Мишель Пейвер - Vilko brolis

— Ai! — sugargė ji. — Bet vis tiek išgyvenom!

Jis vyptelėjo jai, bet tuoj dėl to pasigailėjo. Pasijuto taip, lyg veidas būtų smėliu nušveistas. Tikriausiai atrodė kaip Ren.

— Dabar mums beliko tik nuo tos ledo upės nueiti, — pasakė jis.

Vilkas inkščiojo — prašėsi išleidžiamas. Torakas, suradęs kirvį, prakalė skylę. Pliūptelėjo šviesa, ir vilkas šovė lauk. Torakas iššliaužė paskui jį. Pateko į žėrintį sniego kalvų ir vėjo supustytų gūbrių pasaulį. Dangus toks ryškiai žydras, tarsi numazgotas. Tvyrojo visiška tyla. Ledo upė vėl užmigo.

Neperspėjęs vilkas šoko ant jo ir nubloškė į pusnį. Nespėjo Torakas atsikelti, kai vilkas išsiviepęs ir mosikuodamas uodega dryktelėjo jam ant krūtinės. Juokdamasis Torakas puolė jį, bet vilkas išvengė jo rankų, pašokęs apsisuko ore ir sėdo susukęs ant nugaros uodegą. Eime žaisti!

Torakas stojo keturpėsčiomis. Eikš, eikš!

Vilkas metėsi ant Torako ir abu ėmė raičiotis, vilkas žaismingai kandžiojosi, taršė jam plaukus, o Torakas burna graibė ir tampė vilką už pakarpos. Galop Torakas sviedė į viršų sniego gniūžtę, o vilkas tada padarė vieną iš savo nuostabių šuolių — sukdamasis stryktelėjo viršun ir, pačiupęs gniūžtę, dėjo į pusnį; išniro iš jos su gražia krūvele sniego ant nosies.

Kai uždusęs Torakas bandė atsistoti, išgirdo Ren kapojant angą iš apledėjusio sniego urvo.

— Tikiuosi, — nusižiovavo ji, — kad jau netoli giria. O kur tavo apsiaustas?

Jis jau buvo besakąs, kad vėjas nuplėšė ir nusinešė, bet pasisuko... ir viską užmiršo.

Rytuose, už sniego urvo, tuoj už ledo upės, siaubingai arti, va čia pat Aukštieji kalnai.

Daugelį dienų rūkas juos slėpė; dar vakar ledo uolos niūksojo taip arti, kad pro jas nieko nebuvo matyti. O dabar vaiskioje, šaltoje šviesoje kalnai rėmė dangų.

Torakas susverdėjo. Pirmą kartą gyvenime jie jau netoli rytuose dunksančios tamsios sienos. Jis stovi pačioje papėdėje, suka kaklą į didžiules, svaiginančias ledo aukštumas juodomis viršūnėmis, smingančiomis į debesis. Jaučia jų galybę ir grėsmę. Čia dvasių buveinė. Ne žmonių.

„Kažkur tarp jų, — galvojo jis, — yra ir Pasaulio Dvasios Kalnas. Tas Kalnas, kurį surasti aš prisiekiau.“

DVIDEŠIMT SEPTINTAS

Raudonoji akis jau kyla. Torakui liko tik keletas dienų surasti Kalną.

Net jei ir suras jį, tai kas tada? Ką jis iš tiesų turi daryti su Nanuaku? Kaip jam išvis sunaikinti lokį?

Ren atgirgždėjo per sniegą ir sustojo užpakalyje.

— Eime, — pasakė. — Turime nuo tos ledo upės grįžti į girią.

Tą akimirką vilkas pašoko, nubėgo ant sniego gūbrio viršūnės ir pastatė ausis į kalnus.

— Kas tai? — sukuždėjo Ren. — Ką jis išgirdo?

Dabar ir Torakas išgirdo: toli kalnuose aidėjo susipinantys vilkų balsai, pereinantys į laukinę giesmę.

Vilkas atmetė galvą, įbedė snukį į dangų ir sustaugė. Aš čia! Aš čia!

Torakas nustebo. Ko jis staugia svetimų vilkų gaujai? Vieniši vilkai taip nesielgia. Jie stengiasi išvengti svetimų vilkų.

Torakas stūgtelėjo — liepė vilkui grįžti pas jį, bet vilkas liko ten, kur buvo; primerktomis akimis, juodais nasrais, pakilusiais virš ilčių, liejo savo giesmę. Torakas pastebėjo, kad jis jau nelabai panašus į jauną vilkiūkštį. Kojos ilgesnės, o apie sprandą apžėlusi tankių juodų gaurų apykaklė. Net balsas jau prarado vilkiūkščio tirtėjimą.

— Ką jis sako jiems? — paklausė Ren.

Torakas nurijo seiles.

— Sako, kur jis yra.

— O ką jie sako?

Torakas sukluso, neatitraukdamas akių nuo vilko.

— Stūgaujasi du gaujos būreliai: žvalgai, nusileidę į kalvas ieškoti elnių. Jie sako, — jis stabtelėjo. — Taip, jie užtiko nedidelę kaimenę. Žvalgai sako aniems, kur ji yra ir kad jie staugtų įkišę snukius į sniegą.

— Kodėl? Kam to reikia?

— Taip kartais vilkai daro, kad elniai manytų, jog vilkai yra toliau.

Ren atrodė sutrikusi.

— Ir tu visa tai žinai?

Torakas gūžtelėjo.

Ji įbedė kulną į sniegą.

— Man nepatinka, kai tu stūgalioji vilkiškai. Pasidaro taip nejauku.

— O man nepatinka, kai vilkas staugia kitiems vilkams, — pasakė Torakas. — Tada man taip pat pasidaro nejauku.

Ren paklausė, ką jis turi galvoje taip sakydamas, bet Torakas neatsakė. Ėmė jau nutuokti: tegul ir supranta vilkų kalbą, bet jis ne vilkas ir niekad tikrai nebus vilkas. Visad bus šiokia tokia siena tarp jo ir vilkiūkščio.

Vilkas liovėsi staugęs ir atrisnojo nuo gūbrio. Torakas atsiklaupė ir apkabino jį. Užčiuopė smulkius, lengvus kaulus po tankiu žiemos kailiu, jautė stipriai plakant ištikimą širdį. Kai jis palinko įkvėpti vilkučio malonaus žolės kvapo, vilkiūkštis lyžtelėjo jam skruostą, o paskui prispaudė kaktą Torakui prie kaktos.

Torakas stipriai užsimerkė. Niekad nepalik manęs, norėjo pasakyti vilkui. Bet tai perduoti nemokėjo.

Jie pasidavė šiaurės link.

Klampoti buvo labai sunku. Audra suplakė sniegą grioveliais iki kelių į apledėjusius gūbrius. Bijodami properšų, jie ėjo ir baksnojo sniegą strėlėmis, o tai dar labiau lėtino žingsnį. Ir nuolat jautė kalnus stebint juos, laukiant, ar juodu kur neįgarmės.

Iki vidudienio netoli nukako, vis dar buvo matyti sniego urvas. Ir va, nauja kliūtis — ledo siena. Kopti per stati, kapoti per kieta. Štai ir dar vienas laukinis ledo upės pokštas!

Ren pasakė, kad ji apsidairys, o Torakas su vilkiuku tegu palaukia. Jis apsidžiaugė poilsiu — varno odos kapšelis sunkiai traukė jį žemyn.

— Tik saugokis ledo duobių, — perspėjo susirūpinęs, stebėdamas, kaip ji apžiūrinėja angą tarp dviejų didžiausių ledo lyčių.

— Atrodo, kad pro ją bus galima pralįsti, — riktelėjo Ren. Numetusi nuo pečių maišą, ji ėmė brautis ir dingo.

Torakas jau buvo beeinąs paskui Ren, kai ji iškišo galvą.

— O, Torakai! Ateik ir pažiūrėk! Mes laimėjom! Mums pavyko!

Vilkas liuoktelėjo paskui ją. Torakas nusiėmė maišą ir pasekė juos. Baisiai nesmagu buvo brautis pro angą, labai jam panašią į urvą, bet kai pralindo į kitą pusę, aiktelėjo.

Po kojomis atsivėrė ledo lyčių Sangrūda, nelyginant užšalęs krioklys. Žemiau tiesėsi ilgas nuolydis, nusėtas didžiulių snieguotų riedulių, o už jų per akmens svydį spindėjo baltu žiemos apdaru pasipuošusi giria.

— Niekad nemaniau, kad ją dar išvysiu, — karštai pasakė Ren.

Vilkas pakėlė snukį apsiuostyti, paskui žvilgtelėjo į Toraką ir vikstelėjo uodegą.

Torakas negalėjo žodžio ištarti. Iki šiol jis net nenujautė, kaip jam gėlė, tikrų tikriausiai be girios skaudėjo širdį. Jie praleido tik tris naktis ne miške, o atrodė, kad praėjo mėnesiai.

Į pavakarę jie nulipo nuo paskutinio ledų gūbrio ir ėmė vingiuoti šlaitu žemyn. Šešėliai įgavo melsvai rausvą atspalvį. Pušys mosikavo storai apsnigtomis šakomis. Kaip palengvėjo ant širdies, kai vėl atsirado tarp jų, ir nematė grėsmingų Kalnų. Tačiau tyla kėlė nerimą.

— Tai ne dėl lokio, — sušnabždėjo Ren. — Jo pėdsakų ant ledo upės nebuvo. O jei būtų ėjęs aplinkui, slėniais, būtų sugaišęs kažin kiek dienų.

Torakas žvilgtelėjo į vilką. Ausys stačios, bet sprando gaurai prigludę.

— Nemanau, kad jis arti, — pasakė. — Bet ir nelabai toli.

— Pažvelk čia, — pasakė Ren, rodydama po kadagiu. — Paukščių pėdos.

Torakas palinko jų apžiūrėti.

— Varnos... Ėjo, o ne šokinėjo. Vadinasi, nebuvo išsigandusios. Būta čia ir voverės. — Parodė prie pušies nulukštentų kankorėžių liekanas, apgraužtas iki šerdies nelyginant obuolių. — Štai ir zuikio pėdos. Visai šviesios. Matyti dar kailio plaukų.