Мишель Пейвер - Vilko brolis

Deja, Torakui neilgai teko džiaugtis tomis grožybėmis. Rytui įpusėjus, vilkas išgąsdino baltųjų tetervinų būrį, ir jie piktai burbuliuodami šovė į dangų. Paukščiai lėkė greitai, į saulę, todėl Torakas net ir nesivargino taikyti, mat žinojo, kad niekad nepataikys. Jo nuostabai, Ren paleido strėlę ir tetervinas šlumštelėjo į samanas.

Torakas išsižiojo.

— Kaip tau pavyko?

Ren paraudo.

— Aš labai daug lavinausi.

— Niekad nemačiau taip taikliai šaudant. Tu — geriausia klano šaulė?

Atrodė, kad ji susidrovėjo.

— Ar pas jus kas geriau šaudo?

— A... a... a... kažin. — Dar susidrovėjusi braukė per vaivorų krūmus paimti tetervino. — Gaudyk! — ji žybtelėjo aštrių dantų šypsena. — Nepamiršk, ką žadėjai! Turi grįžti ir ilsėtis.

Torakas paėmė paukštį. Būtų žinojęs, kad ji taip šaudo, niekad nebūtų ėjęs.

Ren sugrįžus, jie iškėlė puotą. Kadangi ūkčiojo jauna pelėda, buvo aišku, kad arti lokio nėra; be to, Ren nutarė, kad jie jau gerokai pasidavė į rytus ir paspruko nuo Varnų. Ir buvo labai pasiilgę karšto maisto.

Ren susuko į rūgštynių lapus du mažus gabalėlius mėsos ir padėjo juos klanų globėjams, o Torakas perkėlė laužą prie urvo angos, nes daugiau nebuvo linkęs nakvoti viduje. Iki pusės pripildė viralinį odmaišį vandenio ir pakabino prie ugnies; tada su perskelta šaka įmetė į jį iki raudonumo įkaitusių akmenų, kad užvirtų vanduo, o paskui įdėjo nupeštą ir išdarinėtą teterviną. Greitai nuo jo pasklido skanus kvapas, paįvairintas laukiniais česnakais ir dideliais, mėsingais miško grybais.

Juodu sudorojo beveik visą mėsą, tik truputį paliko rytdienai, paskiau gurkšnojo sultis su vienažiedžių snaudalių šaknimis, keptomis žarijose. Vėliau smaližiavo nuostabiu mišiniu, kurį Ren padarė iš vėlyvųjų bruknių ir lazdynų riešutų; galop spragino prie ugnies bukų riešutėlius ir lupo iš jų mažyčius, skanius branduoliukus.

Pavakarieniavus Torakui atrodė, kad daugiau niekad gyvenime nenorės valgyti. Atsisėdo prie ugnies taisyti perplėštos blauzdinės, už kurios buvo sugriebę skenduoliai. Ren kiek tolėliau tobulino strėlių lakumą, o vilkas tysojo tarp jų laižydamas letenas, kuriomis ką tik išnarstė Torako jam pamėtėtą tetervino gabalą.

Kurį laiką tvyrojo jauki tyla, Torakas buvo patenkintas, net kilo vilčių. Šiaip ar taip, jis surado pirmą Nanuako daiktą. Tai jau kai ką turi byloti.

Staiga pašoko vilkas ir nurisnojo į šalį. Po kiek laiko sugrįžo, ėmė suktis apie ugnį ir urgzdamas stūgčioti.

— Kas jam? — sukuždėjo Ren.

Torakas atsistojęs stebėjo vilką. Paskui papurtė galvą.

— Negaliu suprasti. „Kraujo kvapas. Seno kraujo. Judinkis.“ Kažkas panašaus.

Jie įbedė akis į tamsą.

— Nereikėjo mums degti ugnies, — pasakė Ren.

— Per vėlu apie tai kalbėti, — atsakė Torakas.

Vilkas liovėsi niurzgęs stūgavęs ir pakėlė snukį į dangų.

Torakas žvilgtelėjo viršun — ir geros nuotaikos likučiai kaipmat išgaravo. Rytuose, virš Aukštųjų kalnų, juoduojančių tolumoje, žiūrėjo į juos kruvina Didžiojo Tauro akis. Ne, neįmanoma suklysti: pagiežingai raudona, tvinkčiojanti pagieža. Torakas negalėjo atitraukti nuo jos akių. Jautė jos galią: ji siunčia jėgų lokiui, o iš jo siurbia viltį ir ryžtą.

— Kaip galime apsisaugoti nuo lokio? — paklausė jis. — Tikrai galvoju, ar galime kaip nors išsigelbėti nuo jo?

— Nežinau, — atsakė Ren.

— Kaip rasime kitus du Nanuako daiktus? Visų seniausią dantį akmens. Visų šalčiausią šviesį tamsiausią. Ką tai išvis reiškia?

Ren nieko neatsakė.

Galų gale jis atplėšė nuo dangaus žvilgsnį ir atsisėdo prie ugnies. Kruvina akis2, rodės jam, žybsi net ir iš žarijų.

Užpakaly jo sujudėjo Ren.

— Torakai, žiūrėk, Pirmasis medis!3

Jis pakėlė galvą.

Grėsmingą akį uždengė tykus, danguje besikaitaliojantis žalsvai švytintis ūkas. Va, didžiulė šviesi juosta susisuko, lyg papūtus nebyliam vėjui, ir dingo, mirguliuojančios šviesiai žalios bangelės nubangavo per žvaigždes. Pirmasis medis išplito visame danguje, stebuklingai apšviesdamas girią.

Torakui į tai žiūrint, atgimė vilties kibirkštėlė. Jis visad mėgo žiūrėti į Pirmąjį medį šarmotomis naktimis, kai tėvas pasakodavo sakmę apie pasaulio pradžią. Pirmasis medis pranašauja sėkmingą medžioklę; gal jis atneš sėkmę ir jam?

— Manau, kad tai geras ženklas, — pasakė Ren, tarsi išgirdusi jo mintis. — Galvojau apie Nanuaką: ar tau tik pasisekė, kad radai jį? Na, kad atsidūrei toje upės vietoje, kur buvo jis? Nemanau, kad viskas įvyko atsitiktinai. Matyt, tau buvo lemta surasti jį.

Jis klausiamai žvilgtelėjo į ją.

— Galbūt, — kalbėjo ji lėtai, — buvo taip surikiuota, kad Nanuakas būtų tavo kelyje, bet turėjai pats nuspręsti, kaip su juo pasielgti. Pamatęs jį upės dugne, galėjai nutarti, kad per daug pavojinga siekti jo. Bet tu taip nepamanei. Tu, rizikuodamas gyvybe, pasiekei jį. Galbūt buvai kaip ir tikrinamas.

Gera mintis, ir ji kiek pakėlė Torakui nuotaiką. Prieš miegą žiūrėjo į Pirmojo medžio tylias žalias šakas, o vilkas išrūko iš urvo savais paslaptingais reikalais.

Palikęs urvą vilkas nurisnojo prie slėnio pakraščio — norėjo pauostinėti vėjo nešamą kvapą: stiprų supuvusios, seniai nugalabintos maitos kvapą, tik kad jis vis judėjo.

Bėgdamas vilkas džiaugėsi vis tvirtėjančiomis letenomis ir kojomis, jos stiprėjo sulig kiekviena praėjusia tamsa. Smagu lakstyti; kaip būtų gera, kad ir Didysis Beuodegis prie jo prisidėtų. Bet brolis kartais taip baisiai lėtai kėblina.

Artėdamas prie slėnio, išgirdo Griausmingojo vandens riaumojimą, taip pat ir kiškį skabant lapus netoli slėnyje. Virš galvos švietė ryški balta akis su savo mažyliukais. Viskas kaip ir turi būti. Jei ne tas kvapas.

Pasiekęs slėnio krantą, pakėlė snukį, kad geriau užuostų kvapų prisodrintus dvelksmus, ir vėl pajuto tą dvoką, ir visai arti, ir vis artėjantį. Nurisnojo vėl į slėnį, greit surado jį: keistą, vos besivelkantį padarą, kuris trenkė dvėsena.

Vilkas prisliūkino arčiau, kad galėtų aiškiau jį apžiūrėti tamsoje, bet saugojosi, kad nebūtų pastebėtas. Didžiai nustebo pamatęs, kad padaras vis dėlto nėra kokia sena maita. Kvėpavo, buvo su nagais ir kerėpliškai vilkosi urgzdamas sau, o seilės tįso jam iš snukio.

Labiausiai vilką stulbino tai, kad negalėjo perprasti, ką tas jaučia. Jo mintys atrodė sumišusios, pabiros kaip seni kaulai. Vilkas niekad anksčiau nebuvo užėjęs tokio padaro.

Jis stebėjo, kaip padaras kėblina šlaitu aukštyn link urvo, kur Beuodegiai miega. Ir slenka vis arčiau...

Kai vilkas jau rengėsi jį pulti, padaras pasipurtė ir nuplumpino į šalį. Bet iš jo padrikusių minčių raizgalynės vilkas pajuto, kad jis sugrįš.

2 Tauro žvaigždyno padrikasis žvaigždžių spiečius Hiados. -- Vert. past.

3 Raudona žvaigždė Aldebaranas. - Vert. past.

AŠTUONIOLIKTAS

Naktį vogčiomis atslinko rūkas ir apgaubė visą girią.

Kai Torakas išlindo iš savo guolio, slėnis buvo dingęs. Kvėpuodama Pasaulio Dvasia viską įsiurbė.

Jis nusižiovavo. Šiąnakt vilkas dažnai žadino jį šokinėdamas aplinkui ir paskubomis stūgčiodamas: mirties kvapas – žiūrėk! Kažkokie beprasmiai garsai. Kai Torakas išeidavo apsidairyti, nieko nebuvo matyti, tik jautė maitos dvoką ir nesmagumą — tarsi jį kas stebėtų.

— Gal jis tiesiog nekenčia rūko, — suirzusi burbtelėjo Ren, lįsdama iš guolio. — Aš tai žinau, nes pati jo nekenčiu. Miglai užėjus, viskas kitaip atrodo.