Мишель Пейвер - Vilko brolis

— Kodėl aš? Kodėl aš Klausantysis?

Fin-Kedinas paglostė barzdą.

— Ilga sakmė.

— Ar dėl tėvo? Todėl, kad jis buvo Vilko klano burtininkas? Priešas klajojančio luošio, kuris paleido tokį lokį?

— Iš dalies.

— Bet kas jis toks? Kodėl jie buvo priešai? Tėvas niekad jo neminėjo.

Varnų vadas pamaišė pagaliu ugnį ir Torakas išvydo, kad skausmingos raukšlės iš abiejų burnos pusių jam pagilėjo. Nepasukdamas galvos Fin-Kedinas paklausė:

— Ar tėvas kada nors tau buvo užsiminęs apie sielų rijūnus?

Torakas nustebo.

— Ne. Niekad negirdėjau apie tokius.

— Tada tu vienintelis visoje girioje nesi girdėjęs apie juos. — Fin-Kedinas nutilo, o laužo ugnies šešėliai išryškino jam veido bruožus. — Sielų rijūnai — septynių skirtingų klanų burtininkai. Iš pradžių jie nieko blogo nedarė. Padėdavo saviems klanams. Kiekvienas garsėjo kokiu nors gebėjimu. Vienas, gudrus kaip žaltys, buvo pasinėręs į vaistažolių ir stebuklingų gėralų mokslus. Kitas, stiprus kaip ąžuolas, geidė pažinti medžių godas. Trečia tarėsi galinti greičiau už šikšnosparnį skristi. Ji mėgdavo užkerėti mažesnius padarus, kad šie vykdytų jos valią. Dar kitas tokiu didžiu nešėsi, buvo taip plačiai užsimojęs, kad žavėdamasis šėtonais visad bandė juos užvaldyti. Žmonės kalbėjo, kad dar vienas jų gebėjo prikelti mirusiuosius. — Jis vėl pažarstė ugnį.

Jam vis tylint, Torakas sukaupė visą drąsą ir paklausė.

— Tai tik penki. O sakei, kad jų buvo septynetas.

Fin-Kedinas nepaisė Torako klausimo.

— Prieš daugelį žiemų jie paslapčia susidėjo. Iš pradžių visi pasiskelbė žiniuoniais. Apgaudinėjo save įtikėję, kad nori daryti tik gera: gydyti negales, ginti nuo šėtonų. — Jo burna paniekinamai vyptelėjo. — Tačiau greitai, genami valdžios troškulio, pasuko blogio keliu.

Torakas tvirčiau apgniaužė pirštais kelį.

— Kodėl juos vadina sielų rijūnais? — paklausė vos krutindamas lūpas. — Ar jie iš tikrųjų ryja sielas?

— Kas žino. Žmonės bijojo jų, o kai žmonės bijo, gandai tampa tiesa. — Jo veidas atrodė nutolęs, tarsi paskendo prisiminimuose. — Sielų rijūnai labiausiai troško valdžios. Visą laiką jos siekė. Geidė valdyti girią. Priversti visus jos gyventojus jiems paklusti. Tačiau prieš trylika žiemų nutiko šis bei tas, ir jie prarado valdžią.

— Kas? — sukuždėjo Torakas. — Kas nutiko?

Fin-Kedinas atsiduso.

— Pakaks tau žinoti tik tiek, kad girioje kilo didžiulis gaisras. Sielų rijūnai pakriko. Kai kurie net labai nukentėjo. Visi pasislėpė. Jau manėme, kad ta grėsmė praėjo visiems laikams. Bet kur ten! — Jis perlaužė pagalį ir įmetė į ugnį. — Žmogus, kurį vadini luošu klajokliu, žmogus, paleidęs užkerėtą lokį, yra vienas jų.

— Jis — sielų rijūnas?

— Iš karto supratau, kai Hordas papasakojo apie jį. Tik sielų rijūnas galėjo suveikti tokį galingą šėtoną. — Jųdviejų akys susidūrė. — Tavo tėvas buvo jo priešas. Buvo užkietėjęs visų sielų rijūnų priešas.

Torakas negalėjo nukreipti žvilgsnio nuo ryškiai mėlynų akių.

— Jis nieko apie tai man nepasakojo.

— Turėjo priežasčių. Tavo tėvas, — pakartojo, — tavo tėvas yra pridaręs daug blogybių per savo gyvenimą. Bet darė visa, ką galėjo, kad pažabotų sielų rijūnus. Todėl jie ir užmušė jį.

Todėl tėvas ir augino tave atskirai. Kad niekas nesužinotų, jog tu išvis esi.

Torakas išpūtė akis.

— Aš? Kodėl?

Fin-Kedinas jo jau neklausė. Jis vėl įsmeigė akis į liepsnas.

— Sakytum, neįtikėtina, — murmėjo jis. — Niekas nė neįtarė, kad jis turi sūnų. Net aš.

— Bet... Sajun žinojo. Tėvas pasakė jai per klanų sueigą prie jūros. Ar ji...

— Ne, ji niekad man nesakė, — nukirto jį Fin-Kedinas.

— Nesuprantu, — kalbėjo Torakas. — Kodėl sielų rijūnai neturi žinoti apie mane? Ką aš blogo padariau?

Fin-Kedinas įsižiūrėjo Torakui į veidą.

— Jie neturi žinoti apie tave todėl... — Jis papurtė galvą, tarsi būtų jau per daug išsitaręs. — Todėl, kad vieną gražią dieną tu gal pajėgsi juos pažaboti.

Torakas apstulbo.

— Aš? Kaip?

— Nežinau. Aišku tik tiek, kad sužinoję, jog esi, jie ims tave persekioti. — Dar kartą susidūrė jų akys. — Todėl Sajun ir nenori, kad tai žinotum. O aš kaip tik įsitikinęs, kad tu privalai apie tai žinoti. Jei išgyvensi... jei pasiseks tau sunaikinti lokį, tai dar nebus galas. Sielų rijūnas vis tiek suuos, kas tai padarė. Sužinos, kad tu esi. Ir tada, anksčiau ar vėliau, jie ateis tavęs.

Spragtelėjo žarija.

Torakas pašoko.

— Nori pasakyti... jei išliksiu gyvas rytoj, turėsiu slapstytis visą likusį savo gyvenimą?

— Aš taip nesakiau. Galėsi slapstytis arba kovoti. Visad yra pasirinkimas.

Torakas nužvelgė krauju apšlakstytus kailinius. Hordas teisus: taip turi kovoti vyrai, o ne paaugliai.

— Kodėl tėvas niekad man apie tai nepasakojo? — paklausė jis.

— Tėvas žinojo, ką daro, — atsakė Fin-Kedinas. — Jis buvo pridirbęs negerų dalykų. Už kai kuriuos niekad jam neatleisiu. Bet su tavim jis pasielgė teisingai.

Torakas negalėjo žodžio ištarti.

— Pats pagalvok, Torakai. Kodėl pranašystė kalba apie Klausantįjį? Kodėl ne apie Kalbantįjį ar Matantįjį?

Torakas tik papurtė galvą.

— Todėl, kad svarbiausia medžiotojui yra mokėti klausytis. Gebėti klausytis, ką tau sako vėjas ir šlama medžiai. Klausytis, ką kiti medžiotojai ir žvėrys kalba apie girią. Tokią dovaną tau tėvas suteikė. Jis nemokė tavęs nei burtų, nei klanų sakmių. Jis išmokė tave medžioti. Krutinti smegenis. — Jis stabtelėjo.

— Tau rytoj pasiseks tik tada, jei gerai pakrutinsi smegenis.

Jau ir vidurnaktis praėjo, o Torakas vis tebesėdėjo laukymėje prie didžiojo laužo, įsmeigęs akis į juoduojančią Aukštųjų kalnų tamsą.

Buvo visai vienas. Vilkas iškūrė į savo naktinius pasilakstymus ir vieninteliai stovyklos gyvybės ženklai buvo tylūs Varnų vyrai, saugojantys gynybos įtvirtinimus, ir sklindantis iš Oslako palapinės griausmingas kriokimas.

Torakui labai norėjosi pažadinti Ren ir viską jai išsakyti. Bet nežinojo, kur ji miega. Be to, kažin ar galėtų prisiversti papasakoti jai apie tėvą ir blogus darbus, kuriuos jis, anot Fin-Kedino, buvo padaręs.

„Jei išgyvensi, tai dar nebus galas... Sielų rijūnai ateis tavęs... Galėsi slapstytis arba kovoti. Visad yra pasirinkimas...“

Baisūs vaizdai, nelyginant sniego audra, sukosi galvoje. Štai žudikiškos lokio akys. Šmėkščioja lyg sielų rijūnai blogo sapno šešėliai. Mirštančio tėvo veidas.

Kad juos nuvytų, atsistojo ir ėmė žingsniuoti. Prisivertė galvoti.

Ką veiks rytoj, neturi jokio supratimo, bet jaučia, kad Fin-Kedinas teisus. Jei susirungdamas su lokiu nori laimėti, be smegenų neapsieis. Pasaulio Dvasia tik tada jam padės, jei pats stengsis sau padėti.

Dar kartą prisiminė pranašystės žodžius. Klausantysis kaunasi oru ir kalba tyla... Klausantysis kaunasi oru...

Galvoje ėmė kirbėti mintys.

TRISDEŠIMTAS

Torako pirštai taip virpėjo, kad neįstengė ištraukti kamščio iš vaistų rago.

Kodėl atidėliojo tai iki paskutinės akimirkos? Dabar vilkas neramiai sukinėjasi apie palapinę, Varnų vyrai laukia, norėdami jį išlydėti, o jis niekaip nesugrabalioja to kamščio...

— Gal padėti? — paklausė Ren, pasirodžiusi palapinės angoje. Išblyškusiu veidu, šešėliuotais paakiais.