Мишель Пейвер - Vilko brolis

Ant veido pajuto karštą vilko liežuvį. Švystelėjo šviesos plyšelis. Paskui didelė juoda nosis. Torakui iš džiaugsmo suspurdėjo širdis.

— Aš matau tave! — šūktelėjo jis.

— Ką? — burbtelėjo Ren. — Žinoma, kad matai! Prasikirtai kaktą, kai atsitrenkei į šaką, ir kraujo pateko į akis. Galvos žaizdos labai kraujuoja. Argi nežinai?

Torakui taip palengvėjo ant širdies, kad būtų ėmęs judėti, jei dantys nebūtų taip baisiai kalenę.

Apvedęs akimis pamatė nedidelę, kalvoje išraustą olą. Beržinės malkos dega kaitriai ir jo permirkusios drapanos, iškabintos ant besiraizgančių virš galvos šaknų, jau pradeda garuoti. Krioklio riaumojimas buvo kurtinantis, ir iš jo garso bei iš medžių viršūnių, matomų pro olos angą, sumetė, kad jie kažkur virš slėnio. Neprisimena, kaip čia pateko. Matyt, Ren bus jį čia atvilkusi. Bet kaip įstengė?

Klūpo šalia ir atrodo labai sukrėsta.

— Tau labai labai pasisekė, — tarė ji. — Gulėk dabar ramiai. — Iš savo vaistažolių maišelio ištraukė džiovintų kraujažolių lapų ir sutrynė juos delne. Tada, nuėmusi voratinklius, pridėjo prie kaktos kraujažolių. Jos lipte prilipo kaip šašas.

Torakas užsimerkė ir klausėsi niekad nesibaigiančio krioklio įsiūčio. Vilkas įlindo pas jį į guolį ir tol rangėsi, kol patogiai įsitaisė. Jis puikavosi savo kailiu ir šiluma, laižydamas Torakui petį. Torakas taip pat lyžtelėjo jam nosį.

Nubudęs jau nebedrebėjo, o delne vis dar spaudė Nanuaką. Kumštyje jautė jo svorį.

Vilkas šniukštinėjo urvo galą, o Ren rūšiavo sterblėje vaistažoles. Torako maišas, apavas, strėlinė ir lankas buvo tvarkingai sudėti už jos. Dėl jo daiktų ji turėjo dar kartą kirsti upę. Du kartus.

— Ren, — pašaukė jis.

— Ką? — atsiliepė nežiūrėdama į jį. Iš balso suprato, kad ji dar tebepyksta.

— Ištraukei mane iš upės. Iki čia tempei visą kelią. Net mano daiktus atnešei. Negaliu net įsivaizduoti... tu labai drąsi.

Ji nieko neatsakė.

— Ren, — jis vėl prakalbo.

— Ko?

— Turėjau nerti į dugną. Tiesiog turėjau.

— Kodėl?

Nerangiai jis ištraukė Nanuaką laikančią ranką ir atgniaužė kumštį.

Sulig ta akimirka ugnis tarsi prigeso. Šešėliai iššoko ant urvo sienų. Ore ėmė traškėti kaip trenkus žaibui.

Vilkas nustojo šniukštinėjęs ir įspėjamai suniurzgė. Ren visa nuščiuvo.

Žalio dumblo guolyje, nelyginant mėnuo ūkanotą naktį, švytėjo upės akys. Žiūrėdamas į jas, Torakas pajuto panašią negalę, gramzdinusią jį upės dugnan. Tai ir yra Visų giliausias žvilgsnis paskendęs, ar ne? Pirma Nanuako dalis?

Ren veidas visiškai nubalo.

— Nejudėk, — pasakė ji ir movė iš urvo; grįžo su raudonais šermukšnių lapais.

— Gerai, kad ant delno yra dumblo, — pasakė. — Būtinai žiūrėk, kad jos nepaliestų tavo odos. O tai išsiurbs tau priklausančią Pasaulio Dvasios dalį.

— Gal aš jau tai patyriau? — sumurmėjo jis. — Upėje man ėmė svaigti galva. — Jis papasakojo apie skenduolius.

Ji žiūrėjo į Toraką pilnomis siaubo akimis.

— Kaip tu nebijojai? Jeigu jie būtų tave pačiupę... — Ji padarė ranka ženklą, saugojantį nuo piktų dvasių. — Tiesiog sunku patikėti, kad miegojai, laikydamas jas saujoj. Negalima nė truputėlio delsti.

Išsitraukusi iš savo berankovės odinukės juodą maišelį, prikišo į jį šermukšnių lapų.

— Tie lapai turėtų apsaugoti mus, — pasakė, — o maišelis taip pat sergės, nes yra iš varno odos. — Paėmusi Torakui už riešo, iškrėtė upės akis į maišelį ir kietai užrišo.

Vos tik Nanuakas buvo paslėptas, liepsna vėl pliūptelėjo, šešėliai susitraukė. Urve liovėsi traškėti.

Torakui tarsi akmuo nusirito nuo krūtinės, taip jam palengvėjo. Vilkas nutipeno prie Ren, išsitiesė šalia jos, įkišo snukį tarp letenų, ir, žiūrėdamas į maišelį sterblėje, tykiai užstaugė.

— Gal vilkas jaučia jį? — paklausė Ren.

— Arba girdi, — atsakė Torakas. — Aš nežinau.

Ren suvirpėjo.

— Kol kas niekas nežino, — pasakė ji.

SEPTYNIOLIKTAS

Auštant Torakas nubudo sustingęs ir skaudus. Bet galėjo judinti visas keturias galūnes, niekas nebuvo lūžę, todėl nutarė, kad jam geriau.

Ren klūpojo ties urvo anga ir mėgino vilkui sušerti saują varnauogių. Susikaupusi, suraukta kakta tiesė jam ranką. Vilkas atsargiai sliūkino, bet va, šastelėjo atgal. Galop jis nutarė, kad gali pasitikėti ja ir apuostė uogas. Ren juokėsi, kai ūsai kuteno jai delną.

Ji pastebėjo Toraką žiūrint ir nustojo juoktis — susidrovėjo pamatyta, kad nori susidraugauti su vilkiuku.

— Kaip jautiesi? — paklausė ji.

— Geriau.

— Bet neatrodai, kad būtų geriau. Turėsi pagulėti nors vieną dieną. — Ji atsistojo. — Einu pamedžioti. Reikia pataupyti džiovintą maistą juodai dienai.

Torakas skausmingai atsisėdo.

— Aš taip pat eisiu.

— Nė nemanyk, turi ilsėtis...

— Drabužiai jau išdžiūvo, o man reikia pajudėti. — Jis nepasakė tikrosios priežasties — nepakentė urvų. Jis su tėvu kartais prisiglausdavo juose, bet Torakas visad nakvodavo lauke. Jam būdavo negerai miegoti tarp tvirtų sienų, atskirtam nuo vėjo ir girios. Tarsi būtum kieno prarytas.

Ren atsiduso.

— Pažadėk, kad kai tik ką nors nudobsim, grįši ir atsigulsi.

Torakas pažadėjo.

Rengdamasis kentėjo labiau, negu tikėjosi, ir, kai apsirengė, akys buvo pilnos ašarų. Laimė, kad Ren nematė, kaip jis ruošėsi medžioklei. Ji susišukavo plaukus uosinėmis šukomis, išdrožtomis kaip varno koja, susirišo juos kaip arklio uodegą mazgu ir įsmeigė į jį pelėdos plunksną, kad sektųsi medžioklė. Paskui išsitrynė pelenais norėdama užmušti žmogaus kvapą, ištrynė lanką trintų riešutų riebalais kartodama: „Te klano globėjas skrenda su manim ir atneša sėkmę.“

Torakas nustebo.

— Mes ruošiamės medžioti lygiai taip pat. Tik sakome: „Te klano globėjas bėga su manim.“ Ir netepame riebalais lankų kiekvieną kartą.

— Tai darau tik aš, — atsakė Ren. Su meile iškėlė lanką taip, kad išteptas medis žibėtų. — Fin-Kadenas padarė jį man, kai buvau septynerių, vos tėvui žuvus. Jis iš kukmedžio, laikyto keturias vasaras, paviršius iš jaunesnės medienos, kad būtų tampresnis, apačia — iš šerdies, tada ji tvirtesnė. Padarė ir strėlinę. Pats pynė iš karklų ir leido pasirinkti papuošimą — vingiuotą juostą iš raudonų ir baltų vytelių.

Ji nutilo, jai veidas apsiniaukė visa tai prisiminus.

— Niekad nepažinau motinos, tėvas man buvo viskas. Kai jį užmušė, ko galo negavau verkdama. Tada atėjo Fin-Kedinas, o aš jį ėmiau kumščiuoti. Jis nepajudėjo. Stovėjo kaip ąžuolas ir leido man jį mušti. Paskui pasakė: „Jis — mano brolis. Dabar aš tave globosiu.“ Ir aš žinojau, kad globos. — Ji susiraukė, kramtydama lūpas.

Torakas žinojo, kad ji ilgisi dėdės ir turbūt dar nerimauja vedama per girią, kur radosi lokys. Kad ji galėtų susitvardyti, Torakas ėmėsi taip pat ruoštis medžioklei ir rinkti ginklus. Paskui pasakė:

— Na, eime į medžioklę.

Ji iš karto linktelėjo ir užsikabino ant peties strėlinę.

Giria niekad taip puikiai neatrodė kaip tą vaiskų šaltą rytą. Raudoni šermukšniai ir auksiniai beržai tarsi liepsnos blyksniai švytėjo tarp tamsiai žalių eglių. Vaivoro uogienojai, apraizgyti tūkstančiais mažyčių voratinklių, šerkšno apibarstytų blizgučiais, dabar blykčiojo prieš saulę. Pašalusios samanos gurgždėjo po kojomis. Pora smalsių šarkų bardamosi sekė nuo medžio prie medžio. Lokys turi būti toli.