Мишель Пейвер - Vilko brolis

Neįtikėtina, tačiau vilkas pastatė ausis ir sužiuro tiesiai į priekį. Torakui taip pat pasirodė, kad mato kažką slenkant per sniegą.

— Ren!

Vilkas dryktelėjo į tą pusę, Torakas iš paskos, bet tik kiek paėjėjusį vėjas bloškė į tvirtą ledą. Torakas virto aukštielninkas ir vos nepriplojo vilkiūkščio. Jis atsimušė iš pažiūros į ledo kalvą. Jos šone žiojėjo skylė, pakankamai didelė, kad galėtum įropoti. Ledo urvas? Ren tikrai negalėjo per tokį trumpą laiką išrausti tokios landos.

Vienu šuoliu vilkas šmurkštelėjo vidun. Kiek padvejojęs, Torakas juo pasekė.

Ledo upės triukšmas apmirė, Torakui įlindus į tamsą. Apledėjusiomis pirštinėmis ėmė grabalioti po vidų: žemos lubos, tokios žemos, kad turėjo keturpėsčiomis ropoti; prie angos ledo plokštė. Kas nors iškirto ją angai uždaryti. Tik kas?

— Ren?! — pašaukė jis.

Jokio atsako.

Torakas plokšte užstūmė angą ir paskendo visiškoje tyloje. Girdėjo vilką laižant sniegą nuo letenų; jam nuo pečių ėmė kristi ledokšniai.

Jis ištiesė ranką, vilkas perspėjamai suurzgė.

Torakas greitai atitraukė ranką. Jam ėmė stotis ant galvos plaukai. Ren čia nėra, bet kažkas yra. Kažkas tyko tamsoje.

— Kas čia? — paklausė jis.

Ledo tamsa darėsi vis slogesnė.

Dantimis nusimovęs pirštines, išsitraukė peilį.

— Kas čia?

Ir dabar jokio atsako. Sugrabaliojo vieną iš Ren dagčių. Bet pirštai taip sugrubę nuo šalčio, kad nenulaikė ir išmetė kapšelį su pintimi. Regis, visą amžinybę jo ieškojo, paskui titnagu skėlė ugnį, pažiro kibirkštys ant kukmedžio žievės drožlių ir galop įžiebė dagtį.

Jis suriko. Pamiršo ir ledo upę, pamiršo net Ren.

Priešais gulėjo žmogus, beveik liečiantis jam kelius.

Negyvas.

Torakas prisiplojo prie ledo sienos. Jei vilkas nebūtų perspėjęs, būtų palietęs lavoną — palietus lavoną galima užsitraukti didžiulę grėsmę. Palikusios kūną sielos dažnai būna piktos, suirzusios arba tiesiog nenori leistis į mirties kelionę. Jei kas nors iš gyvųjų prisiartina per arti, jos gali užsimanyti užvaldyti jį arba sekti paskui į jo namus.

Visa tai žybtelėjo galvoje Torakui žiūrint į negyvėlį.

Lūpos atrodė kaip iškapotos iš ledo, kūnas vaško geltonumo. Snaigės lindo jam į šnerves — žiauriai mėgdžiojo kvėpavimą; ledinės akys atmerktos, žiūrinčios į kažką, ko nematė Torakas, į tai, ką jis buvo apglėbęs atšalusia ranka.

Vilkas, atrodė, nesibaidė negyvėlio, regis, jį net traukė prie lavono. Vilkiūkštis gulėjo įspaudęs snukį tarp letenų ir įdėmiai į jį spoksojo.

Negyvėlio plaukai buvo ilgi, rudi ir palaidi, tik vienas kuokštas prie smilkinio prilipdytas raudonais dažais. Torakas prisiminė Tauriojo elnio šeimos moterį, buvusią Fin-Kedino klanų sueigoje; ji taip pat turėjo tokį kuokštą prie smilkinio. Tai tas žmogus iš to klano? Iš to paties klano kaip ir Torako motina?

Pajuto kylantį gailestį. Kažin kuo vardu tas vyras? Ko jis čia ieškojo, kaip numirė?

Paskui Torakas pamatė, kad ant rusvos kaktos išvestas nelygus raudonas apskritimas. Stora žieminė skranda buvo atlapa ir dar vienas raudonas apskritimas buvo nupieštas ant krūtinkaulio. Torakas spėjo, jei būtų neapdairus ir numautų sunkius, kailinius batus, rastų panašius ženklus ir ant abiejų kulnų. Mirties ženklai. Žmogus, matyt, nujautė artėjančią mirtį ir išvedžiojo savo ženklus ant kūno, kad jo sielos po mirties neiškriktų ir liktų drauge. Todėl jis ir paliko atvirą angą, kad išlaisvintų sielas.

— Buvai drąsus vyras, — garsiai pasakė Torakas. — Nebėgai nuo mirties. — Jis prisiminė šešėlį, sušmėžavusį pro sniegą. Gal tai buvo viena jo sielų, jau susirengusi į paskutinę kelionę? Ar sielos matomos? Torakas nežinojo.

— Ilsėkis ramybėje, — pasakė lavonui. — Tegu tavo sielos randa ramybę ir lieka drauge. — Jis nulenkė galvą mirusiam gentainiui.

Vilkas atsitūpė ir, pastatęs ausis, pasisuko į lavoną. Torakas nustebo. Vilkas atrodė suklusęs.

Torakas palinko arčiau.

Numirėlis ramiai žvelgė į daiktą, kurį buvo viena ranka apglėbęs. Kai Torakas jį pamatė, dar labiau nustebo. Tai buvo paprasta spingsulė: ovali, raudono skalūno, didumo sulig puse delno, negiliu įdubimu žuvų taukams ir grioveliu dagčiai iš suvytų nutįsusių kerpių. Dagtis buvo seniai sudegusi, liko tik pilkoka, vos matoma taukų dėmė.

Vilkas aukštu balsu tyliai sustūgo. Jo gaurai styrojo, bet neatrodė, kad jam baisu. Gal jis sustūgo pasveikindamas?

Torakas suraukė kaktą. Vilkas taip elgėsi ir anksčiau. Urve prie Griausmingojo krioklio.

Jo akys vėl įsmigo į negyvėlį. Įsivaizdavo jo paskutines akimirkas: susirangęs sniege, stebi mažytę šviesią liepsnelę, kuri, kaip ir jo paties gyvenimas, mirkčioja ir gęsta...

Staiga Torakas suvokė: Visų šalčiausias — šviesis tamsiausias. Tamsiausia yra paskutinė šviesa, kurią žmogus regi prieš mirtį.

Jis rado trečią Nanuako daiktą.

Paėmęs dagtį į ranką, kita ranka Torakas atrišo varno odos kapšelį ir padėjo dėžutę ant sniego.

— Rrr! — perspėjamai suurzgė vilkas.

Torakas nusmaukė plaukų virvelę ir atidarė dėžutę. Neregės upės akys spoksojo į jį juodo akmens danties išlankoje. Kaip tik išteko vietos ir spingsulei, sakytum, Ren žinojo, kokio dydžio dėžutę daryti.

Sugrubusiais pirštais užsimovė pirštinę ir palinko spingsulės virš negyvėlio, labai saugodamasis jo nepaliesti. Tik kai jam pavyko saugiai ją įdėti į dėžutę ir į kapšelį, tik tada suvokė, kad visą laiką buvo užgniaužęs kvapą.

Dabar reikia ieškoti Ren. Greitai pririšo kapšelį prie diržo. Bet kai pasisuko į angą nustumti ledo plokštės, kažkas jį sulaikė.

Jis turi visus tris Nanuako daiktus. Čia, tame sniego urve, kuriame yra saugus.

— Jei tave užkluptų sniego audra, — kartą sakė Ren, — išsikask urvą sniege ir lauk, kol ji nurims. — Jei dabar jis nepaklausys to patarimo, jei mes iššūkį ledo upės įniršiui ir ims ieškoti Ren, tikriausiai jis gyvas neliks. Nanuakas dings kartu su juo. Visa giria bus pasmerkta žūti.

Jei neieškos, Ren gali mirti.

Torakas prisėdo ant kulnų. Vilkas įdėmiai žiūrėjo į jį gintarinėmis, visai nepanašiomis į jauno vilkiūkščio akimis.

Dagtis virpėjo Torako rankoje. Jis negali taip imti ir palikti ją. Ji gi jo draugė. Bet ar gali, ar turėtų jis aukoti girią gelbėdamas ją?

Kaip niekad pasigedo tėvo. Jis tai žinotų, kaip geriau pasielgti...

„Bet tėvo nėra, — tarė sau. — Pats privalai nuspręsti. Tu pats, Torakai. Ir niekieno nepatariamas.“

Vilkas pakreipė galvą laukdamas, ką nutars Torakas.

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS

Torakai! — iš visų jėgų sušuko Ren. — Torakai! Vilke! Kur jūs?

Vienut viena audroje. Gal jie per tris žingsnius nuo Ren, bet ji gali jų taip ir neišvysti. Jie gali būti įkritę į kokią ledo duobę — ir ji negirdi jų riksmo.

Vėjas bloškė ją į pusnį, veidas aplipo sniegu. Viena pirštinė nuslydo nuo rankos ir ledo upė nupūtė ją.

— Ne! — sušuko ji, kumščiais daužydama sniegą. — Ne ne ne!

Keturpėsčiomis ropojo prieš vėją. Nesikarščiuok. Dabar reikia surasti tvirto sniego. Įsikasti į jį.

Po begalinių grumtynių aptiko sniego kalvą. Vėjas tvirtai buvo suplakęs sniegą, bet jis dar nepavirtęs lediniu kauburiu. Išsitraukusi kirvį, nešiojamą už juostos, ėmė kapoti skylę.

„Torakas, ko gero, daro tą patį, — pasakė sau. — Padedamas Dvasios, bent taip tikiuosi.“