Мишель Пейвер - Vilko brolis

Turi gi būti kokia išeitis, bet Torakas jos nerado.

Vilkui greitai seko jėgos. Ir nieko čia nepadarysi.

Dabar lokys gerai atsilikęs ir negali užuosti kapšelio, bet jis vis tiek eina jam iš paskos, nes užuodžia jį patį ir nesiliaus jo persekiojęs. O kai vilkas pagaliau visai sulėtins žingsnį, — skaudamos letenos tik to ir trokšta, — lokys sučiups jį.

Svetimi vilkai seniai nustojo staugti ir pasidavė į tolimus kalnus medžioti. Vilkas pasigedo jų stūgavimo. Jautėsi toks vienišas.

Vėjas pasisuko, ir jis užuodė naują kvapą. Elnias. Vilkas niekad nemedžiojo elnio, bet jo kvapas jam puikiai pažįstamas, nes motina dažnai atnešdavo vilkiukui šakų, augančių elniams iš galvos, su kadaruojančiais nuo jų skaniais kramtomais odos skutais. Dabar, užuodus kaimenę gretimame slėnyje, kilęs kraujo troškulys suteikė kojoms jėgų ir atgaivino viltį. Jei tik nusigautų iki jų...

Kylant šlaitu, pasigirdo daugybės kanopų dundesys. Priešais pasirodė aukštai iškeltomis šakotomis galvomis ir didžiulėmis plokščiomis kanopomis begalė laimikių, šuoliuojančių tarp bukmedžių it nesulaikomas greitas vanduo.

Vilkas pasisuko ant letenos ir dryktelėjo pas elnius, o tie, jam šleptelėjus į muskusinį tirštį, tuoj užskliaudė jį. Kai patinas puolė, vilkas mikliai šastelėjo į šalį nuo jo galvos šakų. Patelei šnarpštelėjus — nelįsk prie jauniklio — vilkiukas nėrė jai papilvėn, kad išvengtų jos galingų kanopų. Elniai greitai pajuto, kad vilkas neketina pulti, ir pamiršo jį. Dabar vilkiukas bėgo iš slėnio, o kaimenės tvaikas užgožė jo kvapą.

Elniai paliko bukmedžių mišką ir pasidavė į eglyną. Čia akmenys vis didėjo, medžiai mažėjo; paskui medžių visai neliko, ir elniai pliūptelėjo į akmenuotą plynę — tokios jis niekad nebuvo regėjęs.

Pagal vėjo kvapą vilkas suprato, kad toji plokštuma per kažin kiek šuolių tęsis iki tamsos, o už jos stūkso Didysis Baltas Šaltis. Kas tai? Pats nežino. Bet kažkur ten glūdi kai kas, šaukiantis jį nuo pirmųjų dienų urve, traukia jį...

Tolumoje suriaumojo šėtonas. Pametė jo kvapą! Iš džiaugsmo vilkas išmetė aukštai į orą varno odos kapšelį ir vėl captelėjo jį.

Po kiek laiko išgirdo kitą garsą. Labai tylus, bet aiškus: aukštas, vienodas garsas, tokį išgauna Didysis Beuodegis, prikišęs prie snukio iš kaulo pasidarytą švilpynę.

Va, ir kitas, daug mielesnis jo širdžiai: staugia pats Didysis Beuodegis, šaukia jį! Puikiausias visoje girioje garsas!

Elniai bėga toliau, bet vilkas žino, kad jam reikia grįžti į girią. Dar ne laikas siekti Didžiojo Balto Šalčio ir to, kas glūdi už jo; jis turi grįžti ir vestis Didįjį Beuodegį.

DVIDEŠIMT ANTRAS

Susirangiusi guolyje Ren jau ketino keltis ir pašoko, kai pasirodė Torakas prie užuovėjos angos.

— Laikas krutėti, — pasakė slinkdamas prie ugnies ir tiesdamas jai džiovintą elnienos suktinį. Iš šešėlių po akimis ji suprato, kad Torakas miegojo ne geriau už ją.

Ji atsisėdo ir kaip ne savo dantimis atsikando mėsos. Brėžis ant skruosto degė, mėlynė po akimi skaudėjo. Bet dar blogiau buvo tai, kad ją vis labiau ėmė slėgti baimė. Ne tik dėl to, kad čia pat ola ir netoliese šlaistosi grėsmingas lokys. Ją kankino kažkas kita, apie ką ji nenorėjo galvoti.

— Suradau pėdsakus, — Torakas nutraukė jos mintis.

Su kąsniu burnoje ji paklausė.

— Kurion pusėn jie pasidavė?

— Į vakarus, apsukę kalvą, o paskui leidosi į bukmedžių mišką. — Ištiesęs ranką, pamaišė ugnį ir ji nušvietė liesą, rūpesčių išvargintą Torako veidą. — Lokys eina jo pėdomis.

Ren taip ir įsivaizdavo vilką, šuoliuojantį per girią, ir jam iš paskos risnojantį lokį.

— Torakai, ar supranti, kad sekdami vilką eisime paskui lokį, — pasakė ji.

— Taip.

— Ir jei pavysime jį...

— Žinau, — nutraukė ją, — bet aš jau nebegaliu daugiau laukti. Visą naktį laukėme — ir nieko... Turime eiti ir surasti jį. Bent jau aš. Tu gali likti čia...

— O ne! Eisiu su tavim! Aš tik pasakiau, kaip yra. — Ji pažvelgė į upėtakio odos pirštinę ant karties, kuri laikė lapinę.

— Manai, kerai suveiks? — paklausė Torakas, pasekęs žvilgsnį.

— Nežinau.

Kerai atrodė tokie išmintingi, kai Ren jam aiškino vakar.

— Žmonės paprastai suserga todėl, — porino ji, jausdama savo vertę, — kad apsivalgo. Bet kartais ir todėl, kad jų sielas pavilioja šėtonai. Sergančias sielas reikia gelbėti. Mačiau Sajun tai darant kažin kiek kartų. Būdavo prisiriš žuvų kabliukus prie pirštų galų, kad geriau pačiuptų sergančias sielas, išgers ypatingo gėralo, kad jos pačios sielos išsilaisvintų, paliktų kūną ir rastų...

— Kas čia bendra su Nanuaku?

— Tuoj pasakysiu, — dėbtelėjo į jį tramdomą žvilgsnį. — Kad jas rastų, Sajun reikėjo paslėpti nuo šėtonų savo pačios sielas.

— A... tai jei darysi, ką ji darė, galėsi paslėpti Nanuaką nuo lokio?

— Tikiuosi, kad galėsiu. Norėdama pasikeisti, ji ištepdavo veidą pelynais ir dumblu, paskui užsidėdavo šermukšnio žievės kaukę, kurią pririšdavo su visų klano žmonių plaukais. Taip padarysiu ir aš. Na, maždaug taip.

Viską išdėjusi, ji padarė nedidelę dėžutę iš šermukšnio žievės, ištepė ją pelynais ir raudonu moliu. Paskui įdėjo į ją akmeninį dantį ir surišo savo ir Torako plaukų sruogomis.

Buvo vis šiokia toki atvanga — ji kažką darė, pamiršo rūpestį dėl vilko ir pajuto savo vertę. Bet dabar žvarbioje aušroje vėl užpuolė ją abejonės. Galų gale ką ji išmano apie kerus?

— Eime, — pašoko Torakas. — Pėdsakai matyti. Jau gana šviesu, nors saulė dar nepakilo.

Ren žvilgtelėjo iš lapinės.

— O lokys? Gal jis pametė vilko pėdas ir dabar grįžta mūsų.

— Kažin. Man rodos, kad jis dar vejasi vilką.

Tačiau ta nuomonė nepakėlė jai nuotaikos.

— Kas tau? — paklausė Torakas.

Ren atsiduso. Jai taip norėjosi išsisakyti: „Aš labai, labai ilgiuosi saviškių; baisiai bijau, kad Fin-Kedinas man niekad neatleis už tai, kad padėjau tau pabėgti; manau, kad mums pasimaišė, jei savo noru seksim lokį; mane kankina bjauri nuojauta, kad baigsim savo dienas toje vietoje, kur aš mažiausiai noriu eiti; ko gero, man ten eiti net nederėtų, nes nesu Klausantysis kaip tu, ir pranašystėje apie mane nieko nepasakyta, aš esu tik Ren. Bet apie tai net kalbėti neverta, nes tau galvoj tik viena — kaip surasti vilką.“ Todėl galų gale ji paprastai atsakė:

— Nieko. Viskas gerai.

Torakas metė į ją pilną abejonės žvilgsnį ir ėmė mindžioti laužą.

Visą rytą jie sekė pėdomis per bukmedžių mišką, paskui nėrė į eglyną, suko į šiaurės rytus ir vis lipo aukštyn. Kaip visuomet, Ren stulbino Torako gebėjimas nieko nepaleisti iš akių. Jis, atrodo, viską pasaulyje pamiršdavo, kai imdavo be galo kantriai tyrinėti aplinką ir dažnai rasdavo tokią mažutėlę smulkmeną, kurios dauguma suaugusių medžiotojų nebūtų pastebėję.

Diena persirito per vidudienį, šviesa ėmė blaustis, kai jis sustojo.

— Kas yra? — paklausė Ren.

— Ššš! Atrodo, kažką girdžiu. — Jis pridėjo delną prie ausies. — Tikrai! Ar tu girdi?

Ji papurtė galvą.

Torakas išsišiepė.

— Vilkas!

— Tikrai?

— Visada pažinčiau jo staugimą. Eime, jis toje pusėje! — parodė į rytus.

Ren širdis nusirito į kulnus. „Tik ne į rytus, — pamanė. — Kad tik ne į rytus.“

Torakui pasileidus balso link, po kojomis ėmė rastis vis daugiau akmenų, o medžiai vis mažėjo — berželiai ir gluosniai siekė vos juosmenį.