Мишель Пейвер - Vilko brolis

— Jei pėdsakai švieži, tai geras ženklas, — pasakė Ren.

— M... m... m... — numykė Torakas, žiūrėdamas į tankynę. — Bet čia — tai jau ne.

It didžiulis rudas akmuo ant šono tysojo tauras. Stačias būtų aukštesnis už patį aukščiausią vyrą, o tarpas tarp žvilgančių juodų ragų irgi labai platus. Bet lokys perrėžė jam pilvą, ir dabar jis gulėjo sutryptame, krauju nudažytame sniege.

Torakas žvelgė į didžiulį sumaitotą žvėrį ir jį suėmė pyktis. Kad ir dideli, taurai švelnūs padarai, jie paleidžia ragus į darbą tik kovodami dėl patelių ar gindami jauniklius. Tas bukasnukis jautis nenusipelnė tokios žiaurios baigties.

Gaišenos neėdė joks girios gyvūnas. Lapės, kiaunės nė nesiartino prie jos; nepuotavo čia ir varnai. Niekas nepalies lokio grobio.

— Ur... r... r... — urzgė pašiaušęs gaurus vilkas, bėgdamas ratais.

— Nelįsk ten, — perspėjo Torakas. Jau temo, bet jis dar matė lokio pėdas ir nenorėjo, kad vilkas liestų jas.

— Nepanašu, kad jis neseniai būtų nudobtas, — pasakė Ren. — Tai šį tą reiškia, ar ne?

Torakas tyrinėjo gaišeną ir stengėsi nekliudyti pėdsakų. Jis pabaksnojo maitą lazda ir linktelėjo.

— Gerai sušalęs. Tyso čia mažiausiai dieną.

Užpakaly jo suurzgė vilkas.

„Ir ko jis nerimsta, — spėliojo Torakas, — jei tauras nugalabytas ne dabar?“

— Man rodės, — sušneko Ren. — Maniau, kad bus saugiau dabar, kai sugrįžome į girią. Maniau...

Bet Torakas taip niekad ir nesužinojo, ką ji manė. Staiga sniegas po medžiais sujudėjo, ir keli aukšti, baltai apsirengę vyrai apsupo juos.

Per vėlai Torakas sumetė, kad vilkas urzgė ne ant tauro, bet ant tų tylių užpuolikų. Žiūrėk, kas užpakalyje, Torakai. Jis ir vėl pamiršo.

Traukdamas viena ranka peilį, kita kirvį, jis stojo priešais Ren, kuri jau įdėjo strėlę į lanką. Vilkas movė į šešėlius. Toraką ir Ren apsupo grėsmingas iečių ratas.

Visų aukščiausias iš baltai apsirengusiųjų žengė į priekį ir nusimetė gobtuvą. Prietemoje jo tamsiai rausvi plaukai atrodė beveik juodi.

— Pagaliau sučiupau jus, — pasakė Hordas.

DVIDEŠIMT AŠTUNTAS

Kodėl taip darai? — sušuko Ren. — Jis nori mums padėti! Negali elgtis su juo kaip su kokiu valkata!

— Pažiūrėk! — šūktelėjo Hordas, vilkdamas Toraką per sniegą.

Torakas iš paskutiniųjų stengėsi stovėti, bet buvo nelengva surištomis užpakalyje rankomis. Jokios vilties pabėgti: jį supo Oslakas ir keturi tvirti Varnų vyrai.

— Greičiau! — skubino Hordas. — Turim pasiekti stovyklą iki sutemos!

— Bet jis Klausantysis! — aiškino Ren. — Galiu tai įrodyti! — Ji bakstelėjo į kapšelį Torakui prie liemens. — Jis surado visus tris Nanuako daiktus!

— Šit kaip, — sumurmėjo Hordas. Nelėtindamas žingsnio, išsitraukė peilį ir nupjovė kapšelį Torakui nuo diržo. — Dabar jis mano.

— Ką darai? — sušuko Ren. — Tuojau atiduok!

— Užsičiaupk! — atkirto Hordas.

— Dar ko! Kas sakė, kad tu gali...

Hordas smogė jai į veidą. Smūgis buvo stiprus, ir ji nusirito į pusnį.

Pasipiktinęs Oslakas suurzgė, bet Hordas grėsmingai atšovė jam. Jis sunkiai kvėpavo, stebėdamas besisėdančią Ren.

— Tu man daugiau ne sesuo, — išspjovė jis. — Mes manėme, kad tu negyva, kai radome tavo strėlinę upelyje. Fin-Kedinas tris dienas nekalbėjo, bet aš negedėjau. Džiaugiausi. Tu išdavei savo klaną ir užtraukei man gėdą. Norėjau, kad būtum mirus.

Ren pridėjo virpančią ranką prie lūpos. Ji kraujavo. Raudona dėmė tvenkėsi ant skruosto.

— Nederėjo tau jos mušti, — pasakė Torakas.

Hordas atsisuko.

— Nesikišk!

Torakas tvirtai pažvelgė į Hordą ir nustėro — taip jis buvo pasikeitęs. Priešais stovėjo ne stiprus gyvybingas jaunuolis, su kuriuo kovėsi prieš mėnesį, o sulysęs šešėlis. Akys paraudusios nuo nemigos, o ranka, nutvėrusi Nanuaką, buvo be nagų — jų vietoj pūliavo žaizdos. Kažkas jį graužė iš vidaus.

— Ko čia spoksai į mane! — suurzgė jis.

— Hordai, — pratarė Oslakas, — turime eiti. Lokys...

Hordas apsigręžė, tarsi bandė akimis perskrosti tamsą.

— Lokys, lokys... — murmėjo jis, lyg pats tas žodis žeistų jį.

— Eime, Ren, — Oslakas pasilenkė ir ištiesė jai ranką. — Tuoj uždėsim tau ant lūpos pavilgą. Stovykla čia pat.

Ren nekreipė į jį dėmesio ir atsistojo be jo pagalbos.

Nužvelgęs pėdsakus, Torakas pastebėjo kažką rausvai žybsint tirštėjančiose sutemose. Netoliese, jaunos eglės šešėliuose, spindėjo pora gintarinių akių.

Jam širdis nusirito į kulnus. Jei Hordas pamatys vilką, nežinia, ką gali jam padaryti...

Laimei, visų dėmesys buvo nukreiptas į Ren.

— Ar mano brolis dabar klano vadas? — griežtai paklausė ji. — Jis jums vadovauja vietoj Fin-Kedino?

Vyrai panarino galvas.

— Viskas ne taip paprasta, — atsakė Oslakas. — Prieš tris dienas mus užpuolė lokys. Jis užmušė... — Jo balsas užlūžo. — Jis užmušė du mūsiškius.

Ren veidas mirtinai pabalo. Ji priėjo arčiau Oslako, ant jo kaktos ir skruostikaulių buvo užtepta pilko upės molio.

Torakas nežinojo, ką reiškia tie molio ženklai, bet Ren, juos pamačiusi, aiktelėjo.

— Ne, — sukuždėjo ji, liesdama Oslakui ranką.

Dičkis linktelėjo ir nusisuko.

— O kaip Fin-Kedinas? — šaižiu balsu paklausė Ren. — Ar jis...

— Sunkiai sužeistas, — atsakė Hordas. — Jei jis mirs, aš būsiu vadas. Tuo aš pasirūpinsiu.

Ren užsidengė rankomis burną ir pasileido į stovyklą.

— Ren! — sušuko Oslakas. — Grįžk!

— Tegu sau lekia, — burbtelėjo Hordas.

Kai ji dingo iš akių, Torakas pasijuto visai vienas. Net kitų klano vyrų vardų nežinojo.

— Oslakai, — kreipėsi jis, — įkalbėk Hordui, kad grąžintų man Nanuaką. Jis — mūsų vienintelė viltis. Pats žinai.

Oslakas pradėjo kalbėti, bet Hordas tuoj jį nukirto.

— Tu savo darbą jau atlikai, — pasakė jis Torakui. — Aš nugabensiu Nanuaką į Kalną! Aš paaukosiu Klausančiojo kraują, kad išgelbėčiau mūsų žmones.

Vilkas taip išsigando, kad jam norėjosi staugti. Kaip galėtų padėti savo broliui? Kodėl viskas taip susikniso?

Sekdamas paskui suaugusius beuodegius per baltą minkštą sniegą, stengėsi negalvoti apie pilvą draskantį alkį ir tik per šuolį kiūtančius lemingus, kurių kvapas varvino jam seilę. Jis stengėsi nugalėti pagundą, dabar jau tokią stiprią, kad tik ją ir jautė, ir šėtono baimę, nes jo kvapą užuodė vėjyje. Jis nusuko ausis nuo svetimos gaujos vilkų stūgavimų, vilkų, regis, jau ne svetimų, o tik tolimų saviškių...

Į visa tai jis turi nekreipti dėmesio. Jo broliui gresia pavojus. Vilkas jautė jo skausmą ir baimę. Jis taip pat jautė tų dičkių pyktį ir baimę. Juos baugino Didysis Beuodegis.

Vėjas pasikeitė ir vilkas pagavo beuodegių didžiosios landos kvapų gūsį. Garsai ir kvapsniai pribloškė jį. Blogai, blogai, blogai! Drąsa jam išgaravo. Inkšdamas šovė po išvarta.

Beuodegių landa reiškė tik baisų pavojų. Didžiulė, visa ko pilna, su piktais, neklausančiais šunimis ir daugybe šviesių, karštai kandančių žvėrių. Bet visų blogiausi — patys beuodegiai. Nors nelabai girdi, nelabai užuodžia, bet už tai priekinėmis letenomis moka daryti visokius gudrius dalykus ir laidyti ilgą, toli lekiantį, laimikį kertantį nagą.

Vilkas nežinojo, ar bėgti, ar likti.

Kad sektųsi geriau galvoti, ėmė graužti šaką, paskui volioti balto sniego gniutulą. Lakstė ratais. Niekas nepadėjo. Laukė to keisto tikrumo, kartais jam užeinančio, kada iš karto pasidaro aišku, ką daryti. Neužėjo. Jis nuskrido kaip varna į dangų.