Мишель Пейвер - Vilko brolis

— Jei prireiks pagalbos, — pridūrė ji klaupdamasi ir apkabindama vilką, kad nustotų drebėjusi, — šūktelk. Mes atbėgsime.

Torakas linktelėjo. Paskui susikūprino ir įžengė pro akmenines žiotis.

Jis ėmė graibytis sienos: gliti kaip nugaišusi žuvis. Pradėjo eiti lėtai, vilkdamas kojas — taip tyrinėjo kelią. Dagtis virpėjo, liepsnelė susitraukė ir vos spingsėjo. Iš tamsos kilo toks dvokas, kad graužė šnerves.

Po kelių netvirtų žingsnių užėjo akmenų. Urvo žiotys susiaurėjo iki landos — turėjo eiti šonu, kad pralįstų. Užsimerkęs žengė vidun. Jautėsi kaip prarytas. Negalėjo net kvėpuoti. Vis galvojo apie tos didžiulės uolos svorį, užgulusį ant jo...

Oras atvėso. Buvo dar tunelyje, jau platesniame, ir ta žarna staiga pasuko į dešinę. Atsigręžęs jau nebematė dienos šviesos, o su ja dingo ir Ren su vilku.

Einant tuneliu, dvokas vis stiprėjo, be savo kvėpavimo nieko negirdėjo, nematė nieko, tik blykčiojo gliti, raudona siena.

Staiga iš kairės pajuto vėsą ir vos nepametė pusiausvyros. Pabiręs žvirgždas nuriedėjo žemyn be garso.

Siena iš dešinės dingo. Stovėjo ant siauros atbrailos, išsišovusios virš tamsybių. Iš toli, apačioje, ataidėjo gurguliuojančio vandens garsas. Dar vienas žingsnelis — ir būtų nugarmėjęs ten.

Kitas posūkis, šį kartą į kairę, ir po koja pakrypo akmuo. Surikęs griebėsi ko nusitverti ir spėjo laiku atsitiesti.

Sulig jo riksmu kažkas pajudėjo.

Jis apmirė.

— Torakai?! — suskambo tolumoje Ren balsas.

Jis nedrįso atsiliepti. Kas buvo sukrutėjęs, tas vėl sustingostojo siaubinga, laukimo pritvinkusi tyla. Tas žinojo, kad jis čia. Visur stebi sargai. Jie mato tave, o tu jų ne. O kai pamatai, jau per vėlu.

Jis prisivertė eiti toliau. Gilyn, vis gilyn. Dvokas jį pasiekdavo gūsiais. Alsuok burna, prisiminė žodžius. Taip sakydavo tėvas, kai jie užeidavo kokią smirdančią dvėselieną ar šikšnosparnių olą. Pabandė, ir tvaiką jau galėjo pakelti, nors dar graužė akis ir gerklę.

Netikėtai gruntas išsilygino, ir jis pajuto atsiveriant erdvę. Iš kažkur skverbėsi miglota šviesa, jis suvokė esąs didžiulėje, pilnoje šešėlių oloje. Ji skendėjo garuose. Torakas atsidūrė lašančiuose, dvokiančiuose žemės viduriuose.

Iškyšulys, ant kurio stovėjo, baigėsi, o už jo gruntas buvo keistai kauburiuotas. Vidury olos didžiulis, plokščias akmuo žvilgėjo kaip juodas ledas. Atrodė, tarsi jo niekas nebuvo lietęs tūkstančius žiemų. Net per dvidešimt žingsnių atstumą Torakas jautė iš jo sklindančią jėgą.

Tai va kur Klajoklis rado akmeninį nagą! Tai va kodėl buvo iškalta įspėjanti ranka virš urvo žiočių! Tai va ką sergsti nematomi sargai — duris į Kitą Pasaulį.

Torakas nepajėgė žengti žingsnio. Taip jam būdavo, kai pabusdavo labai užsimiegojęs ir negalėdavo nė piršto pajudinti.

Kad atsikvošėtų, uždėjo laisvą ranką ant peilio koto, apvyto sausgyslėmis. Pajuto lyg ir šilumą, ji suteikė jam drąsos žingsniui žemyn.

Nužengęs net suriko iš pasidygėjimo. Dvokianti pliurė įsiurbė jį virš batų. „Žudanti žemė, gurgianti ir visa ryjanti...“

Jo riksmas apskrido sienas; aukštai virš savęs išgirdo kažką atsargiai krutant. Kažkas juodas atsiplėšė nuo olos skliauto ir metėsi ant jo.

Nei kur pasislėpti, nei kur bėgti. Pliurė sunkėsi į batus nelyginant dumblas. Smarvė dar sustiprėjo ir padaras jam jau ant galvos: riebaluoti gaurai lindo jam į burną ir nosį, aštrūs nagai rovė plaukus. Švogždamas iš siaubo, jis sėmė grumtis su užpuoliku.

Pagaliau padaras kažkuo odiniu taukštelėjęs jį paleido. Torakas žinojo, kad gaurius nenugalėtas. Sargas tik apžiūrėjo, kas jis toks. Kai susipažino, paleido.

Bet kas čia per padaras? Šikšnosparnis? Šėtonas? Kiek dar tokių yra?

Torakas klampojo prie akmens. Pusiaukely suklupo ir parkrito. Smarvė buvo nepakenčiama. Murdėsi dusinančioje tamsoje, nieko nematydamas, negalėdamas net galvoti. Dagties šviesa ir ta pajuodo — liepsnelė vos spingsi virš jo...

Šiaip taip atsistojo, pasipurtė kaip plaukikas, gaudydamas oro. Protas aprimo. Juosva liepsnelė vėl švystelėjo geltonai.

Jis pasiekė akmenį. Ant amžių nugludinto paviršiaus buvo pusračiu išdėlioti šeši akmeniniai letenos nagai, bet tarp jų žiojėjo tarpas — trūko septinto, kurį nugvelbė Klajoklis. O pačiame viduryje gulėjo vienas juodo akmens dantis.

Visų seniausias — dantis akmens. Antras Nanuako daiktas.

Prakaitas išmušė jam nugarą. Kažin kokią jėgą išlaisvins jį paliesdamas?

Torakas ištiesė ranką, bet greit atitraukė — prisiminė Ren įspėjimą: „Neliesk Nanuako plika ranka.“

Kur ta pirštinė? Turbūt bus pametęs.

Su dagčių apsigręžė ir ėmė graibyti tarp dvokiančių kauburėlių. Vėl ėmė suktis galva. Vėl šviesa pritemo...

Pačiu laiku surado pirštinę ir užsikišo už diržo. Paskui, užsimovęs ant rankos, ėmė siekti danties.

Dagties švieselė nušvietė olos sieną už akmens — ten sublyksėjo tūkstančiai žėrinčių akių.

Pakėlęs ranką virš danties, jis lėtai ėmė spingsule vedžioti į vieną ir į kitą pusę. Visur buvo matyti spindinčios akys. Ant sienų knibždėte knibždėjo sargų. Kai spingsulė apšviesdavo, jie imdavo rangytis vartytis kaip kirmėlės ant dvėselienos. Jei paims dantį, visi puls jį.

Staiga viskas įvyko akimoju.

Kažkur aukštai pasigirdo padūkęs vilko lojimas.

Ren suriko:

— Torakai! Jis ateina!

Sargai plūstelėjo aplink jį.

Dagtis užgeso.

Kažkas trenkė jam per nugarą, ir jis parpuolė ant akmens.

Ren vėl sušuko.

— Torakai! Lokys!

DVIDEŠIMTAS

Nutvėrusi Torako strėlinę, Ren pasileido taku prie slėnio kranto, bet užkliuvo už medžio šaknies ir strėlės pažiro į dumblą. Siaubas suspaudė jai gerklę. Ką dabar daryti? Kas bus?

Ką tik ji žingsniavo pirmyn atgal, pulkas žaliukų lesė sultingas rožines kukmedžio uogas, o vilkiūkštis, trūkčiodamas pavadėlį, pradėjo urgzti ir loti; aišku, Torakas būtų jį supratęs, bet ją tik nerimas apėmė.

Staiga paukšteliai it čirškiantis debesis pakilo, o ji žvilgtelėjo į slėnį. Apačioje rūkas kiek praskydo ir prie upelio, ties eglių guotu, aiškiai pamatė didelį tamsų akmenį. Tik tas akmuo ėmė ir pajudėjo.

Iš baimės apmirusi žiūrėjo, kaip lokys, atsistojęs ant užpakalinių kojų, iškilo virš eglių. Didelė galva pasisukinėjo — lyg uostinėjo. Va, jis jau užuodė ją ir nusileido ant visų keturių.

Tada ji ir pasileido į urvą, suriko visu balsu, įspėdama Toraką, — bet jai atsiliepė tik aidas.

Dabar, kai migla vėl sutirštėjo ir ji graibydama ieškojo strėlių, tarsi matė, kaip lokys repečkoja iš slėnio jos. Ji puikiai žino, kaip greitai jie bėgioja — jis bus čia tuoj pat.

Uola buvo per stati įkopti; be to, kaipgi paliksi vilką? Vadinasi, lieka tik urvas, bet jai plaukai stojasi, vien pagalvojus apie jį. Juos ten paims kaip kiškius iš pinklių, jie iš ten niekad neišeis.

Vilkas, iš paskutiniųjų tampydamas pavadėlį, išsklaidė baimę. Jis traukė ją į urvą ir akies mirksniu ji suvokė, kad vilkiūkštis teisus. Torakas viduje. Jie kausis drauge.

Ji nėrė į žiotis, tempdama paskui kuprines ir guolius. Tamsa apakino ją. Atsitrenkė į didelį akmenį ir susimušė galvą.

Nuodugniai viską apžiūrėjusi, pamatė, kad ola staigiai siaurėja iki ankštos sąsmaukos. Vilkas jau buvo pro ją pralindęs ir dabar traukė ją. Ji apsigręžė ir, greitai greitai praslinkusi šonu, atsiklaupė ir siekė pro plyšį įsitraukti mantą.