Мишель Пейвер - Vilko brolis

— Maldauju, būk gyvas, — kuždėjo Torakas. — Meldžiu. Daugiau niekad nieko gyvenime neprašysiu...

Vėjelis pašiureno jam plaukus, bet neatnešė atsako.

Per kalnus skrido jaunas varnas — kranksėdamas, žaisdamas džiaugėsi skrydžiu. Iš rytų pasigirdo dundant kanopas. Torakui buvo aišku, ką tai reiškia. Tai elniai grįžta iš kalvų. Giria vėl ims gyventi.

Atsisukęs pamatė, kad kelias į pietus liko neužverstas; jis sugebės sugrįžti pas Ren, Fin-Kediną ir kitus Varnus.

Staiga iš šiaurės, iš už ledynų, užstojusių taką, ir debesų, slepiančių Pasaulio Dvasios Kalną, atskriejo vilko balsas.

Ne koks plonytis, drebantis vilkiūkščio stūgavimas, bet skaidri, už širdies griebianti jauno vilko daina. Ir tai tikrai jo vilko balsas.

Gėla Torako krūtinėje nuščiuvo — jis lengviau atsikvėpė.

Jam beklausant prie vilko dainos prisidėjo ir daugiau vilkų balsų: jie pritarė, palaikė, bet neužgožė to skambaus, taip mylimo balso. Vilkas ne vienas...

Torako akys paplūdo ašaromis. Jis suprato: vilkas su juo atsisveikina. Negrįš pas jį.

Staugimas liovėsi. Torakas nulenkė galvą.

— Bet jis gyvas, — ištarė garsiai. — Štai kas svarbiausia. Jis gyvas!

Jis troško atsiliepti, pasakyti vilkui, kad jie išsiskyrė ne visiems laikams, kad vieną gražią dieną jis sugalvos, kaip jiems būti drauge. Bet nesumetė, kaip tai pasakyti, nes vilkų kalboje nėra ateities.

Todėl jis visa tai pasakė saviškai. Žinojo, kad vilkas nesupras, bet taip pat žinojo, kad tai pažadas ir sau, ir vilkui.

— Vieną dieną, — šaukė jis, o jo balsas aidėjo vaiskiu oru, — vieną dieną mes būsime drauge. Mes drauge medžiosime girioje. Drauge... jam užlūžo balsas. Aš pažadu. Vilke, broli mano!

Atsako nebuvo. Bet Torakas jo ir nelaukė. Jis tiesiog pasižadėjo, ir tiek.

Torakas pasisėmė saują sniego degančiam veidui atvėsinti. Kaip gera... Dar pasisėmė ir nutrynė nuo kaktos mirties ženklą.

Tada apsigręžė ir pasileido į girią.

Vilko brolis — pirma Sakmių iš amžių glūdumos serijos knyga; joje pasakojami Torako nuotykiai girioje ir už jos. Jis persekioja sielų rijūnus, siekdamas juos nugalėti. Kita greitai išeisianti Torako nuotykių knyga — Dvasia Klajūnė.

AUTORĖS ŽODIS

Jei galėtum sugrįžti į Torako pasaulį, rastum jame stulbinamai panašių ir visiškai nesuvokiamų dalykų. Tave nuo tų laikų skiria šeši tūkstančiai metų; tuomet visa Šiaurės Vakarų Europa buvo apaugusi miškais. Prieš keletą tūkstančių metų baigėsi ledynmetis, mamutai ir ilgailčiai didžiuliai tigrai jau buvo išnykę; dauguma medžių, augalų ir žvėrių — tokie patys, kokie ir dabar, bet miškų arkliai buvo daug tvirtesni, ir tikriausiai nustebtum pirmą kartą išvydęs taurą — didžiulį, vos ne dviejų metrų aukščio laukinį jautį su atsikišusiais aštriais ragais.

Torako pasaulio žmonės atrodė kaip tu ar aš, bet jų gyvenimo būdas buvo visiškai kitoks. Medžiotojai gyveno nedidelėmis giminingomis bendruomenėmis — klanais. Jie nuolat klajodavo, tik kartais sustodavo ir neilgam įsikurdavo naktynvietes kaip Torakas su tėvu iš Vilko klano, o kartais apsistodavo ir visam mėnesiui ar kokiam metų laikui kaip Varno ar Šerno klanai. Jie dar nė girdėti nebuvo girdėję apie žemdirbystę, neturėjo rašto, jokių metalų nei ratų. Jiems jų ir nereikėjo. Jie ir be jų sugebėjo išgyventi. Tie žmonės puikiai pažino visus girios žvėris, gyvūnus, medžius, augalus ir uolienas. Kai ko nors prireikdavo, žinojo, kur ieškoti ar kaip pasidaryti.

Apie tuos dalykus daug sužinojau studijuodama archeologiją, kitaip sakant, iš tų bendruomenių naudotų daiktų likučių: ginklų, maisto, aprangos, gyvenamųjų būstų, iškasenų giriose. Bet anaiptol ne viską. Kaip jie mąstė? Ką galvojo apie gyvenimą ir mirtį, iš kur jie rados? Norėdama tai sužinoti, domėjausi, kaip gyvena dabartinės medžiotojų bendruomenės: kai kurios Amerikos gentys, eskimai, Pietų Afrikos klajokliai bušmenai ir Šiaurės Japonijos aborigenai ainu.

Bet vis tiek lieka neaišku, ką iš tikrųjų jautė žmogus, gyvendamas girioje. Koks eglių sakų, šiaurės elnio širdies ar rūkytos briedienos skonis? Kaip jautiesi žmogus, miegodamas atviroje Varno klano palapinėje?

Laimei, tai dar galima bent iš dalies sužinoti, nes dalis girių dar yra likusios. Aš buvau jose. Kartais gali per tris sekundes nukeliauti į šešių tūkstančių metų senovę. Kai išgirsti taurųjį elnią baubiant vidurnaktį, randi šviežių vilko pėdsakų, sumišusių su tavaisiais, arba staiga turi labai suirzusį lokį įtikinti, kad tu nei priešas, nei grobis... Tada ir pasijunti Torako pasaulyje.

Galop norėčiau padėkoti man padėjusiems žmonėms: Jorma Patosalmi, vedžiojusiai mane po šiaurinius Suomijos miškus, už tai, kad leido man išbandyti beržo tošies ragą, kad parodė, kaip galima nešioti ugnį smilkstančiame medžio grybe, ir atskleidusiai kitas girių medžiotojų gudrybes ir išmones. Taip pat norėčiau padėkoti Londono Tauerio varnų prižiūrėtojui p. Derrick Coyle už galimybę pabendrauti su keliais nepaprastai didingais varnais. Esu labai dėkinga David Mech, Michael Fox, Lois Crisler ir Shaun Ellis už žinias apie vilkus. Galiausiai noriu padėkoti savo agentui Peter Cox ir savo redaktorei Fiona Kenedy už jų neblėstantį entuziazmą ir paramą.

Michelle Paver

Londonas, 2004