Мишель Пейвер - Vilko brolis

Tai ką jis turi daryti?

Torakas kaltino save. Dėl savo nerūpestingumo prarado Nanuaką. Čia tik jo kaltė. Aplink jį apsnigti medžiai metė ant brydės melsvus mėnulio šešėlius. „Tavo kaltė“, — atrodė, kad ir jie kaltina jį.

— Greičiau, — burbtelėjo Hordas, bakstelėjęs jam į nugarą.

Varnai buvo apsistoję laukymėje prie kalno upelio. Vidury laukymės iš trijų pušų rąstų rausvai liepsnojo aukštas laužas. Apie jį spietėsi nuožulnios klano palapinės, paskui ėjo ratas mažesnių laužų ir nusmailintų iešmų, juos saugojo vyrai su ietimis. Sakytum, visas klanas persikėlė į šiaurę.

Hordas nubėgo į priekį, o Torakas laukė su Oslaku prie vienos palapinių. Pamačius Ren, jam nuotaika pasitaisė. Ji klūpėjo kitoje laukymės pusėje esančios palapinės angoje ir karštai kalbėjo. Torako ji nematė.

Žmonės būriavosi apie didįjį laužą. Aikštę, atrodo, slegia baimė. Pasak Oslako, žvalgai rado lokio pėdsakų tik už dviejų slėnių.

— Jis vis tvirtėja, — pasakė Oslakas. — Siaubia girią, tarsi... tarsi ko ieškodamas.

Torakas ėmė drebėti. Hordo smarkiai varomas buvo sušilęs, bet dabar, apsirengus tik vasariška odinuke, darėsi šalta. Tikėjosi, kad jie nepamanys, jog dreba iš baimės.

Oslakas atrišo jam riešus ir, uždėjęs ranką ant peties, nusivedė į laukymę. Torakas užmiršo šaltį, kai klupinėdamas įvirto į ilgų rąstų šviesos ratą, ir jį apgaubė prislopintų balsų, it piktų bičių avily, ūžesys.

Išvydo sukryžiuotom kojom ant elnių kailių sėdinčią Sajun su varno odos kapšeliu sterblėje, šalia jos Hordą, kramtantį nykštį, Dyrati, sunerimusiu veidu stebinčią Hordą.

Stojo tyla. Žmonės padarė kelią keturiems vyrams, nešantiems Fin-Kediną, gulintį ant rausvos odos neštuvų. Varnų vado veidas buvo sukritęs, kairė koja apmuturiuota minkšta krauju permirkusia žieve. Jo veidas nežymiai susiraukė, kai vyrai sodino jį prie laužo. Tai buvo vienintelis ženklas, kad jis kenčia skausmus.

Pasirodė Ren, ridendama pušies trinką. Padėjo ją Fin-Kedinui už nugaros, kad šis galėtų atsiremti, o paskui susirangė šalia jo ant elnio kailio. Ji nežiūrėjo į Toraką — buvo įsmeigusi akis į ugnį.

Oslakas niuktelėjo jam į nugarą ir Torakas žengė kelis nedrąsius žingsnius prie neštuvų.

Varnų vado ir jo akys susidūrė, ir Torakui ant širdies palengvėjo. Melsvos akys tokios pat tvirtos ir neįskaitomos kaip ir anksčiau. Hordui dar teks kiek palūkėti, kol taps klano vadu.

— Kai radome tą berniuką, — prabilo Fin-Kedinas aiškiu balsu, — mes nežinojome, kas jis toks. Per tą laiką jis surado tris Nanuako daiktus. Išgelbėjo gyvybę vienam mūsiškių. — Jis stabtelėjo. — Dabar aš nebedvejoju. Jis yra Klausantysis. Klausimas toks: ar leisime jam gabenti Nanuaką į Kalną? Berniukui, savarankiškai? Ar pasiųsime mūsų kokį stipresnį medžiotoją, subrendusį vyrą, kuriam gal būtų lengviau susidoroti su lokiu?

Hordas liovėsi kramtęs nykštį ir visas išsitempė. Torakui apmirė širdis.

— Laiko nedaug, — kalbėjo Fin-Kedinas, pažvelgęs į nakties dangų, kur žėrėjo Didysis Tauras. — Po dienos kitos lokys bus toks stiprus, kad niekas jo neįveiks. Nebėra kada šaukti klanų sueigos. Turiu nuspręsti dabar ir už visus klanus. — Buvo girdėti tik traškant ugnį. Varnai gaudė kiekvieną vado žodį.

— Daugelis mūsiškių, — dėstė Fin-Kedinas, — sakys, kad patikėti berniukui klano likimą — beprotybė.

Pašoko Hordas.

— Aišku, beprotybė! Aš esu stipriausias! Leisk man eiti prie Kalno ir išgelbėti žmones!

— Tu nesi Klausantysis, — pasakė Torakas.

— O ką pasakysi apie kitus Pranašystės žodžius? — sukarkė it varnas Sajun. Klausantysis atiduoda Kalnui savo širdies kraują. Įvykdysi tai?

Torakas giliai atsikvėpė.

— Jei to reikės, — atsakė.

— Yra ir kitas būdas, — suriko Hordas. — Užmuškim jį dabar ir nuneškim jo kraują Kalnui! Bent padarysim viską, ką galim!

Varnų minia pritariamai suošė.

Fin-Kedinas, pakėlęs ranką, ją nutildė ir kreipėsi į Toraką.

— Anksčiau neigei esąs Klausantysis. Tai ko dabar veržiesi?

Torakas pakėlė smakrą:

— Lokys užmušė mano tėvą. Tai jam buvo liepta padaryti.

— O, čia svarbiau negu kerštas! — nusišaipė Hordas.

— Ir svarbiau negu tuštybė, — atšovė Torakas. Jis pasisuko į Fin-Kediną. — Aš nesiveržiu būti savo žmonių gelbėtojas. Kokių žmonių? Niekad nemačiau savo klano. Bet prisiekiau tėvui, kad surasiu Kalną.

— Tik laiką gaištam! — kirto Hordas. — Duokit man Nanuaką ir aš viską padarysiu!

— Kaip? — suskambo tykus balsas.

Ren balsas.

— Kaip tu surasi Kalną? — paklausė ji.

Hordas susvyravo.

Ren atsistojo.

— Pasakyta, kad jis — Aukštųjų kalnų pati šiauriausia ir tolimiausia viršūnė. Na tai va, esame pačiame šiauriniame Aukštųjų kalnų gale. Tai kur ta viršūnė? — Ji skėstelėjo rankomis. — Aš nežinau. — Ji pasisuko į Hordą: — O tu žinai?

Hordas sugriežė dantimis.

Ren kreipėsi į Sajun.

— Tu žinai? Nežinai. O esi burtininkė. — Ji pažvelgė į Fin-Kediną. — Gal tu žinai?

— Ne, — atsakė jis.

Ren parodė į Toraką.

— Net jis nežino, kur tas Kalnas, nors yra Klausantysis. — Ji nutilo. — Bet kažkas žino. — Ji įsmeigė akis į Toraką, gręždama jį kiaurai.

Jis suprato Ren. „Kokia ji išmintinga, — pamanė. — Kad tik išdegtų...“

Torakas pridėjo rankas prie lūpų ir sustaugė.

Varnai aiktelėjo. Stovyklos šunys pasiuto šokinėti.

Ir vėl Torakas sustaugė.

Staiga per laukymę šovė pilkas šešėlis ir metėsi į Toraką.

Žmonės kritiškai suošė, šunys visai padūko — vyrai turėjo juos nuvyti. O maži vaikai juokėsi.

Torakas parklupo ir įsikniaubė vilkui į kailį. Paskui iš dėkingumo lyžtelėjo jam nosį. Juk vilkui prireikė didžiulės drąsos atsiliepti į jo šauksmą.

Kai šurmulys šiek tiek aprimo, Torakas pakėlė galvą.

— Tik vilkas gali surasti Kalną, — pasakė Fin-Kedinui. — Iki šiol jis mus vedė. Tik jo dėka radome Nanuaką.

Varnų vadas persibraukė ranka tamsiai rusvą barzdą.

— Grąžinkite man Nanuaką, — maldavo Torakas. — Leiskite man nunešti jį Pasaulio Dvasiai. Tai vienintelis būdas mums išsigelbėti.

Ugnis traškėdama supoškėjo. Sniegas nukrito nuo artimiausios eglės. Varnai laukė vado sprendimo.

Pagaliau Fin-Kedinas prabilo.

— Mes tau duosim kelionei maisto ir aprangą. Kada iškeliausi?

Torakas atsiduso.

Ren nežymiai linktelėjo.

Hordas pasipiktinęs pradėjo šūkaloti, bet Fin-Kedinas žvilgsniu nutildė jį. Ir vėl paklausė.

— Kada iškeliausi?

Torakas nurijo seilę.

— Gal... rytoj?

DVIDEŠIMT DEVINTAS

Rytoj Torakas su vilku eis į tą girios pusę, kur bastosi lokys, bet jis neturi jokio supratimo, ką ten veiks.

Tarkim, jis suranda Kalną, tik ką paskui daryti? Ar tiesiog reikės ten palikti Nanuaką ant žemės? Prašyti Pasaulio Dvasią, kad sunaikintų lokį? Ar pačiam teks su juo kovoti?

— Nori naujo apavo ar mums šituos pataisyti? — burbtelėjo Oslako moteris; dabar ji matavo jam žieminius drabužius.

— Ką? — paklausė jis.

— Kaip su apavu? — pakartojo moteris pavargusiomis akimis ir upės moliu išteptais skruostais. Ji kalbėjo su Toraku piktai. Jis žinojo kodėl.

— Aš pripratęs prie savo apavo, — pasakė jis. — Gal galėtum...

— Pataisyti batus? — švokštė ji. — Kodėl ne! Pataisysiu!