Мишель Пейвер - Vilko brolis

— Ačiū, — nuolankiai padėkojo Torakas. Žvilgtelėjo į vilką, tupintį suskliaustomis ausimis kampe.

Oslako moteris pagriebė galą sausgyslės ir apsuko ja Torakui apie pečius.

— A... visiškai tiks, — sumurmėjo. — Na, sėskis, sėskis!

Torakas atsisėdo ir žiūrėjo, kaip ji raišioja mazgelius, žymi matmenis. Jos akys buvo drėgnos, tankiai mirksėjo. Ji pastebėjo Toraką žiūrint.

— Ko spoksai?

— Nespoksau, — numykė jis. — Ar man nusirengti?

— Nebent nori sušalti... Turėsi naujus drabužius auštant. O dabar duokš apavą.

Jis padavė, o moteriškė nužvelgė batus, tarsi jie būtų pūvančios lašišos.

— Skylių kaip tinkle akių, — burbtelėjo.

Net lengviau pasidarė, kai ji išspūdino iš palapinės.

Jai dar toli nenuėjus, į vidų šmurkštelėjo Ren. Iš kampo atslinko vilkas ir palaižė jai pirštus. Ji pakasė jam užausius.

Torakas norėjo padėkoti, kad palaikė jį, bet nežinojo, kaip pradėti. Tyla užsitęsė.

— Kaip sekėsi su Vedna? — staiga paklausė Ren.

— Vedna? A, Oslako moteris? Atrodo, nepatikau jai.

— Ne čia šuo pakastas. Kalti tavo nauji drabužiai. Ji siuvo juos savo sūnui. Dabar turės užbaigti juos tau.

— Sūnui?

— Lokys jį užmušė.

„O... vargšė Vedna“, — pamanė. Vargšas Oslakas. Tai va kodėl ant veido upės molis. Matyt, taip Varnai gedi.

Ren skruostas pasidaręs raudonai mėlynas; Torakas paklausė, ar skauda. Ji papurtė galvą. Jis spėjo, kad jai gėda dėl tokio brolio elgesio.

— Kaip Fin-Kedinas? — paklausė. — Ar kojos žaizda gili?

— Gili. Iki pat kaulo. Bet nėra žymių, kad imtų juoduoti.

— Viena laimė. — Jis sudvejojo. — Ar jis... labai pyksta ant tavęs?

— Pyksta. Bet aš čia atėjau ne dėl to.

— Tai dėl ko?

— Dėl rytdienos. Rytoj aš einu su tavim.

Torakas prikando lūpą.

— Ketinu keliauti tik su vilku.

Ji dėbtelėjo į jį.

— Kodėl?

— Nežinau. Taip nutariau.

— Tai kvaila.

— Galbūt. Bet yra kaip yra.

— Kalbi kaip Fin-Kedinas.

— Yra dar ir kita priežastis: jis niekad neleis tavęs.

— Nuo kada aš leidžiuosi įsakinėjama?

Jis vyptelėjo.

Bet ji nė nešyptelėjo. Rūsti kaip debesis priėjo prie laužo palapinės angoje.

— Vakarieniausi su juo, — iškošė ji, — tai didelė garbė. Jei kartais šito nežinai.

Torakas nurijo seilę. Jį baugino Fin-Kedinas, bet kažkodėl visad geidė jo pritarimo. Jam bus baisoka su juo valgyti.

— Ar ir tu ten būsi? — paklausė.

— Ne.

— A...

Ir vėl stojo tyla. Paskui Ren suminkštėjo.

— Jei nori, palaikysiu vilką. Geriau nepaleisti jo pas šunis.

— Ačiū.

Ji linktelėjo. Pamačiusi jo basas kojas, pasakė:

— Pažiūrėsiu, gal rasiu tau kuo apsiauti.

Kiek vėliau Torakas nuėjo į Fin-Kedino palapinę, klūpčiodamas su skolintais, per daug dideliais batais.

Jis užtiko Varnų vadą karštai ginčijantis su Sajun, bet kai jis įėjo, jie liovėsi. Sajun atrodė įniršusi, Fin-Kedino veidas nieko neišdavė.

Torakas atsisėdo, sukryžiuodamas kojas ant elnio kailio. Nebuvo padėta jokių valgių, bet žmonės šalia laužų triūsė prie viralinių odmaišių. Kažin ar greitai duos valgyti? Ir ką jis čia veikia?

— Pasakiau tau, ką manau, — pridūrė Sajun.

— Taip, pasakei, — ramiai atsakė Fin-Kedinas.

Jie nemėgino šnekinti Torako, tad jis galėjo laisvai apžiūrinėti Fin-Kedino palapinę. Ne didesnė už kitas; nuo stogo stulpo karojo įprasti medžiotojo ginklai, tačiau didžiulio kukmedinio lanko templė nutrūkusi, o balti šiaurės elnio kailiniai su gobtuvu apskretę krauju — aiškus įrodymas, kad Varnų vadas buvo susidūręs su lokiu ir išliko gyvas.

Staiga Torakas pastebėjo vyrą, stebintį jį iš patamsių. Buvo trumpais rudais plaukais ir tamsiu, raukšlėtu veidu.

— Čia Krukoslikas, — pasakė Fin-Kedinas, — iš Kalnų kiškio klano.

Žmogus pridėjo abu kumščius prie širdies ir nulenkė galvą.

Torakas pasielgė taip pat.

— Krukoslikas pažįsta tas vietas geriau už bet ką, — pasakė Fin-Kedinas. — Pasikalbėk su juo prieš kelionę. Jei nieko tau naudingo nepasakys, tai bent patars, kaip išgyventi kalnuose. Ne kažin kaip atrodei, kai tave sugavom. Nei žieminių drabužių, nei maisto, tik vandenmaišis. Tėvas mokė tave ne taip gyventi.

Torakui užgniaužė kvapą.

— Tai tu pažinojai jį?

Sajun pasišiaušė, bet Fin-Kedinas nuramino ją žvilgsniu.

— Taip, — atsakė Torakui. — Aš pažinojau jį. Vienu metu jis buvo geriausias mano draugas.

Sajun piktai nusigręžė.

Toraką taip pat užliejo pykčio banga.

— Buvai jo geriausias draugas, tai kodėl nuteisei mane myriop? Kodėl leidai man kautis su Hordu? Kodėl laikei mane surišęs, kol klanų sueiga tarėsi, ar paaukoti mane?

— Kad pamatyčiau, iš kokio molio drėbtas, — ramiai atsakė Fin-Kedinas. — Esi niekam tikęs, jei neturi galvos ant pečių. — Jis stabtelėjo. — Jei pameni, aš neapstačiau tavęs sargybiniais. Net leidau vilkutį pas tave.

Torakas apgalvojo jo žodžius.

— Tai tu... tai tu bandei mane?

Fin-Kedinas nieko neatsakė.

Nuo pagrindinio laužo atėjo du vyrai, nešini keturiais garuojančiais dubenimis, išskobtais iš beržo.

— Valgyk, — pasakė Krukoslikas, paduodamas vieną dubenį Torakui. Tas pamiršo viską pasaulyje, kai Fin-Kedinui mestelėjus kaulinį šaukštą, godžiai panėrė jį į dubenį. Viralas buvo skystas nuoviras nuo briedžio kanopų su kur ne kur plaukiojančiais džiovintos elnio širdies likučiais ir paskanintas šermukšnių uogomis bei kietais, beskoniais medžių grybais, visų vadinamais stumbro ausimis. Prie viralo davė skrudintą, labai kartų gilių paplotėlį, bet patrupintas į viralą buvo visai nieko.

— Gaila, kad neturime nieko geresnio, — pasakė Fin-Kedinas, — bet dabar retai užeisi laimikį. — Tai buvo vienintelė jo užuomina apie lokį.

Torakas buvo toks alkanas, kad jam niekas nerūpėjo. Tik kai aplaižė šaukštą, pamatė, kad Fin-Kedinas ir Sajun beveik nieko nevalgė. Sajun nunešė dubenis prie viralinio odmaišio ir sugrįžo pas juos. Krukoslikas pasikabino šaukštą prie diržo ir nuėjo prie nediduko laužo palapinės angoje, kur priklaupęs suniurnėjo trumpą padėkos maldelę.

Torakas tokio žmogaus dar nebuvo matęs. Apsivilkęs dukslia ruda elnio kailio drapana sulig blauzdomis, susijuosęs plačiu raudonu elnio odos diržu. Jo klano žmonės siausdavosi zuikio kailio apsiaustais, dažytais ryškiai raudona spalva, klano tatuiruotė — raudonas zigzagas per kaktą. Ant krūtinės kabėjo piršto ilgumo dūminio kristalo šukė.

Jis pastebėjo Toraką įbedus į ją akis ir šyptelėjo.

— Dūmus iškvepia Ugnies Dvasia. Kalnų klanai labiausiai garbina ugnį.

Torakas prisiminė, kaip jie su Ren pasijuto jaukiai sniego urve, užsikūrę ugnį.

— Aš juo suprantu.

Krukoslikas plačiai nusišypsojo.

Po vakarienės Fin-Kedinas paprašė kitų išeiti, kad galėtų pakalbėti su Toraku vienu du. Krukoslikas atsistojo ir nusilenkė. Sajun piktai sušnypštė ir paliko palapinę.

„Kas gi dabar čia bus?“ — šmėkštelėjo Torakui klausimas.

— Sajun mano, — pasakė Fin-Kedinas, kad tau nieko daugiau nereikia sakyti. Pasak jos, tai tave rytoj tik blaškytų.

— Daugiau ko nereikia sakyti? — paklausė Torakas.

— Ką tu dar nori žinoti.

— Noriu viską žinoti, — pagalvojęs atsakė Torakas.

— Visko neįmanoma. Pamąstyk dar.

Torakas ėmė čiupinėti blauzdinės skylę ant kelio.