Vilko klano gentainis. Pajuto dar kažką: jis yra ir vilkas.

Pūstelėjęs vėjas atvėsino jį.

Kaip tik tada vilkiukas liovėsi stūgavęs ir dryktelėjo arčiau. Žvėrelio akys dar nežvelgė tiesiai, bet didelės ausys buvo stačios, jis uodė orą. Ir užuodė Toraką.

Torakas pažvelgė į mažutį, sunerimusį vilkiuką ir jam užkietėjo širdis. Jis išsitraukė užkištą už diržo peilį ir pasileido šlaitu žemyn.

1 Ernis — didžiausias kiaunių šeimos atstovas. — Vert. Past.

TREČIAS

Vilkiūkštis visiškai nieko nesuprato, kas čia pasidarė. Tada jis apžiūrinėjo kalniuką virš urvo, kai riaumodamas ėmė lietis Greitas vanduo. Ir va, dabar dumble guli motina, tėvas, broliai ir visai nežiūri į jį.

Dar prieš šviesą jis apuostė juos, kandžiojo jiems uodegas, bet jie nejudėjo. Nė karto necyptelėjo ir keistai atsiduoda — kaip grobis. Ne bėgantis, bet toks, kuris jau nekvėpuoja, kurį reikia ėsti.

Vilkiukas buvo sušalęs, šlapias ir baisiai alkanas. Kiek jau kartų laižė motinai snukį prašydamas pieno, bet ji nė krust. Ką jis šį kartą padarė ne taip?

Jis žinojo, kad yra labiausiai išdykęs vados vilkiukas. Visad gauna barti, bet kad jam kitaip neišeina. Tiesiog mėgsta viską išbandyti. Todėl truputį lyg ir neteisinga, kad niekas į jį nekreipia dėmesio dabar, kai tupi prie urvo kaip geras vilkiukas.

Jis nupėdino prie balos, kur tysojo broliukai, ir pradėjo lakti tą ramų vandenį. Skonis bjaurus.

Papešiojo žolės ir susigavo porą vorų.

O ką daugiau daryti?

Pradėjo imti baimė. Užvertė galvą ir sustūgo. Jam pasidaro kiek smagiau, kai staugia, nes tada prisimena, kaip jų visa šeimyna gražiai kaukdavo.

Staiga liovėsi. Užuodė vilką.

Apsigręžė kiek svirduliuodamas iš bado. Ėmė karpyti ausimis ir uostinėti. Taip. Vilkas. Girdi jį triukšmingai leidžiantis šlaitu iš kitos Greito vandens pusės. Užuodė patiną, dar neužaugusį ir ne jo šeimos.

Bet buvo jis kažkoks keistas. Taip, kvapas vilko, bet ir ne vilko. Užuodė šiaurės elnio, tauriojo elnio, bebro kvapus ir šviežio kraujo, ir dar kažkokį, visai naują kvapą, jam dar nepažįstamą.

Labai keista. Nebent... nebent tas vilkas ne vilkas yra vis dėlto vilkas, suėdęs daugybę visokios žvėrienos, ir dabar neša vilkiukui ėdesio!

Drebėdamas iš nekantrumo vilkiukas suvizgino uodegą ir ėmė triukšmingai kiauksėti sveikindamasis.

Akimirką keistasis vilkas stabtelėjo. Paskui vėl pasileido pirmyn. Vilkiukas negalėjo gerai jo įžiūrėti, nes jo akys ne tokios aštrios kaip klausa ir uoslė, bet kai tas vilkas brido per Greitą vandenį, atrodė tikrai labai keistas vilkas.

Ėjo ant paskutiniųjų kojų. Galvos kailis juodas, ir gaurai ilgi, siekia pečius. Ir visų keisčiausia — neturi uodegos!

Bet šiaip lyg ir vilkas. Jis tykiai ir draugiškai stūgavo, reikšdamas savo draugiškumą, tarsi — viskas gerai, nebijok, aš draugas. Tai ramino vilkiuką, nors anam ploniausiu balsu niekaip nesisekė stūgtelėti.

Vis tiek kažkas ne taip. Nors stūgauja draugiškai, bet mažylis jaučia įtampą. Keistasis vilkas šypsosi, tačiau vilkiūkštis jaučia klastą.

Vilkiukas liovėsi jį draugiškai sveikinęs ir ėmė įtariai inkšti.

— Atėjai manęs medžioti? Kodėl?

— Ne, ne, — atsiliepė draugiškas, bet iš tikrųjų nedraugiškas stūgavimas.

Staiga keistasis vilkas liovėsi stūgčiojęs ir, stojus baugiai tylai, ėmė artintis prie vilkiuko.

Jis per silpnas bėgti, tad ėmė trauktis atatupstas.

Keistasis vilkas dryktelėjo, sugriebė už sprando ir aukštai iškėlė.

Vilkiukas silpnai ėmė makaluoti uodega, gindamasis nuo užpuoliko.

Vilkas pakėlė savo kitą priekinę koją ir prispaudė didžiulį nagą vilkiukui prie pilvo.

Vilkiukas sustaugė. Iš siaubo išsišiepęs plakė uodega tarp kojų.

Bet keistasis vilkas taip pat išsigando. Jo priekinės kojos virpėjo, iškišęs dantis ėmė ryti seiles. O vilkiukas jautėsi toks vienišas, suglumęs, jam visur skaudėjo.

Staiga vilkas dar kartą nurijo seiles ir atitraukė savo didžiulį nagą vilkiukui nuo pilvo. Tada sunkiai šleptelėjo į dumblą ir prisispaudė vilkiuką prie krūtinės.

Vilkiūkščiui išgaravo siaubas. Pro keistojo vilko pliką kailį jis užuodė labiau ne vilką negu vilką, bet išgirdo raminamą tuk tuk garsą, tokį girdėdavo užlipęs numigti tėvui ant nugaros.

Vilkiukas išsprūdo iš keistojo vilko gniaužtų, užkėlė savo priekines letenas jam ant krūtinės atsistodamas ant užpakalinių kojų. Tada ėmė laižyti keistajam vilkui snukį.

Vilkas piktai jį nustūmė, ir jis krito atbulas. Bet nesutriko. Atsistojo, išsitiesė ir įsmeigė akis į keistąjį vilką.

Koks keistas, suplotas, plikas snukis! Ir ne juodos lūpos kaip tikrų vilkų, bet blyškios, ausys taip pat blyškios — ir visiškai nekruta. Už tai akys sidabro pilkumo, pilnos šviesos — vilko akys.

Vilkiukas pirmą kartą nuo tada, kai plūstelėjo vanduo, pasijuto geriau. Jis susirado naują brolį.

Torakas siuto ant savęs. Ir kodėl jis neužmušė vilkiūkščio? Ką jis dabar valgys?

Vilkiukas bakstelėjo snukeliu jam į sumuštus šonkaulius, ir tas riktelėjo.

— Eik šalin! — šūktelėjo paspirdamas jį. — Man tavęs nereikia! Supratai? Iš tavęs jokios naudos! Nešdinkis!

Jis net nesistengė tai pasakyti vilkų kalba, nes žinojo, kad nesugebės. Mokėjo tik kelis paprastus ženklus, kelis paprastus garsus. Bet vilkiukas suprato jį gana gerai. Nubindzino keletą žingsnių į šalį, atsitūpė ir, šluodamas uodega žemę, žvelgė į jį pilnomis vilties akimis.

Torakas atsistojo — ir viskas aplink ėmė kokčiai suktis. Reikia tuoj pat pavalgyti.

Ieškodamas maisto apžvelgė upelio krantus, bet čia tysojo tik nugaišę vilkai ir jau taip dvokė, kad apie juos nebuvo ko ir galvoti. Jį suėmė neviltis. Saulė jau leidosi. Ką daryti? Nakvoti čia? O kaip lokys? Ar jau sudorojo tėvą ir eina jo?

Skausmas nudiegė jam krūtinę. Nereikia galvoti apie tėvą. Galvok, ką daryti. Jei lokys būtų sekęs paskui, jis būtų jau čia. Gal čia bus saugu bent šiąnakt.

Vilkai per sunkūs — negalės jų nutempti šalin, todėl nakvoti pasitrauks toliau į aukštupį. Bet pirmiausia reikia vieną iš vilkų panaudoti kaip masalą į spąstus — gal kas pateks į juos ir galės bent naktį pavalgyti.

Buvo sunku juos paspęsti: surado plokščią akmenį, jį pakėlė lazda, o kitą pagalį pakišo skersai, kad išjudintų akmenį. Jei pasiseks, gali šmižinėjanti naktį lapė pakliūti. Ne kažin koks valgis, bet geriau negu nieko.

Kai tik jis pabaigė darbą, atslinko vilkiūkštis ir ėmė smalsiai uostyti spąstus. Torakas griebė jam už snukelio ir tėškė šalin.

— Ne! — tvirtai pasakė. — Nelįsk čia!

Vilkiukas pasipurtė ir užsigavęs nupėdino sau.

„Geriau jau užsigavęs negu sutraiškytas“, — pamanė Torakas.

Žinojo, kad elgiasi negerai: reikėjo pirma suurgzti ir perspėti jauniklį, kad nelįstų, o griebti už snukio tik tada, jei nebūtų paklausęs.

Ai, bet ko sukti galvą dėl jo? Na ir kas, jei naktį būtų išjudinęs akmenį ir gavęs galą? Negalėjo suprasti, kodėl jam parūpo vilkiūkštis. Kokia iš jo nauda?

Atsistojo ir vos nesuklupo. Užmiršk tą vilkiūkštį. Ir susiieškok, ko pavalgyti.