Мишель Пейвер - Vilko brolis

Torakas jau išsižiojo atsikirsti, bet susigriebė ir prikando liežuvį. Tik dabar pamatė, kaip dreba Ren. Ant vieno žando kruvinas rėžis, ant kito — didžiausia mėlynė sulig karvelio kiaušiniu po akimi.

Jam pasidarė gėda. Ji stojo prieš lokį. Ji net turėjo drąsos šauti į jį. O jis čia rėkaloja...

— Aš pasikarščiavau, nepyk, — pasakė, — man netyčia taip išėjo... Tavo tiesa. Aš negaliu tamsoje sekti jo pėdomis.

Ren sunkiai klestelėjo ant akmens.

— Neturėjau supratimo, kas tai yra, — pratarė ji. — Niekad nemaniau, kad bus taip... — Ji prispaudė abi rankas prie burnos.

Torakas atkasė iš žemių ir akmenų strėlę. Ji buvo perlaužta.

— Tu pataikei į jį? — paklausė.

— Nežinau. Argi tai svarbu? Strėlėmis jo nenušausi. — Ren papurtė galvą. — Vieną akimirką jis pasisuko į mane, kitą jau siekė vilko. Kodėl?

Jis numetė sulaužytą strėlę.

— Ar dabar ne vis tiek?

— Ko gero. — Ji žvilgtelėjo į Toraką. — Ar radai akmeninį dantį?

Jis buvo pamiršęs apie jį. Dabar, traukdamas dantį pirštinėje iš užančio, norėjo tik atsikratyti juo. Dėl Nanuako gali žūti vilkas. Ir nebus daugiau rytinių glamonių — laižymosi nei triukšmingų slėpynių... Torakas įsikando į krumplius, slopindamas baimę. Jis negali prarasti vilko.

Ren paėmusi čiupinėjo pirštinę.

— Suradom antrą Nanuako daiktą, — pasakė užsigalvojusi, — bet praradom pirmąjį. Kažin kodėl vilkas paėmė jį?

Torakui reikėjo gerai pasistengti, kad išgirstų, ką ji sako. — Kažkas šmėkštelėjo jam atmintyje.

— Atsimeni, kai radau upės akis, vilkas elgėsi taip, tarsi girdėtų jas. Ar kažkaip savaip jas suvokė, — pasakė jis.

Ren suraukė kaktą.

— Manai, kad ir lokys gali?

— „Visos šviesios šviesios sielos, — sukuždėjo jis. — Taip sakė Klajūnas. Šėtonai nekenčia gyvybės, nekenčia sielų spindesio.“

— Jei paprastų padarų sielos taip spindi, — pasakė Ren stodamasi ir imdama žingsniuoti, — tai Nanuakas turi daug labiau spindėti, tiesiog akinti!

— Todėl jis ir puolė tave, kad turėjai upės akis...

— Todėl vilkas čiupo kapšelį. Jis žinojo, todėl... — Ji liovėsi žingsniavusi ir įsmeigė akis į Toraką. — Todėl ir atitraukė lokį nuo mūsų. Torakai! Jis išgelbėjo mums gyvybę.

Torakas suklupo ant tako ties skardžiu. Pagaliau rūkas ėmė sklaidytis, apačioje girių platybės tiesėsi į vakarus. Ar išgyvens vilkas ten, ar atsilaikys vienas prieš lokį?

— Vilkai protingesni už lokius, — pasakė Ren.

— Jis dar tik vilkiūkštis, Ren. Neturi nė keturių mėnesių.

— Bet jis jau vedlys. Kas kas, bet jis tikrai ras kelią.

Vilkas, tvirtai įsikandęs švytintį dainuojantį varno odos kapšelį, šuoliavo tarp bukmedžių vėjui pučiant į uodegą.

Iš tolybių jį pasiekė graudus Didžiojo beuodegio balsas.

Vilkas geidė atsiliepti, bet negalima. Vėjas neša jam šėtono kvapą. Užuodžia jo įniršį, baisų alkį; girdi niekad nepavargstantį alsavimą. Labiausiai jaučia jo neapykantą, neapykantą jam ir daiktui, kurį neša.

Bet vilkas žino, baisiai džiaugdamasis žino, kad lokys niekad jo nepavys. Šėtonas greitas, bet jis dar greitesnis.

Jis jau ne mažytis vilkiūkštis, kuris turi laukti, kad vargšai lėti beuodegiai ji pasivytų. Dabar jis vilkas — liuoksiantis tarp medžių greitais vilkiškais šuoliais, ir taip bus amžinai.

Jis mėgavosi savo tvirtomis kojomis, ištįsusią lanksčia nugara, miklumu — šuoliuodamas gali apsisukti ant vienos letenos. O ne, šėtonas niekad jo nepačiups!

Vilkas sustojo atsigerti prie triukšmingo mažo upelio, todėl akimirkai paleido iš nasrų kapšelį. Paskui vėl jį čiupo ir ėmė liuoksėti aukštyn į Didįjį Baltą Šaltį, kurį buvo užuodęs tik sapne.

Tą sapno kvapą užgožė kitas — jis pasiekė svetimų vilkų teritoriją. Tik nurisnos kelis žingsnius, ir vėl kvapais pažymėta vieta. Reikia pasisaugoti. Jei svetimieji pamatys jį, gali pulti. Kai jam prireikdavo išlieti savo kvapą, laikydavo, kol pribėgdavo kokį upelį, ir ten paleisdavo, o medžių savais kvapais nežymėjo. Upelis nuneš jo kvapą ir jokie svetimi vilkai nei šėtonas neužuos jo.

Atėjo tamsa. Vilkui patinka tamsa. Kai ji užeina, geriau užuodi kvapus, girdi garsus, o mato jis beveik taip pat kaip ir šviesoje.

Kažkur priekyje svetimų vilkų gauja pradėjo vakarinius pasistūgavimus. Vilkui pasidarė liūdna. Prisiminė, kaip džiaugsmingai stūgaudavo jo šeima; kaip smagiai sveikindavosi išsimiegoję. Šnarpšdami laižydavosi ir trindavosi pasturgaliais; linksmai ir žaismingai baksnodavosi, ragindami vienas kitą medžioti.

Galvodamas apie savo šeimą, vilkas staiga pajuto nuovargį. Letenos kas kartą pajusdavo užmintą akmenį, ko anksčiau niekad nebūdavo. Ėmė skaudėti ir kojas. Ir visą kūną.

Jį apėmė baimė. Jis negalės visą laiką bėgti. Negalės išvis toliau bėgti. Jis toli nuo Didžiojo Beuodegio, risnoja pro svetimos rujos teritoriją. Ir šėtonas vejasi jį be perstojo tamsoje.

Torakas sutempė visa, kas liko iš jų mantos, į bukmedžių šakų lapinę, spyrė į laužą, kibirkščių spiečius pasipylė į viršų. Tas laukimas siaubingas. Sutemus jis staugė, kiek galėjo. Žinojo, kad taip gali prisivilioti lokį, bet vilkas svarbiau. Kur jis?

Buvo šalta, žvaigždėta naktis ir, net nežiūrėdamas į dangų, juto kruviną Didžiojo Tauro akį, įsmigusią į jį. Mėgaujasi jo sumaištimi.

Ren išniro iš tamsos su glėbiu medžio žievių ir vaistažolių.

— Ilgai užtrukai, — burbtelėjo Torakas.

— Ieškojau, ko reikia. Vilkas nepasirodė?

Jis papurtė galvą.

Ren priklaupė prie ugnies ir padėjo savo naštą ant žemės.

— Kai ieškojau viso to, girdėjau beržo tošies dūdas.

Torakas pašiurpo.

— Ką? Kur?

Ji linktelėjo į vakarus.

— Labai toli.

— Fin-Kedino?

Ji vėl linktelėjo.

Torakas užsimerkė.

— Maniau, kad jis jau liovėsi mus persekiojęs.

— Nesiliovė, — atsakė Ren. Jos balse buvo girdėti lyg ir išdidumas, kuris suerzino Toraką.

— Ar pamiršai, kad jis nori mane nužudyti? Klausantysis atiduoda savo širdies kraują Kalnui.

Ji atsigręžė.

— Žinoma, kad nepamiršau! Bet aš nerimauju dėl jų! Jei lokio čia nėra, tada jis ten, kur jie. Kitaip Fin-Kedinas nepūstų dūdų.

Torakas pasijuto nesmagiai. Ren buvo susirūpinusi, jis taip pat. Kivirčai nieko gero neduos.

Nuo diržo atrišo mažą kurtinio kaulo švilpynę, kurią padarė, kai pirmą kartą surado vilką.

— Imk. — Jis ištiesė jai švilpynę. — Dabar ir tu galėsi prisišaukti vilką.

Ji nustebusi pažvelgė į jį.

— Ačiū.

Stojo tyla. Torakas paklausė, kodėl jai prireikė žolelių.

— Akmeniniam dančiui. Reikia sugalvoti, kaip galėtume jį paslėpti nuo lokio. Kitaip jis mus suseks.

„Kaip dabar seka vilką“, — pagalvojo Torakas. Jam dar labiau suskaudo širdį.

— Jei šermukšnių lapai ir kapšelis negali nuslėpti upės akių, — pasakė jis, — tai kodėl manai, kad medžio žievė ir pelynai galės?

— Todėl, kad prie jų pridėsiu dar ir kai ko stipresnio. Ji prikando lūpą. — Bandau tiksliai prisiminti, ką darydavo Sajun. Ji norėjo išmokyti mane burtų, bet aš visada sprukdavau medžioti. Dabar dėl to gailiuosi.

— Labai gerai, kad nors ko pramokai, — burbtelėjo Torakas.

— Bet jei ką nors sumaišysiu?

Jis nieko neatsakė. Jautė raudonąją akį tyčiojantis iš jo. Jei vilkas ir rastų kelią atgal, drauge atsivestų lokį, traukiamą upės akių. Ir vienintelis būdas vilkui atsikratyti lokio — išmesti upės akis, tik tada niekaip nebus įmanoma sunaikinti lokio.