Мишель Пейвер - Vilko brolis

— Neišlaikysi manęs, — atsiliepė Torakas. — Aš tik tave įtrauksiu ir mes abu žūsime...

„Žūsime, žūsime“, — pakartojo aplink aidas.

— Ar kaip nors galėsi išlipti? — paklausė Ren jau kiek virpančiu balsu.

— Gal ir galėčiau. Jei turėčiau ernio nagus.

„Nagus, nagus“, — atitarė ledas.

Aidint tam žodžiui, jam toptelėjo mintis.

Lėtai, siaubingai bijodamas nuslysti nuo ryšulėlio, nusiėmė nuo peties maišą ir ėmė žiūrėti, ar tebeturi stirnino ragus. Yra. Trumpi, šaknys dantytais kraštais. Jei pajėgtų prie riešų prisirišti po ragą, tada jais, kaip kirtikliais, galėtų kabintis į ledą.

— Ką manai daryti? — paklausė Ren.

— Pamatysi, — atsakė. Neturėjo laiko aiškinti. Iškyšulys po kojomis darėsi vis slidesnis, kelį bjauriai skaudėjo.

Kol kas palikęs ragus maiše, nusikabino nuo diržo kirvuką.

— Turiu įkirsti šen ten ledą, — šūktelėjo Ren. — Tikiuosi, kad upė nepajus.

Ji nieko neatsakė. Kaipgi nepajus! Tik kokią kitą išeitį jis turi?

Pirmosios ledo skeveldros nudardėjo į bedugnę. Upė nepajuto to kirčio, bet girdėti tikrai išgirdo.

Sukandęs dantis, Torakas prisivertė kirsti antrą smūgį. Dar daugiau ledo nutrinksėjo žemyn, vis griaudžiant aidui.

Ledas kietas, taip baisu kaip reikiant užsimoti kirviu — gali pats nuslysti nuo kyšulio, tačiau ilgai ir atsargiai kirsdamas šiaip taip iškalė keturis įkirčius per pusės rankos atstumą. Bet koks ten įkirtis — gilumo sulig nykščio krumpliu, ir dar neaišku, ar išlaikys. Jei visu svoriu primins, kad ko, nulūš ir juo nugarmės į tėkmę.

Užsikišęs kirvį vėl už diržo, nusimovė pirštines ir ėmė grabalioti maiše ragų, paskui susirado paskutinius žaliaminės odos diržus. Buvo baisiai sunku pririšti prie riešų ragus tokiais nuo šalčio sugrubusiais pirštais. Galų gale šiaip taip užveržė mazgus dantimis.

Dešine ranka pasiekė pirmą įkirtį virš galvos ir giliai bedė dantytu rago galu. Įsikirto ir laiko. Tada dešine koja ėmė ieškoti pirmos pakopos šiek tiek aukščiau kyšulio. Susirado ir stojo ant jos.

Maišas traukė jį atgal į akivarą. Iš paskutiniųjų lenkėsi į priekį, priplojo veidą prie ledo... ir pusiausvyrą išlaikė.

Vilkas stūgtelėjo, kad paskubėtų. Pabiro sniegas jam ant plaukų.

— Traukis nuo duobės! — sušnypštė Ren vilkiūkščiui.

Torakas išgirdo viršuj stumdantis — daugiau sniego pabiro ant galvos — ir galop vilkiūkštis irzliai suinkštė.

— Dar truputį aukščiau, — akino Ren. — Tik nežiūrėk apačion!

Per vėlu! Torakas kaip tik žvilgtelėjo žemyn ir nuo tos tuštumos jam pasidarė silpna.

Siekė kito įkirčio, nepataikė, atskėlė ledo ir su juo vos nenugarmėjo į duobę. Ieškodamas įkirčio baksnojo rago galu ir kaip tik laiku jį įbedė.

Lėtai, labai lėtai jis sulenkė dešinę koją ir per pusės rankos atstumą nuo tos, ant kurios stovėjo kairiąja koja, surado kitą pakopą. Bet atsistojus ant jos, jam ėmė drebėti kelis.

„Oi, koks tu gudruolis, Torakai, — pasakė sau. — Visu svoriu užgulei ant kojos, kurią susižeidei krisdamas.“

— Koja nelaiko, — sušniokštė jis, — nieko nebus...

— Bus, dar ir kaip bus! — spaudė jį Ren. — Šiek to paskutinio įkirčio ir aš tave pagriebsiu...

Jam degė pečiai; maišas, atrodė, pilnas akmenų. Sukaupęs visas jėgas Torakas pasistūmė ir kelis sulinko. Paskui Ren ranka sugriebė jį už maišo diržų, o jis, ir traukiamas, ir pats stumdamasis, išvirto iš duobės.

Torakas su Ren gulėjo sunkiai alsuodami prie akivaro krašto. Paskui pasikėlė ir nusvirduliavo nuo ledinių uolų. Krito į puraus sniego pusnį. Vilkas manė, kad jie smagiai žaidžia, ir ėmė šokinėti apie juos, linksmai išsišiepęs.

Ren pratrūko isteriškai kvatoti.

— Vos neįmerkei uodegos! Kitą sykį žiūrėk, kur eini!

— Stengsiuos! — sušvokštė Torakas. Gulėjo ant nugaros, o vėjelio gūsis pūkštelėjo sniego ant skruostų. Aukštai danguje ploni balti debesėliai išsidėstė kaip žiedlapiai. Gyvenime nebuvo matęs tokio grožio!

Užpakaly vilkas kažką draskė nagais lede.

— Ką ten suradai? — paklausė Torakas.

Išsilupęs iš ledo laimikį, vilkiūkštis ėmėsi vieno savo mėgstamų žaidimų: aukštai sviedė grobį į orą, dryktelėjęs sugavo jį, kiek pačiaumojo, o tada, prišokęs prie Torako, išspjovė laimikį jam ant veido. Čia jau kitas mėgstamas žaidimas.

— Oi! Ką dabar darai! — šūktelėjo Torakas. Paskui pamatė, ką gavo. Mažo kumščio didumo rudas, gauruotas ir keistai, matyt, ledo lyčių suplotas padarėlis. Mažame snukutyje sustingusi baisaus pasipiktinimo išraiška pasirodė Torakui labai juokinga.

— Kas ten? — paklausė Ren, gurkštelėjusi iš vandenmaišio.

Toraką suėmė juokas.

— Sušalęs lemingas.

Ren prunkštelėjo vandenį ant ledo.

— Visiškai suplotas, — gageno Torakas, voliodamasis sniege. — Matytum jo snukutį! Toks nustebęs!

— Liaukis! — klykė Ren, graibydamasi šonų.

Jiems ko pilvai neplyšo iš juoko, o vilkas džiaugsmingai šokinėjo aplink, mėtydamas į orą ir gaudydamas sušalusį lemingą. Galop jį taip aukštai išmetė, kad dar spėjo pats ypatingai susisukęs pašokti ir praryti laimikį vienu kąsniu. Tada nutarė, kad ganėtinai sušilo ir pliumptelėjo į liūgą atsivėsinti.

Ren atsisėdo šluostydama akis.

— Ar jis kada nors ir paprastai atneša, ar visada tik sviedžia tau į veidą?

Torakas papurtė galvą.

— Mėginau prašyti, mokyti. Bet jis daro savo, ir viskas.

Torakas atsistojo. Ėmė labiau šalti. Pakilo stipresnis vėjas ir smulkutėlis sniegas kaip dūmai plaikstėsi virš žemės. Į žiedlapius panašūs debesys visiškai uždengė saulę.

— Žiūrėk, — pasakė Ren, priėjusi prie jo. Ji rodė į rytus.

Jis atsigręžė ir išvydo virš ledinių uolų sūkuriuojančius debesis.

— O ne! — sumurmėjo jis.

— Deja, taip! — atsakė Ren pakeltu balsu, kad perrėktų vėją. — Sniego audra.

Ledo upė nubudo. Ir buvo pikta.

DVIDEŠIMT PENKTAS

Ledo upės įniršis prasiveržė su siaubinga jėga.

Torakas turėjo pasilenkti prieš vėjo šuorą, kad išsilaikytų ant kojų, ir apglėbti savo nendrinį apsiaustą — kitaip jis kaipmat būtų nuplėštas. Pro verpetuojantį sniegą matė, kaip Ren iš paskutiniųjų klampojo pirmyn; vilkas svirduliavo į šonus primerktomis prieš vėją akimis. Ledo upė sugavo juos į savo gniaužtus ir, matyt, neketino paleisti. Ji taip stūgavo, kad Torakui ėmė skaudėti ausys, jam čaižė veidą lekiančiais ledokšniais, sukinėjo jį aplink; jis jau nebematė Ren nei vilko, net savo apavo. Kiekvieną akimirką viesulas galėjo įsukti jį į properšą...

Per sūkuriuojančią baltą miglą jis išvydo tamsų stulpą. Uola? Pusnis? O gal jie galų gale jau pasiekė ledo upės krantą?

Ren pačiupo jam už rankos.

— Negalime toliau eiti! — šaukė ji. — Reikia įsikasti į sniegą ir palaukti, kol audra praeis!

— Dar ne! — rėkė jis. — Žiūrėk! Arti krantas!

Torakas veržėsi prie stulpo. Tas susvyravo ir išdribo į šonus. Tai tik sniego debesis, bjaurus ledo upės pokštas. Jis atsigręžė į Ren.

— Kaip tu? Reikės kastis sniego urvą!

Bet Ren nebuvo.

— Ren! Ren! — Ledo upė atplėšė vardą jam nuo lūpų ir nusinešė į tirštėjančias sutemas.

Jis krito ant kelių ir ėmė apgraibom ieškoti vilko. Pirštinėta ranka užčiuopė kailį ir apglėbė vilkiūkštį. Tas uostinėjo Ren pėdsakų. Bet ką gali net vilkas užuosti tokioje maišalynėje?