Мишель Пейвер - Vilko brolis

Abu — ir Ren, ir Torakas — apsidairė Nariko. Kas jis per vienas? Bet buvo matyti tik šlapi medžiai ir rūkas.

— Mes išeisim, — pasakė Ren, žiūrėdama į didžiulį kumštį, laikantį jos lanką.

— Tik ne į slėnį! Šalin! — Jis mostelėjo lomos pusėn.

— Bet... mes neužkopsim ta puse, — pasakė Ren, — ji per daug stati...

— Daugiau jokių jūsų gudrybių! — rėkė Klajoklis ir paleido jos strėlinę į upelį.

Ren sukliko ir jau šoks jos gelbėti, bet Torakas nutvėrė jai už rankos.

— Per vėlu, — pasakė. — Ji jau pražuvo. — Upelis buvo gilesnis ir sraunesnis, negu atrodė. Ren numylėta strėlinė dingo.

Ji pasisuko į Klajoklį.

— Padarysim viską, ką liepsi. Nereikėjo tau mėtyti daiktų!

— O taip, jis išmetė, — išsiviepė Klajoklis bedante, pajuodusia burna. — Dabar jie žinos, kad jis veltui nekalba!

— Eime, Ren, — pasakė Torakas. — Tegu būna jo valia.

Įniršusi Ren pakėlė savo mantą.

Pirmiau buvo sunku eiti, o dabar pasidarė dar blogiau. Klajoklis vilkosi jiems iš paskos ir vertė kone bėgte ropštis akmenuotu briedžių taku, todėl kartais net keturpėsčia turėjo kopti. Ren akmeniniu veidu sielvartaudama dėl strėlinės repečkojo pirma. Vilkiukas netrukus ėmė atsilikti.

Torakas atsigręžė, norėdamas jam padėti, bet Klajoklis kirto peiliu orą per pirštą jam nuo veido.

— Judinkis! — sušvokštė jis.

— Aš tik norėjau panešti...

— Na!

Čia įsikišo Ren.

— Tu iš Ūdros klano, ar ne? Atpažinau tavo tatuiruotę.

Valkata dėbtelėjo į ją.

Torakas pasinaudojo tuo ir pasiėmė pavargusį vilkiuką ant rankų.

— Buvau Ūdros klano, — sumurmėjo bastūnas, dengdamas ranka kaklą, kur pro apskretusią odą buvo matyti melsvai žalsvi vingiuoti brūkšniai.

— Kodėl palikai juos? — paklausė Ren, matyt, iš paskutiniųjų stengdamasi pamiršti strėlinę ir kaip nors jį prisijaukinti, kad išliktų gyvi.

— Nepalikau, — atsakė Klajoklis. — Ūdros jį paliko. — Sukdamas ėmė čiulpti karvelio sparną bedante burna kartu su pakibusiu liūliu.

Torakas susvyravo. Ren kone pažaliavo.

— Klajoklis darė iečių antgalius, — bliurbleno čiulpdamas dvokiantį sparną, — ir lekiantis titnagas įkirto jam į galvą. — Jis prunkštelėjo ir seilėmis aptaškė juos abu. — Jam visai pasidarė riesta, jį susiuvo, bet ir vėl buvo riesta. Paskui jo akis iššoko lauk ir varnas ją sulesė. Cha cha! Varnai mėgsta akis.

Paskui jo veidas sukrito, jis ėmė daužyti galvą kumščiu.

— Ai, kaip skauda, kaip skauda! Staugia visokie balsai, sielos ima kautis galvoje! Todėl Ūdros jį ir išvarė!

Ren nurijo seilę.

— Mūsų klane vienas irgi taip prarado akį, — pasakė ji. — Mūsų klanas draugauja su Ūdromis. Mes... mes... nelinkime tau nieko blogo.

— Gal ir taip, — atsakė bastūnas, išėmęs kaulą iš burnos ir rūpestingai slėpdamas užantyje. — Bet jie vis tiek nešasi blogį. — Staiga jis sustojo ir nužvelgė šlaitą. — Bet Klajūnas užsimiršo. Narikas prašo riešutų! Kurgi pasidėjo tie lazdynų krūmai?

Torakas kilstelėjo vilkiūkštį aukščiau.

— Ar tas blogis, kurį, manai, mes nešam, — sušneko Torakas, — ar jis yra...

— Jie žino, ką jis mano, — nutraukė valkata. — Lokys šėtonas, šėtonas lokio kailiu. Ir Klajūnas liepė jam nešaukti jo!

Torakas sustojo.

— Liepei kam? Ar... luošiui Klajokliui? Kuris sukūrė lokį?

Peilio durstelėjimas paragino Toraką eiti.

— Žinoma, luošiui Klajokliui! Tam gudruoliui, kuriam visad reikia šėtonų, kad vykdytų jo valią. — Vėl prunkštelėjo. — Bet iš kur vilko draugui žinoti apie šėtonus, a? Jis net nenujaučia, kas jie tokie, tiesa? O taip, Klajoklis gali visada papasakoti.

Ren nustebusi žvilgtelėjo. Torakas nežiūrėjo jai į akis.

— Klajūnas žino apie juos, — kalbėjo bastūnas, dar dairydamasis po šlaitą lazdynų. Dar ir kaip žino. Kol titnagas nebuvo jam įkandęs, jis pats buvo išmintingas žmogus. Žinojo, jei mirsi ir prarasi savo vardo sielą, pavirsi šmėkla ir pamirši, kas esi... Klajokliui visad gaila šmėklų. Bet jei prarasi klano sielą, tada tu jau šėtonas.

Jis palinko į priekį, ir Toraką apgaubė jo iškvėpta smarvė.

— Pagalvok apie tai, vilko drauge. Praradai klano sielą — ir jau esi šėtonas! Gaivališka Nanuako jėga, jos nesutramdysi nejausdamas šalia klano; lieka tik įniršis, kad kažkas buvo atimta iš tavęs. Todėl šėtonas taip nekenčia gyvasties.

Torakas jautė, kad Klajoklis sako tiesą. Pats matė tokį įniršį. Jis užmušė jo tėvą.

— O ką gali pasakyti apie luošį, — paklausė kimiu balsu, — kuris pagavo šėtoną ir įkišo į lokį? Kuo jis vardu?

— A, tas! — Klajūnas mostelėjo Torakui eiti. — Jau toks jis išmintingas, jau toks protingas. Iš pradžių norėjo tik mažų šėtoniukų, kurie bėginėtų tupinėtų apie jį. Bet jie, silpnučiai, jam neįtiko, vis norėjo stipresnių. Tada prisišaukė plėšrūnų ir medžiotojų. Dar buvo maža. — Jis vyptelėjo, ir vėl Torakui trenkė maitos dvoko gūsis. — Galop jis išsišaukė gaivalą, — sukuždėjo jis.

Ren aiktelėjo.

Torakas suglumo.

— Kas tai?

Klajoklis nusijuokė.

— Ė, ta tai žino! Varnų mergaitė žino!

Ren ir Torako akys susidūrė. Josios buvo labai labai tamsios.

— Juo stipresnės sielos, juo galingesni šėtonai. — Ji aplaižė lūpas. — Gaivalas randasi tada, kai miršta kas labai labai stiprus, toks galingas kaip krioklys ar ledo upė, ir jo sielos išsisklaido. Gaivalas yra visų šėtonų galingiausias.

Vilkiukas išsprūdo Torakui iš rankų ir dingo paparčiuose. „Gaivalas“, — apstulbęs galvojo Torakas.

Bet tos kalbos apie šėtonus bastūną trikdė.

— Ai, kaip jie nekenčia gyvųjų! — aimanavo jis, siūbuodamas į šalis. Per daug šviesios, per daug gražios visos tos švytinčios sielos! Skauda! Skauda! Tai jų, vilko draugo ir Varnų mergaitės, kaltė! Jie neša skausmą į puikųjį Klajoklio slėnį!

— Bet mes jau beveik palikome tavo slėnį, — pasakė Ren.

— Taip, žiūrėk, — įsiterpė Torakas, — mes beveik pasiekėme kraštą...

Valkatos nebuvo galima nuraminti.

— Kodėl jie tai daro?! — rėkė jis. — Kodėl? Klajoklis niekad nieko blogo jiems nepadarė!

Mosikuodamas virš galvos lankais, jis paėmė juos už abiejų galų ir, atrodė, jau lauš.

To jau Ren buvo per daug.

— Nedrįsk! — suriko ji. — Nedrįsk laužti mano lanko!

— Atgal! — suriaumojo valkata, — arba jis sulaužys lankus kaip šakeles!

— Atiduok juos! — suklykė Ren, pašoko, bet veltui — lanko nepasiekė.

Torakui reikėjo mikliai kažką daryti. Tuoj atrišo maišelį su maistu ir ištiesė delną.

— Riešutai! — sušuko jis. — Riešutai Narikui!

Jie bemat pagelbėjo.

— Riešutai, — sumurmėjo valkata. Metęs lankus ant akmenų, griebė riešutus Torakui iš saujos ir pritūpė. Išsitraukė riedulį iš savo apdangalo ir ėmė juos traiškyti.

— Aa, kokie gražūs, saldūs. Narikui patiks.

Ren ramiai pakėlė lankus ir nubraukė lašus. Ištiesė juos Torakui, bet jis neėmė. Buvo įsistebeilijęs į riedulį, kuriuo valkata traiškė riešutus.

— O kas tas Narikas? — paklausė, nes, kalbindamas bastūną, galėjo geriau apžiūrėti akmenį. — Tavo draugas?

— Klajoklis gerai jį mato, — burbuliavo jis. — Kodėl jo neįžiūri vilko draugas? Ar akys nesveikos? — Jis įkišo ranką į užantį ir ištraukė nusususią rudą pelę. Ji laikė letenose apgraužtą riešutą ir sutrukdyta krimsti suirzo.