Мишель Пейвер - Vilko brolis

— Eime! — sukuždėjo Ren. — Turime pereiti prieš tamsą!

Tarp ledynų šešėlių šalta. Kai buvo sustoję dienai prie ežero, darė, ką tik išmanė, kad būtų šilčiau: prikimšo apavą pelkių žolių, pasisiuvo iš Ren lašišos odos ir likusios žaliaminės pirštinių ir gobtuvų, Torakui sukurpė iš nendrių pluoštų, suraišiotų pelkių žolėmis, apsiaustą ir sudygsniavo sausgyslėmis. Bet visa tai menkai šildė.

Į galą ėjo ir atsargos: liko vienas vandenmaišis, o džiovintos lašišos ir elnienos pakaks tik kelioms dienoms. Torakas tarsi girdėjo tėvo žodžius. Torakai, nemanyk, kad kelionė sniegynais — žaidimas. Jei taip manai, netruksi galą gauti.

Jis skausmingai juto, kad mažai išmano, kaip verstis sniegynuose. Ren, kaip visada, trumpai drūtai pasakė:

— Žinau tik tiek, kad užsnigus lengviau sekti pėdomis, gali svaidytis sniego gniūžtėmis, o jei užeina sniego audra, geriausiai įsikasti į didelę pusnį ir laukti, kol ji praeis. Ir viskas.

Bet sniego vis gilėjo, ir netrukus jie jau klimpo iki šlaunų. Vilkas kiek atsiliko — išmintingai leido Torakui pirmam klampoti ir minti kelią, o pats jau bindzino jo pėdomis.

— Tikiuosi, jis žino, kur eiti, — negarsiai pasakė Ren. — Aš pati taip toli šiaurėje niekad nebuvau.

— O ar kas buvo? — paklausė Torakas.

Ji kilstelėjo antakius.

— O kaipgi. Ledo klanai. Jie gyvena lygumose, ne ant užšalusios upės.

— Ledo klanai?

— Baltosios lapės. Baltieji tetervinai. Narvalai. Bet tikriausiai tu...

— Ne, — atsakė Torakas pavargusiu balsu. — Aš net...

Užpakaly vilkas perspėdamas suurzgė.

Atsigręžęs Torakas spėjo pamatyti, kaip vilkiūkštis dryktelėjo po masyvaus ledo luito skliautu. Jis pakėlė akis.

— Saugokis! — sušuko ir, griebęs Ren už rankos, trūktelėjo ją po skliautu.

Kurtinamai nugriaudėjo ir juos apstulbino riaumojanti baltuma. Į sniegą nudrioksėjo didžiulis ledynas, pasipylė mirtį nešančios skeveldros. Susigūžęs lediniame urve, Torakas meldė, kad tas nesutrupėtų. Jei jis sugriūtų, sutraiškytų juos kaip bruknes ant sniego...

Ledų griūtis baigėsi taip staigiai, kaip ir prasidėjo. Dabar girdėjo tik tykiai sėdantį sniegą.

— Kodėl griūtis liovėsi? — sušnibždėjo Ren.

Jis papurtė galvą.

— Gal ledkalnis per miegus tik ant kito šono vertėsi...

Ren įsmeigė akis į ledų krūvą aplink.

— Jei ne vilkas, dabar būtume po ja. — Išblyškusiame Ren veide išryškėjo klano tatuiruotė. Torakas spėjo, kad ji galvoja apie tėvą.

Atsistojęs vilkas pasipurtė ir apdrėbė juos drėgnu sniegu. Paskui nurisnojo keliolika žingsnių, gerai apsiuostė ir ėmė jų laukti.

— Einam, — pasakė Torakas. — Atrodo, dabar saugu.

— Saugu? — sumurmėjo Ren.

Dienai slenkant ir per skaidrų dangų saulei riedant į vakarus, pasirodė tokių ryškiai mėlynų properšų, kokių Torakas dar nebuvo matęs. Oras vis šiltėjo. Po vidudienio saulė pasiekė uolas ir akies mirksniu ledynų šešėliai tvykstelėjo akinamu baltumu. Torakas jau ėmė prakaituoti po savo nendriniu apdaru.

— Še, imk! — Ren ištiesė jam beržo žievės atplaišą. — Prapjauk plyšius ir užsirišk ant akių. O tai sniegas tave akins.

— Maniau, kad niekad nebuvai taip toli šiaurėje.

— Aš nebuvau, bet Fin-Kedinas buvo. Jis man apie tai ir pasakojo.

Torakui buvo nepatogu žiūrėti pro siaurus plyšelius, kai reikėjo būti tokiam budriam, kad neužgriūtų nuo uolų sniego nuošliauža ar nulūžęs milžiniškas varveklis. Jiems beklampojant, Torakas pastebėjo, kad Ren atsilieka. Keista, paprastai ji būdavo greitesnė už jį.

Palūkėjęs, kol Ren pasivijo, išsigando pamatęs, kad jos lūpos lyg ir pamėlusios. Paklausė, kaip jaučiasi.

Ji papurtė galvą ir pasilenkusi atsirėmė rankomis į kelius.

— Visą dieną kažkas ne taip, — pasakė ji. — Jaučiuosi... išsekusi. Manau... manau, kad tai dėl Nanuako.

Torakas pasijuto kaltas. Nuolat galvodamas, kad tik nepažadinus ledo upės, visai pamiršo ją visą laiką nešant varno odos kapšelį.

— Duok jį man, — pasakė, — pasikeiskim dabar.

Ji linktelėjo.

— Bet aš nešiu vandenmaišį. Pasidalykime teisingai nešulius.

Jie apsikeitė. Torakas pririšo kapšelį prie diržo, o Ren atsigręžė pažiūrėti, kiek jie nuėję.

— Per lėtai slenkam, — pasakė. — Jei nepereisime upės iki tamsos...

Jai nereikėjo pabaigti tai, ką ketino pasakyti. Torakas jau įsivaizdavo, kaip sutemus jie kasa sniego urvą, sukaustytai ledo upei kilsuojant ir aimanuojant po kojomis.

— Ar užteks kuro? — paklausė jis.

Ir vėl Ren papurtė galvą.

Eidami prie akmenų nuovartų šlaito, abu rinko visokius tinkamus kurui žagarėlius ir iš anksto įsižiebė ugnelę. Jie nuspjovė pasagos pavidalo grybo, augančio ant negyvų beržų, uždegė jį ir prigesino, kad tik smilktų. Paskui įvyniojo jį į beržo žievę, prabadę ją, kad be oro neuždustų ugnis, ir tą ritinėlį apsuko kerpėmis. Taip smilkstantį grybą galima nešioti kiaurą dieną, o prikišus pinties ir papūtus, ji tuoj užsiliepsnoja.

Torakas nutarė, kad jiems pakaks kuro gal ir visai nakčiai. Bet jei kiltų audra ir jiems reiktų įsikasti kelioms dienoms, tada sušaltų.

Klampodamas Torakas greitai suprato, kodėl Nanuakas taip išsekino Ren. Jau dabar pajuto jo svorį, traukiantį jį žemyn.

Staiga Ren sustojo ir nuplėšė beržo karną nuo akių.

— Kur dingo tėkmė? — sušvokštė ji.

— Kas? — paklausė Torakas.

— Tarp ledų tekėjusi srovė! Tik dabar pastebėjau. Dingo srovė. Gal tai reiškia, kad galime išlįsti iš po uolų?

Nusiėmęs nuo akių tošį, Torakas prisimerkęs pažvelgė į sniegą. Dėl jo spindesio nieko nematė.

— Bet aš ją girdžiu, — pasakė eidamas toliau apsižiūrėti. — Gal tiesiog ji ėmė tekėti giliau po...

Jo niekas neperspėjo. Netrakštelėjo ledas, nešlamštelėjo krintantis sniegas. Vieną akimirką ėjo, kitą jau krito į nebūtį.

DVIDEŠIMT KETVIRTAS

Torakui taip skaudžiai rėžė per kelį, kad jis suriko.

— Torakai! — sukuždėjo iš viršaus Ren. — Kaip tu?

— A... lyg ir nieko, — atsakė tas. Bet buvo ne taip. Jis įsmuko į akivarą. Tik menkutė iškyša pristabdė kelią į mirtį.

Prietemoje pamatė, kad properša posiaurė — galėjo ištiesęs rankas pasiekti jos kraštus, bet be dugno. Gerokai žemiau girdėjo tekant srovę. Jis atsidūrė užšalusios upės viduje. Kaip iš čia išsikeberios?

Ren su vilku iš viršaus žiūrėjo į jį. Buvo maždaug per tris žingsnius. Galėtų būti ir trisdešimt — jokio skirtumo.

— Dabar bent aišku, kurlink teka srovė, — pasakė iš paskutiniųjų stengdamasis būti ramus.

— Tu ne taip jau giliai esi, — drąsino Ren. — Ir turi savo maišą.

— Ir savo lanką, — atsakė, tikėdamasis, kad balsas neišduos jo išgąsčio. — Ir Nanuaką. — Kapšelis tvirtai buvo pririštas prie diržo. Nanuakas, pagalvojo su siaubu.

O jei nepajėgs iš tos duobės išsikrapštyti? Tupės čia kartu su Nanuaku? O be Nanuako niekas nesunaikins lokio. Visa giria bus pasmerkta žūti, pasmerkta, nes jis nežiūrėjo, kur eina...

— Torakai? — sušnibždėjo Ren. — Kaip tu ten?

Bandė atsakyti, kad gerai, bet tik sukriokė.

— Ne taip garsiai! — sukuždėjo Ren. — Dar prisišauksi kitą sniego griūtį ir užaks properša su visu tavimi...

— Ačiū... — sumurmėjo. — Apie tai dar nebuvau pagalvojęs.

— Ei, gal nutversi. — Pavojingai pasilenkusi ant krašto, ji nuleido kirvį, kurio koto kilpą buvo apsisukusi ant riešo.