Мишель Пейвер - Vilko brolis

Здесь есть возможность читать онлайн «Мишель Пейвер - Vilko brolis» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: sf_etc, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Vilko brolis: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Vilko brolis»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Tai jaudinantis pasakojimas apie draugystę, išlikimą ir išdavystę. Sakmė perkelia į senovės girių glūdumą, į vilkų ir taurų pasaulį, į aplinką su įprastais jai burtais, gamtos gaivalų baime, kur klajoja medžių dvasios ir slaptūnai, kur pasitikėdamas draugu gali prarasti gyvybę...
Tai pirmoji *Sakmių iš glūdumos* ciklo knyga.
Čia pasakojami Torako nuotykiai girioje ir už jos pakraščių, jam persekiojant sielų rijūnus, kuriuos jis siekė nugalėti.
Tai jaudinantis pasakojimas apie draugystę, išlikimą ir išdavystę. Sakmė perkelia į senovės girių glūdumą, į vilkų ir taurų pasaulį, į aplinką su įprastais jai burtais, gamtos gaivalų baime, kur klajoja medžių dvasios ir slaptūnai, kur pasitikėdamas draugu gali prarasti gyvybę...
Antroji Torako nuotykių knyga – „Dvasia klajūnė“.

Vilko brolis — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Vilko brolis», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Vilką vėl sugriebė baimė. Šiaip ar taip, jis su Didžiuoju Beuodegiu turės kirsti Greitą vandenį. Ta vieta dar toli, už daugybės šuolių, bet vilkas jau girdi jį riaumojant. Ir taip garsiai, kad greit net jo vargšas puskurtis brolis išgirs juos.

Priekyje pavojus, ir vilkas baisiai nori pasukti atgal, bet žino, kad nevalia. Noras vis stiprėjo, traukė kaip į savą urvą, bet ne, negalima.

Staiga vilkas pajuto kitą kvapą. Jis išpūtė šnerves, kad geriau suuostų. Ausys pasistojo.

Blogai. Blogai blogai blogai.

Vilkas apsisuko ir nuliuoksėjo pas Didįjį Beuodegį.

KETURIOLIKTAS

— Kas jam? — sušnabždėjo Ren, žiūrėdama į siaubo apimtą vilkiūkštį.

— Nežinau, — burbtelėjo Torakas. Jam kūnas ėmė pagaugais eiti. Nebegirdėjo paukščių.

Ren išsitraukė jo peilį iš diržo ir sviedė jam.

Jis pagavo jį linktelėdamas.

— Reikia sukti atgal, — pasakė ji.

— Negalim. Čia kelias į Kalną.

Vilko gintarinės akys iš baimės patamsėjo. Jis lėtai tapeno pirmyn nuleidęs galvą, pasistojusiais gaurais.

Torakas su Ren kiek galėdami tyliai sekė paskui jį. Kadagiai kabinosi jiems už apavo. Nutįsusios kerpės plonomis gijomis plaikstėsi apie veidus. Visiškai nuščiuvę medžiai tarsi laukė, kas čia bus.

— Gal čia ne... — pralemeno Ren. — Gal, sakau, čia kokia lūšis? Ar ernis...

Torakas dar mažiau negu ji tuo tikėjo.

Jie padarė alkūnę ir priėjo nuvytusį beržą, per nagais giliai sužalotą jo žievę sunkėsi medžio kraujas.

Nei vienas, nei kitas neištarė nė žodžio. Abu žinojo, kad kartais lokiai raižo nagais medžius — taip žymi savo teritoriją arba norėdami pagąsdinti medžiotojus.

Vilkas priėjo prie beržo, kad geriau jį apuostytų. Torakas — jam iš paskos ir prie medžio su palengvėjimu atsiduso.

— Barsukas.

— Tikrai? — paklausė Ren.

— Rėžiai mažesni už lokio, ant tošies yra žemių. — Torakas apėjo medį. — Kasinėdamas kirminų, jis prisivarė po priekiniais nagais žemių. Čia sustojo juos išsivalyti, o paskui nudrožė į savo landą. Va ten... — mostelėjo ranka į rytus.

— Kaip visa tai supratai? — klausė Ren. — Ar vilkas pasakė?

— Ne. Giria pabylojo. — Jis pastebėjo jos sutrikusį žvilgsnį. — Kiek anksčiau mačiau liepsnelę su barsuko plaukais snape. Ji atskrido iš rytų. — Torakas gūžtelėjo pečiais.

— Esi akylas pėdsekys, tiesa?

— Tėvas buvo akylesnis.

— Tu daugiau už mane išmanai, — pasakė Ren. Ištarė tai be pavydo, tiesiog pripažino tiesą. — Bet kodėl barsukas išgąsdino vilką?

— Nemanau, kad išgąsdino, — pasakė Torakas. — Čia būta dar kažko.

Ren paėmė jo kirvį, lanką, strėlinę ir ištiesė jam.

— Imk. Geriau turėkis juos.

Jie slinko taku. Vilkas lapeno pirmas, paskui jį Torakas, žvalgydamasis pėdsakų, ir paskutinė pėdino Ren — ta stengėsi viską įžiūrėti tarp medžių.

Kai jie nuėjo dar penkiasdešimt žingsnių, Torakas taip staigiai sustojo, kad ji užlipo jam ant kulnų.

Jaunas berželis dar vaitojo, bet jam jau neilgai liko gyventi. Lokys, atsistojęs piestu, čia liejo savo pyktį: nulaužė visą medelio viršūnę, nuplėšė tošį ilgais dryžiais, iš jų lašėjo syvai, aukštai kamieną suraižė giliomis įpjovomis. Siaubingai aukštai. Ren, atsistojusi Torakui ant pečių, tikrai ji nepasiektų apatinių rėžių.

— Negali lokys būti toks didelis, — sukuždėjo ji.

Torakas nieko neatsakė. Jis mintimis sugrįžo į melsvą rudens prietemą — padėjo tėvui įrengti nakvynvietę. Torakas pokštavo, tėvas juokėsi. Tada giria pratrūko. Varnai pagavo krankti. Pušys traškėti. Ir iš medžių patamsių išnėrė dar tamsesnis šešėlis...

— Rėžiai seni, — pasakė Ren.

— Ką? — paklausė Torakas.

Ji mostelėjo į kamieną.

— Medžio kraujas sukietėjęs. Atrodo beveik juodas.

Jis įsistebeilijo į kamieną. Teisybė. Lokys suraižė žievę bent prieš dvi dienas.

Bet negalėjo lengviau kaip Ren atsidusti. Ji nežinojo paties baisiausio dalyko.

Sulig kiekviena atimta gyvastimi, sakė tėvas, jis stiprėja... Kai raudonoji akis iškils aukščiausiai danguje... lokio nenugalėsi.

Štai įrodymas. Tą naktį, kai puolė, lokys buvo didžiulis. Bet ne toks milžinas.

sakei? — paklausė Ren.

Torakas perpasakojo tėvo žodžius.

— Jis vis didėja, — pasakė jis.

— Bet... dar nepraėjo mėnulis.

— Žinau.

Už kelių žingsnių nuo tako Torakas rado tris ilgus juodus plaukus, pakibusius sulig galva ant šakelės. Jis šastelėjo atgal.

— Lokys ėjo tuo keliu. — Parodė žemyn į slėnį. — Žiūrėk, šakos šiek tiek kitaip pasisukusios.

Bet tai jo nenuramino. Lokys gali sugrįžti ir kitu taku.

Tankaus krūmyno apačioje išgirdo karetaitę čiauškant.

Torakas lengviau atsiduso.

— Nemanau, kad jis kur čia pat. Tada nekliaugėtų karetaitė.

Nakčiai atėjus, prie drumsto upelio juodu pasidarė lapinę, prisilenkę lazdynų ataugų ir pasigrėbstę senų lapų.

Bugieniai kaip ir dengė juos; užsikūrė nediduką laužą, suvalgė kelis džiovintos mėsos suktinukus. Paplotėlių iš upėtakių nedrįso judinti — juos lokys būtų užuodęs per kažin kokį atstumą.

Naktis buvo šalta, ir Torakas sėdėjo susigūžęs savame guolyje, klausydamasis vos girdimo, tolimo riaumojimo — Ren sakė, kad ten dunda Griausmingasis krioklys.

Kodėl tėvas niekad jam nepasakojo apie pranašystę? Kodėl jis — Klausantysis? Ką tai reiškia?

Šalia jo miegojo vilkas, karpydamas ausimis. Ren sėdėjo ir stebėjo iš ugniavietės repečkojantį vabalą.

Dabar Torakas žino, kad gali pasitikėti ja. Ji, nepaisydama pavojų, jam daug padėjo, be jos nebūtų galėjęs pabėgti. Keistas nepatirtas jausmas — turėti ką nors savo pusėje. Tada jis pasakė:

— Man reikia tau kai ką papasakoti.

Ren pasiekė šakelę ir padėjo vabalui ant jos užlipti.

— Mano tėvas prieš mirdamas liepė man prisiekti: turėsiu surasti Kalną arba ieškodamas jo mirti. — Jis patylėjo. — Nežinau, kodėl jis liepė man prisiekti. Bet aš prisiekiau. Ir padarysiu, ką galėsiu.

Ji linktelėjo, ir jis suprato, kad pirmą kartą Ren tikrai juo patikėjo.

— Kai ką ir aš turiu tau pasakyti, — atsiliepė Ren. — Apie pranašystę. — Suraukusi kaktą, ji sukinėjo šakelę tarp pirštų. — Kai... Jei rasi Kalną, negalėsi tuoj imti ir prašyti Dvasios pagalbos. Pirmiau turėsi įrodyti, kad esi vertas jos. Sajun tai sakė vakar vakare. Sakė, kad luošys Klajoklis, sukurdamas tokį lokį, sulaužė pažadą, nes paleido į pasaulį padarą, kuris žudo be priežasties. Jis užrūstino Pasaulio Dvasią. Reikės dar daug nuveikti, kad ji tau padėtų.

Torakas bandė nuryti seilę.

— Ką reikės nuveikti?

Jų akys susidūrė.

— Turėsi atnešti jai tris paveikiausius Nanuako daiktus.

Torakas pažvelgė į ją.

— Sajun sako, kad Nanuakas yra kaip didelė, neturinti galo upė. Visi padarai ir daiktai turi jo dalelę. Medžiotojai, žvėrys, akmenys, medžiai. Kartais ypatinga jo dalelytė pasirodo na kaip puta upėje. Kai taip nutinka, ji turi neįtikėtinos galios. — Ren padvejojo. — Tai ir turi surasti. Jei nerasi, Pasaulio Dvasia tau nepadės. Ir tu niekad nesunaikinsi lokio.

Torakas sunkiai kvėpavo.

— Trys Nanuako daiktai, — kimiu balsu pakartojo jis. — Kas jie? Kaip jų turiu ieškoti?

— Niekas nežino. Turime tik mįslę. — Ji užsimerkė ir pasakė:

Visų giliausias — žvilgsnis paskendęs.

Visų seniausias — dantis akmens.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Vilko brolis»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Vilko brolis» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Мишель Пейвер - Охота на духов
Мишель Пейвер
Мишель Пейвер - Клятвопреступник
Мишель Пейвер
Мишель Пейвер - Брат Волк
Мишель Пейвер
libcat.ru: книга без обложки
Мишель Пейвер
libcat.ru: книга без обложки
Мишель Пейвер
libcat.ru: книга без обложки
Мишель Пейвер
Мишель Пейвер - Изгнанник [litres]
Мишель Пейвер
Мишель Пейвер - Брат мой Волк [litres]
Мишель Пейвер
Мишель Пейвер - Охота на духов [litres]
Мишель Пейвер
Мишель Пейвер - Клятва мстителя
Мишель Пейвер
Мишель Пейвер - Брат мой Волк
Мишель Пейвер
Отзывы о книге «Vilko brolis»

Обсуждение, отзывы о книге «Vilko brolis» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x