Мишель Пейвер - Vilko brolis

— Ar neapsirinki? — paklausė Ren. — Jei ta linkme drošime, prieisime kalvas.

Bet Torakas negirdėjo jos — jis bėgo pirmyn. Pranyko už didžiulio akmens, o po kiek laiko išgirdo susijaudinusį jo balsą, šaukiantį ją vardu.

Ji užbėgo ant šlaito, apėjo akmenį, ir ją nutvilkė ledinio šiaurės vėjo gūsis. Susverdėjo atgal. Tai va, pasiekė patį girios kraštą. Čia jau prasideda kalvoti tyrlaukiai.

Priešais tysojo neaprėpiama bemedė plynė: viržiai ir nykštukai gluosniai, prigludę prie žemės, veltui stengėsi išvengti vėjo; mažučiukai, durpių spalvos ežerėliai virpėdami raibuliavo tarp siūruojančių pelkės žolių. Tolumoje, virš plynės, stiepėsi apgaulingas uolų nuobirų šlaitas, o jau už jo kilo Aukštieji kalnai. Bet tarp apgaulingo šlaito ir kalnų spindi balta blizgi juosta, ir ji kėlė Ren didžiulę baimę.

Torakas, aišku, nieko apie tai nežinojo.

— Ren! — šaukė jis, o vėjas jo balsą plakė šalin. — Eik čia!

Atitraukusi žvilgsnį nuo tolių, išvydo jį klūpant prie siauro upelio. Vilkas gulėjo užsimerkęs, o varno odos kapšelis buvo jam prie snukio.

— Jis gyvas! — šūktelėjo Torakas ir įsikniaubė į šlapią pilką kailį. Vilkas atmerkė vieną akį ir silpnai dunkstelėjo uodega. Ren pasileido per viržius pas juos.

— Jis tik išsekęs, — pasakė Torakas nežiūrėdamas į ją, — ir visai permirkęs. Bėgo upeliu, kad užmuštų savo kvapą ir lokys pamestų jo pėdas. Ar ne gudruolis?

Ren baimingai apsidairė.

— Bet ar jam pasisekė?

— Žinoma! — atsakė Torakas. — Pažiūrėk į pelkių kalviukus. Jie čia neskraidžiotų, jei netoliese šlaistytųsi lokys.

„Kad taip galėčiau tuo tikėti“, — pamanė Ren. Priklaupusi ištraukė iš savo ryšulio upėtakių paplotėlį ir pakišo vilkui. Jai buvo atsidėkota kiek stipriau dunkstelint uodega.

Puiku, kad vilkas atsirado, bet ji pasijuto keistai atsijusi nuo jų. Per daug dalykų prisikaupė jai širdyje, tiek daug tokių, apie kuriuos Torakas nė nenumanė.

Ji pakėlė varno odos kapšelį ir atrišo jį. Upės akys tebebuvo šermukšnio lapų lizdelyje.

— Taip, reikia jį nedelsiant paslėpti nuo lokio, — pasakė Torakas, imdamas vilką ant rankų ir švelniai guldydamas ant minkštos pelyno žolės.

Ren atrišo šermukšnio žievės dėžutę, kurioje buvo akmeninis dantis, įdėjo ten upės akis; paskui vėl ją sumazgiojo, įdėjo į kapšelį ir pasikabino prie diržo.

— Dabar viskas bus gerai, — pasakė Torakas, pasilenkė vilkiūkščiui prie snukio ir meiliai lyžtelėjo. — Galim pasidaryti kokią užuovėją prie nuolydžio. Užkursim laužą, tegu vilkas pailsi.

— Tik ne čia, — greitai atsakė Ren. — Reikia grįžti į girią. — Šitoje vėjų pagairėje ji jautėsi nesaugiai kaip ir koks vikšras, kabaliojantis ant gležno siūlelio.

— Geriau būtų čia likti, — atsakė Torakas. Jis mostelėjo šiaurėn, į netikrą šlaitą ir baltą spindinčią juostą. — Ten trumpiausias kelias į Kalną.

Ren suspaudė paširdžius.

— Ką? Apie ką čia kalbi?

— Vilkas sakė. Ten turėsime eiti.

— Bet... negalime eiti pro čia.

— Kodėl negalim?

— Juk čia ledo upė!

Torakas su vilku nustebę sužiuro į ją; o ji žvelgė į dvi poras vilkiškų akių: viena pora gintarinė, kita — šviesiai pilka. Pasijuto visiškai viena.

— Bet Ren, — kantriai pradėjo Torakas, — čia gi trumpiausias kelias į Kalną.

— Man nesvarbu! — Ir karštligiškai ėmė galvoti kokią jam priimtiną priežastį. — Turime dar surasti trečią Nanuako daiktą, pameni? Visų šalčiausias — šviesis tamsiausias. Čia jo tikrai nerasime. Šalta tai bus, kas be ko, bet ten nieko nėra! — „Nieko, tik mirtis“, — pridūrė mintyse.

— Matei praėjusią naktį raudonąją akį? — paklausė Torakas. — Ji kyla vis aukščiau. Mums liko tik kelios dienos...

— Kurčias, ar ką?! — suriko ji. — Negalėsime pereiti per ledo upę!

— Galėsim! — atsakė jis siaubingai ramiai. — Surasime kokį perėjimą.

— Kaip? Yra tik vienas vandenmaišis ir keturios strėlės per abu! Keturios strėlės! O žiema ateina, tu vasariškai apsirengęs!

Jis įdėmiai į ją pažiūrėjo.

— Ne dėl to nenori eiti tolyn.

Ji pašoko ir, paėjusi į šalį, sugrįžo.

— Mano tėvas mirė ant ledo upės, tokios, kaip ta...

Vėjas liūdnai nušvilpė virš plynės. Torakas pažvelgė į vilką, paskui vėl į ją.

— Prasidėjo sniego griūtis, — ėmė pasakoti Ren. — Jis buvo ant užšalusios upės už Kirvio ežero. Didžiulis ledo luitas palaidojo jį. Kūną rado tik pavasarį. Sajun turėjo surengti ypatingas apeigas, kad surinktų į daiktą jo sielas.

— Kaip gaila... aš nenorėjau...

— Papasakojau apie tėvą ne todėl, kad manęs gailėtum, — nukirto ji. — Pasakojau todėl, kad suprastum. Jis buvo stiprus, patyręs medžiotojas, jis pažinojo kalnus... ir vis dėlto ledo upė pražudė jį. Tai ar turime vilties... Kas mūsų laukia, kaip manai?

DVIDEŠIMT TREČIAS

— Eik tykiai, labai tykiai, — kuždėjo Ren. — Bet koks staigus garsas... ir ji gali nubusti.

Torakas pasuko galvą į didžiulius ledo varveklius virš jų. Jis buvo matęs ledų sangrūdų, bet nieko panašaus į tas lokių peilių aštrumo stačių uolų ir giliai žiojėjančių griovų, tokių ledo varveklių, didesnių už medžius, — niekad neregėjo. Sakytum, milžinišką pakilusią bangą palietė Pasaulio Dvasios pirštas, ir ji akimirksniu užšalo. Tačiau kai žiūrėjai į tuos ledkalnius nuo akmenų šlaito, jie atrodė tik kaip užšalę didžiulės upės raibuliai.

Leidę vilkui pailsėti dieną prie ežero, jie sunkiai kirto tyrlaukius, ėjo nutrupėjusių uolienų šlaitu, kur sustojo pernakvoti šiokią tokią užuovėją teiksiančioje įduboje. Lokio — nė ženklo. Gal paveikė kaukės kerai, o gal, kaip manė Ren, lokys dabar siautėja vakaruose šiurpindamas tenykščius žmones.

Kitą rytą jie užkopė ant ledinės upės kranto ir pasileido į šiaurę.

Aišku, beprotystė eiti po ledo luitais, kai kas akimirką sniego griūtis gali sunaikinti juos, bet kitos išeities nebuvo. Negalėjo pasirinkti krypties į vakarus — ten gurgėjo vanduo, išrausęs gilią mėlyną properšą.

Taip pat buvo neįmanoma eiti tyliai. Ant gurgždančio sniego garsiai girgždėjo jų apavas. Naujas Torako iš nendrių nupintas apsiaustas šiugždėjo kaip sudžiūvę lapai; jis net kvėpavo kurtinamai garsiai. Aplink, iš visų pusių, tik ir girdėjai neaiškius traškesius ir aidinčias dejones — taip ledinė upė murmėjo per miegus. Atrodė, kad visai nesunkiai gali ji ir nubusti.

Keista, bet tai, regis, visai nejaudino vilko. Jam patiko sniegas: šokinėjo, murdėsi, mėtė ledukus į orą, o slysdamas sustodavo ir suklusdavo — ar tik ne lemingai su pelėnais rausiasi po sniegu.

Dabar stabtelėjęs uostinėja ledo luitą ir letena tapšnoja. Kai nesulaukė jokio atsako, nuleido priekines letenas ir stūgaudamas kviečia jį žaisti.

— Ššš! — sušnypštė Torakas, pamiršęs vilkų kalbą.

— Ššš! — sušnypštė Ren iš priekio.

Geisdamas nutildyti vilkiūkštį, Torakas apsimetė, kad stebi kažką tolumoje — stovėjo it apmiręs ir įbedęs akis į priekį.

Vilkiūkštis taip pat visas sustingo ir sužiuro ten. Bet kai nieko neužuodė ir neišgirdo, truktelėjo ūsais ir pažvelgė į Toraką. Kurgi tas laimikis? Kur jis?

Torakas pasiraivė ir nusižiovavo. Nėra laimikio.

Ką? Tai ko mes čia tykom?

Tylėk, ir viskas!

Užsigavęs vilkiūkštis stūgtelėjo.