Мишель Пейвер - Vilko brolis

Stebėtinai sparčiai išsikalė angą, tokią, kad tilptų gerai susirietusi su maišu. Kasdama sušilo, bet rankos be pirštinės jau nejautė.

Atbulai šliauždama, surinko sniego luitus prie angos, o pati įsirito į ledinę tamsą. Kvėpuodama tirpdė ledą, aptraukusį drabužius. Ji ėmė drebėti. Kai akys apsiprato, prietemoje pamatė, kad pirštai, buvę be pirštinės, pabalę ir sustirę. Bandė juos lankstyti, bet jie nepasidavė.

Ji žinojo, kas nutinka nušalusioms galūnėms. Šerno klano vado sūnus Akis praėjusią žiemą prarado tris kojos pirštus. Jei nesušildysi, pirštai tuoj pat pajuoduos ir apmirs; tada turėsi juos nukirsti arba pati mirsi. Kiek įmanydama pūtė į juos, paskui įkišo ranką į kailinių užantį, po pažastimi. Ranka buvo sunki, šalta, lyg būtų ne jos.

Ją apėmė jau kitoks siaubas. Ar ji mirs viena, kaip tėvas? Ar daugiau jau niekad nebepamatys Fin-Kedino? Kur Torakas su vilku? Jei jie ir liktų gyvi, kaip ji suras juos?

Nusimovusi kitą pirštinę, ėmė graibyti apie kaklą kaulinės švilpynės, kurią Torakas buvo davęs. Stipriai papūtė. Jokio garso. Gal nemoka pūsti? Ar vilkas išgirs ją? Gal ji švilpia tik Torako pučiama? Gal reikia būti Klausančiajam, kad išgautum garsą?

Pūtė tol, kol ėmė svaigti galva ir pasidarė bloga. „Neateis jie, — galvojo. — Jau seniai tūno apsikasę. Jei dar tebėra gyvi.“

Švilpynė sūraus prieskonio. Ar tai tokie būna kurtinio kaulai, ar tai nuo jos ašarų? „Nėra jokios prasmės verkti“, — pasakė sau. Tvirtai užmerkusi akis, ji vis pūtė švilpynę.

Pabudusi pasijuto apgaubta puikios šilumos. Sniegas šiltas ir švelnus kaip šiaurės elnio kailis. Ji įsikniaubė giliau į jį, buvo tokia mieguista, kad nepajėgė net atsimerkti...

Ją išbudino balsai. Fin-Kedinas ir Sajun atėjo jos aplankyti.

„Geriau būtų, jei leistų man miegoti“, — tingiai galvojo.

Brolis, kaip visada, šaipėsi iš jos.

— Kodėl ji padarė jas tokias mažas? Kodėl ji niekad nieko nepadaro žmoniškai?

— Hordai, tu perdedi, — atsakė Fin-Kedinas. — Ji padarė taip, kaip galėjo.

— Vis dėlto, — atsiliepė Sajun, — galėjo padaryti geresnes duris.

— Buvau tokia pavargusi, — sumurmėjo Ren.

Kaip tik tada vėjas atplėšė duris ir ant jos pažiro ledokšniai.

— Uždarykit duris! — šūktelėjo ji.

Vienas stovyklos šunų šoko ant jos ir, apibėręs sniegu, ėmė kaišioti šaltą nosį jai po smakru. Ren ėmė jį vyti.

— Tai bjaurus šuo! Eik šalin!

— Ren, pabusk! — šaukė jai į ausį Torakas.

— Aš miegu, — murmėjo Ren, kišdama veidą į sniegą.

— Ne, nemiegosi! — šaukė Torakas. Jis pats mirė, taip norėjo miego, bet pirmiau reikėjo padaryti vietos sau, vilkui ir išbudinti Ren. Jei dabar užmigs, miegos amžinai. — Ren, pabusk! — Griebė jai už pečių ir papurtė. — Atsitokėk!

— Palik mane ramybėj, — atsakė ji. — Man gerai.

Bet jai nebuvo gerai. Veidas dėmėtas, degė nuo vėjo nešamų ledukų, akys bemaž visai užtinusios. Kairės rankos pirštai — sustingę, vaško spalvos, — bauginamai priminė to Tauriojo elnio klano numirėlio pirštus.

Torakas, kasdamas sniegą, svarstė, kiek Ren būtų dar ištvėrusi, jei vilkas nebūtų jos radęs, ir kiek jis su vilku būtų dar pratraukę, jei nebūtų radę jos sniego urvo. Torakas buvo jau kone visai išsekęs ir jam nebūtų užtekę jėgų pradėti kasti naują urvą.

Iš jų visų trijų vilkas laikėsi geriausiai. Jo kailis toks tankus, kad sniegas ant gaurų net netirpsta. Gerai pasipurto ir sniegas lekia į šalis, juos apiberdamas.

Svirduliuodamas iš nuovargio, Torakas šiaip taip praplėtė urvą ir vėl užtvėrė angą palikdamas viršuje plyšį dūmams, nes ketino užkurti ugnį. Paskui priklaupė prie Ren ir po šiokių tokių pastangų ištraukė iš po jos guolį.

— Lįsk į jį, — sumurmėjo jis.

Ji spyrė jam.

Pasisėmęs į saujas sniego, ėmė trinti jai veidą ir rankas.

— Ai! — suklykė ji.

— Pabusk arba užmušiu tave, — suniurzgė jis.

— Tu ir taip tuoj pribaigsi mane, — atšovė Ren.

Prieš kurdamas ugnį, ėmė trintis sniegu rankas, o paskui pasikišo po pažastimis pašildyti. Kai jos kiek atsigavo, pajuto ir skausmą.

— Oi oi, — aimanavo jis. — Oi, kaip skauda...

— Ką pasakei? — paklausė sėsdama Ren, kaukštelėjusi galvą į lubas.

— Nieko.

— Kur jau ne! Burbėjai pats su savim.

— Aš burbėjau su savimi? Tai tu murmėjai su visu savo klanu!

— Nieko panašaus! — atkirto pasipiktinusi.

— Dar ir kaip murmėjai! — atsakė išsišiepęs. Pagaliau ji atsibudo. Niekad jis taip nesidžiaugė kivirčydamasis.

Abiejų pastangomis šiaip taip pasisekė įkurti ugnelę. Ugniai reikia ne tik oro, bet ir šilumos, todėl iš dalies žagarų padarė menkutį paaukštinimą, kad visas likęs kuras nebūtų sniege. Šį kartą sugrubusiomis rankomis Torakas negrabaliojo titnago, nes prisiminė rusenantį grybą, susuktą į medžio žievę ir įkištą į maišą. Iš pradžių priblėsusi ugnis niekaip nenorėjo įsidegti, nors pūtė kiek galėjo, o Ren kaišiojo rankose sušildytus pinties gabalėlius. Galų gale ji įsižiebė, ir už savo pastangas juodu buvo apdovanoti nedidele, bet smagia liepsnele.

Varvančiais plaukais, kalendami dantimis, jie susigūžė apie ugnelę ir aikčiojo, šildydami sušalusias rankas ir pūslėtus veidus. Ugnis teikė jiems dar ir svarbesnį dalyką negu šiluma — dvasinę paguodą: kiekvieną savo gyvenimo vakarą jie ėjo miegoti girdėdami traškant liepsną, jusdami karčiai salsvą medžio dūmą.

Ugnis buvo jiems girios dalis.

Torakas suieškojo paskutinį džiovintos elnienos suktinuką ir padalijo visiems trims. Ren padavė jam vandenmaišį. Jis nesuvokė, kad buvo ištroškęs, bet kai sočiai atsigėrė, pajuto grįžtant jėgas.

— Kaip mane atradai? — paklausė Ren.

— Ne aš atradau, — atsakė jis. — Vilkas surado. O kaip — nežinau.

Ji susimąstė.

— Man regis, kad aš žinau. — Ji parodė jam kurtinio kaulo švilpynę.

Torakas įsivaizdavo ją pučiant begarsę švilpynę tamsoje. Kaip žmogus jaučiasi vienut vienas? Jis bent vilką turi.

Torakas papasakojo apie Tauriojo elnio klano lavoną ir kaip surado trečią Nanuako daiktą. Jis neužsiminė apie tą baisią akimirką, kai nutarė nebeieškoti jos. Jam buvo taip gėda...

— Akmeninė spingsulė, — sumurmėjo Ren. — Niekad apie ją nebūčiau pagalvojusi.

— Nori pažiūrėti?

Ji papurtė galvą. Po kiek laiko pasakė.

— Tavim dėta, dar gerai būčiau pagalvojusi, ar palikti sniego urvą. Tu gi galėjai prarasti Nanuaką.

Torakas tylėjo. O paskui prisipažino:

— Aš ir svarsčiau. Jau buvau nutaręs likti ir neiti tavęs ieškoti.

Ji ramiai atsakė.

— Žinai, ir aš būčiau taip padariusi.

Torakas nesusigaudė, ar jautėsi geriau, ar blogiau, atvirai pasisakęs.

— Bet ką tu būtum dariusi? — paklausė jis. — Likusi? Ar ieškojusi manęs?

Ren nusišluostė nosį atžagaria ranka. Paskui vyptelėjo savo aštriadante šypsena.

— Kas žino? Bet galbūt tai buvo dar vienas išbandymas? Ne tik užduotis surasti trečią Nanuako daiktą. Svarbu tai, ar gali rizikuoti juo dėl draugo.

Pabudęs Torakas išvydo prislopintą melsvą šviesą. Nesuprato, kur jis yra.

— Audra praėjo, — pasakė Ren. — Ir man sprandas sustiro.

Torakui taip pat. Susirangęs guolyje, pasisuko pažiūrėti į ją.

Akys jau nebuvo užtinusios, bet veidas raudonas ir luposi. Kai šypsojosi, matyt, skaudėjo.